Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas, prof.habil.dr.  Stasys Karazija, buvęs Miškininkų Sąjūdžio Tarybos pirmininkas, 1994-1998 m. vadovavęs Lietuvos miškų institutui, o 1999-2008 m. buvęs šio instituto Senato pirmininku,  paskelbė straipsnį žurnalo "Gairės" 2010 m. 2-me numeryje "Dar apie miškus ir jų tvarkymą"
Savo nuomonę dėl miškų valdymo spręstinų problemų akademikas jau yra skelbęs lietuvosmiskai.lt straipsnyje  "Davatkiškas "saugojimas" beprasmiškai pūdant miške medieną laikytinas nusikaltimu."

lietuvosmiskai.lt
***************************************************
Kviečiame susipažinti :

Perskaičius „Gairių" 2010 m.1-me numeryje atspausdintą Vytauto Žeimanto straipsnį „Lietuvos miškai interesų kryžkelėje", kuris jau žurnalo viršelyje išreklamuotas grėsmingu perspėjimu apie privatizacijos kirvį, kilo noras paprieštarauti kai kurioms šio autoriaus išsakytoms mintims, pataisyti nevisai teisingai pateiktas kai kurių faktų interpretacijas arba net jų iškraipymą ir apskritai padiskutuoti autoriaus keliamais klausimais, kadangi platesnės ir argumentuotos diskusijos tokio svarbaus Lietuvos gamtos turto - miškų tvarkymo klausimais žiniasklaidos priemonėse kaip ir nebuvo. Dažniausiai pasitenkinama „atsišaudymo" taktika.

Minėtame straipsnyje paliečiama keletas miškų, pirmiausia valstybinių miškų tvarkymo ir valdymo klausimų, kuriuos čia ir bandysime aptarti. Vis tik pagrindinis klausimas, kurį kelia autorius ir kurį pirmiausia reikėtų paliesti, yra miškų privatizacijos klausimas.

Reikia pasakyti, kad diskusiją šiuo klausimu gerokai pakoregavo neseniai paskelbta Lietuvos laisvosios rinkos instituto pozicija dėl miškų valdymo ir privatizavimo. Atsirado  pretekstas diskusijai. Ir jeigu gerb.V.Žeimanto straipsnis būtų paskelbtas dabar, po LLRI pozicijos išsakymo, galima būtų sakyti, kad jis savalaikis ir aktualus, tiesa, gaila, kad paremtas tik emocijomis. LLRI paskebtoje pozicijoje nėra rimtų argumentų miškų privatizacijos naudai. Ten pateikta nemaža dezinformacijos. Netiesa, kad pažeidimų valstybiniuose  ir privačiuose miškuose yra vienodai; netiesa, kad miškų urėdijos neturi motyvacijos dirbtyi efektyviai. Sunkiai suprantamas teiginys, kad miškų auginimas ir priežiūra, t.y. darbai, kurie negali duoti jokio pelno, yra verslo šaka. Diskutuotinas taiginys, kad miškininkystė nėra valstybės funkcija. Miškininkai užsiima ne vien medienos ir kitų miško produktų gamyba. Jie puoselėja ir kitas miško funkcijas - socialines ir ekologines, kurios turi didelę reikšmę visuomenei, bet kurių ekonomistai, deja, iki šiol nesugeba įvertinti pinigais. Štai čia ir iškyla valstybės reikšmė miško valdyme. Na, o kai kurie valstybės požiūriu nepakankamai efektyvaus miškų tvarkymo klausimai nesunkiai išsprendžiami valdymo modelio tobulinimu. Bet apie tai vėliau.

Taigi LLRI pozicija visiškai napriimtina ir be rimtos argumentacijos, bet ji pavojinga, kadangi dabar valdant konservatoriams ir liberalams ji gali būti svarbi. Tačiau V.Žeimanto straipsnis atsirado anksčiau, kai panašios pozicijos niekas nebuvo išsakęs. Jei neskaityti buvusių Žemės ūkio ministerijos siūlymų valstybinių miškų sklypais kompensuoti žemės mieste neatgaunantiems piliečiams ir taip baigti žemės grąžinimą. Tai, žinoma, gana nevykęs siūlymas turint domėj tai, kad dar yra apie 200 tūkst. ha  privatizavimui (restitucijai)  skirtų ir neišdalintų miškų. Tačiau tai vis tik nepalyginama su Laisvosios rinkos instituto drastiška pozicija.

Tiesa, buvo ir anksčiau pavienių asmenų, tarp jų ir kai kurių miškininkų išsakytų minčių apie valstybinių miškų privatizavimą bet jos būdavo sukritikuojamos kolegų ir iki viešos diskusijos nenueidavo. Tačiau vyko vienšališka „diskusija" su tariamais privatizuotojais Įvairūs „miškų gynėjai", matyt inspiruojami miškų žinybos institucijų, net menkiausią kritikos žodį miškų tvarkymo klausimais priskirdavo miškų privatizavimo siekiančioms jėgoms ir kildavo į kovą su tais nevidonais. Pagrindinai šiuo pretekstu   buvo atmestas  mokslininkų pateiktas siūlymas tobulinti valstybinių miškų valdymo modelį atliekant tam tikrą reformą, nors šiuose siūlymuose privatizacijos idėjos nėra nei krislo.

Privatizacijos grėsmėmis kai kas spėjo apšaukti ir medienos apdirbėjų siūlymus dėl medienos prekybos tvarkos keitimo, o pačius pramoninkus miško žinybos priešais.  Suprantama, kad medienos tiekėjų ir vartotojų interesai niekada nesutaps ir pastarųjų siūlymai gali būti nepriimtini, bet jų gi niekas prievarta neprimes; jie turi būti derybų objektas be švaistymosi nepelnytomis etiketemis.

Visuomenė taip pat turi teisę žinoti apie Lietuvos miškų  būklę. Taip, galima drąsiai teigti, kad  Lietuvos miškai nealinami. Jų plotai didėja  medienos iškertama mažiau negu priauga. Taigi panikuoti nėra ko. Tačiau iškertama dabar daugiau negu tarybiniais metais. Ir tai visiškai natūralu: pirma, Lietuva neįsiveža medienos iš miškingų Rusijos regionų, kurios įsiveždavo tais laikais, antra,  Lietuvos miškai visišai atsigavo nuo karo ir pokario laikotarpiu vykdytų intensyvių kirtimų ir jau gali pilnai tenkinti poreikius. Taip reikia ir paaiškinti, o ne vadinti priešais tų, kurie išsitaria apie per didelį miškų kirtimą.

Ir visiškai neaišku, kas tie V.Žeimanto minimi „siekiantys, kad žmonės manytų, jog Lietuvos miškai neūkiškai alinami, kertami beatodairiškai..." Ar ne tie patys žurnalistai? Nors pastaruoju metu tokio pobūdžio laidų lyg ir nematyti Priešingai, nuolat kartojama laida, kurioje teigiama, kad viskas idealiai gražu. Na , o kad per daug  išvežama į užsienį apvalios neapdirbtos medienos, tai jau Lietuvos bėda; žaliavų eksportas - neišsivysčiusių šalių biznis  Bet čia jau miškininkų kaltės nedaug,  medienos apdirbimo (celiuliozės ir pan.) pramonės vystymo Lietuvoje klausimams reikia daugiau vyriausybės dėmesio, kitaip  laisvos rinkos ES-je sąlygomis išvežimo nesureguliuosi.

Net ir geriausiai dirbančioje organizacijoje ar institucijoje pasitaiko trūkumų. Miškų žinyba ne išimtis. Pagaliau ir nesant trūkumų niekas demokratinėje visuomenėje negali uždrausti pasakyti kitokią nuomonę. Todėl už teisingą kritiką  reikėtų pafėkoti, neteisingą  - atremti ramiais argumentuotais pasisakymais. Labai teisingi naujai išrinkto miškų urėdų gamybinio susirinkimo  valdybos pirmininko  Vyganto Mierkio žodžiai: "Ir nereikia per daug liguistai reaguoti į įvairaus pobūdžio pasisakymus. Kritika neretai yra naujų idėjų varomoji jėga".

Deja,iki šiol buvo ne taip. Kritika buvo vertinama kaip priešo išpuolis, o kritikas laikomas slaptu miško privatizacijos agentu. Panašaus pobūdžio ir V.Žeimanto straipsnis. Todėl natūralu, kad susidariusioje situacijoje, kai . ir nenori diskutuoti dėl savo struktūros tobulinimo, gali kam nors kilti idėja dėl jos likvidavimo privatizuojant miškus. Ir taip peršasi eretiška mintis, kad - perfrazuojant garsųjį posakį - kas gali paneigti, kad dėlto ir atsirado minėtoji LLRI pozicija.

Piktinasi V.Žeimantas, kad kažkokie „kiti, skleidami nepasitikėjimą miškininkų kompetencija, siekia išdraskyti dabar vaikiančias miškų urėdijas, panaikinti Gereralinę miškų urėdiją ir visą iki šiol veikusią miškų valdymosistemą". Norisi paklausti gerb. Žurnalistą, kiek galima klaidinti visuomenę ir priešinti ją (dėl ko kitoj straipsnio vietoj pats piktinasi).

Aš pats esu miškininkas, prisidėjęs prie miškų ūkio specialistų ruošimo ir atidžiai sekantis pasisakymus jų kompetencijos klausimais, tačiau negirdžiu to „skleidžiamo nepasitikėjimo". Absoliuti netiesa, kad siekiama išdraskyti miškų urėdijas - kiek galima kartoti šitą melą? Pakeisti jų statusą - siūloma. Dėl Generalinės miškų urėdijos klausimas sudėtingesnis. Dar  Atgimimo laikais miškininkų sąjūdžio aktyvistai, sudarydami programines nuostatas dėl Nepriklausomos Lietuvos miškų ūkio tvarkymo siūlė atskirti valstybinio valdymo funkcijas nuo ūkinio valdymo, kad valstybinės institucijos nebūtų įveltos į ūkinio valdymo detales. Manau, kad tam  ir buvo sukurta Generalinė miškų urėdija, bet nebuvo iki galo išgrynintos funkcijos. Tam, kad  GMU taptų ūkinio valdymo organu, ji turėjo tapti įmone, o ne būti biudžeto išlaikytine. Jeigu jau buvęs ministras, įkuręs šį darinį, dabar siūlo jį naikinti, tai reiškia, jog kažkas čia negerai. Būdama biudžetine organizacija ir dubliuodama valstybinio valdymo funkcijas, o dabar įkūrus  Valstybinę miškų tarnybą netgi žymiai dubliuodama, Generalinė miškų urėdija tampa bereikalingo biudžeto lėšų švaistymo įrankiu.

Ir absoliučiai neteisus V.Žeimantas teigdamas, kad Generalinė miškų urėdija trukdo  „išparceliuoti" Lietuvos miškus, neva tai jungdama visas 42 miškų urėdijas „į vieną kietą kumštį". Pirmiausia , tai ne nuo Generalinės miškų urėdijos  ir tuo labiau ne nuo urėdijų priklauso miškų privatizavimo sprendimai. Antra,į  jokį kietą kumštį" savarankiškų valstybinių miško įmonių  - miškų urėdijų GMU sujungti negali. Dabartinė padėtis, kai yra 42 atskiros miškų urėdijios, privatizavimui yra žymiai palankesnė, negu būtų tuo atveju, jeigu Generalinė miškų urėdija, kaip įmonė, valdytų 42 filialus. Vienos įmonės organizavimas pagerintų ir daugelio kitų efektyvesnio miškų ūkio klausimų spredimo galimybes: leistų kompensuoti gamtinių-ekologinių atskirų urėdijų ūkininkavimo sąlygų nevienodumo įtaką ekonominiams rodikliams, įgalintų mažinti technikos įsigijimo išlaidas centralizuotai ją perkant bei pagerinti brangios ir galingos technikos panaudojimo efektyvumą,  efektyviau organizuoti miško atkūrimo darbus, ypač daigynų ūkį, geriau taikyti mokslo pasiekimus, sumažinti išlaidas centralizuojant ir unifikuojant buhalterinės apskaitos, juridinės pagalbos, audito ir kitas paslaugas atpalaiduojant lėšų veiklai tiesiogiai miške  ir duodant pelną valstybei - miškų savininkei ir t..t. Ši reforma nereikalauja jokio esamos miškų  valdymo sistemos griovimo, o tik funkcijų  perskirstymo, Miškų įstatymo pakeitimo suteikiant Generalinei miškų urėdijai daugiau teisių ir pareigų. Tačiau kai kam tas labai nepatinka - vieniems tai šioks toks galių ir pinigų sumažėjimas, kitiems - atsakomybės padidėjimas, o kam gi prisiimti atsakomybę,jei be jos patogiau ir lengviau gyventi.

Kadangi rimtų argumentų atremti reformos siūlymams nerandama, tai  vėl pasitelkiamas išbandytas metodas - šaukti:"Gelbėkit! Privatizatoriai puola". Nors reformos siūlytojai patys yra prieš valstybinių miškų privatizaciją, bet „prichvatizacijos" perliukų  išgąsdintą visuomenę, mylinčią savo miškus, toks šūkis paveikia ir žiniasklaida ima ginti stagnacinę padėtį. Tačiau esant tokiai padėčiai Generalinės miškų urėdijos, dubliuojančios funkcijas ir išlaikomos iš valstybės biudžeto lėšų, buvimo prasmė tampa labai abejotina.

Erzina V.Žeimantą ir diskusija apie saugomas teritorijas. Negalima nesutikti su autoriumi, kai jis išvardija visą eilę gamtos išsaugojimo  problemų, kurias padeda išspręsti saugomos teritorijos. Betgi niekas, netgi taip neigiamai paminėtas buvęs ministras Rimantas Klimas, kuris beje vadovaudamas ministerijai ir kūrė saugomas teritorijas, nereikalauja  jų panaikinimo. Tačiau jis teisus sakydamas, kad saugomose teritorijose turi būti vietos ir žmogui, o ten gyvenančiam žmogui pirmiausia.

Saugomos teritorijos kuriamos biologinės  įvairovės išsaugojimui, bet biologinės įvairovės išsaugojimo prasmė ir suvedama į žmogaus ateities reikmes. Tą akcentuoja ir Rio de Žaneiro 1992m. Konvencija, paskatinusi saugomų teritorijų kūrimą šiems tikslams. Todėl saugomų teritorijų režimas turi būti toks, kad būtų protingai ir racionaliai derinami  biologinės įvairovės išsaugojimo ir ir šiam tikslui nekenkiančio gamtinių išteklių  naudojimo klausimai. Kai prigalvojama tiek draudimų, ir ne tik saugomose teritorijose, kad nebelieka vietos  žmogui, darosi nenormalu. Joks gamtosaugininkas neįrodė prasmės nuolat pūdyti Lietuvos miškuose daugiau negu 20 mil.m3 negyvos medienos, nors į nuostatus šitą reikalavimą įrašė (20m3/ha  II grupės miškuose ir 5% tūrio visuose kituose, kai  bendras medienos tūris 472 mil.m3). Ir tai daroma šiuo metu, kada taip akcentuojama atsinaujinančių  energijos šaltinių panaudojimas, kaip viena iš gamtasauginių priemonių, mažinančiųCO2 emisiją. Motyvas - biologinės įvairovės išsaugojimas, sudarymas sąlygų gyventi visoms galimoms rūšims kiekviename miško sklype. Bet gi tai biologinės įvairovės principų nesupratimas - juk vienas iš biologinės įvairovės lygių yra kraštovaizdžio įvairovė, kai kaitaliojasi skirtingos  įvairovės sklypai. Na, o kad būtų akivaizdžiau, juodas pavyzdys: visi parazitai taip pat yra rūšys, biologinės įvairovės požiūriu reikalingos  išsaugojimo, tačiau juk niekas nereikalauja, kad kiekvienas žmogus turėtų po utėlę.

Miškuose saugomų teritorijų režimo neracionalumo klausimas dar ne taip aštrus, nors ST struktūra ir ir jų išdėstymas teritorijoje be jokios abejonės  reikalinga reformos. Tačiau visu aktualumu iškilo saugomųteritorijų ūkinio režimo klausimai, kai saugomos teritorijos imtos ateigti intensyvaus žemės ūkio rajonuose (Krekenavos RP,  numatytas  Suvalkijos nac.parkas ir kt.). Juk Saugomų teritorijų įstatymo nuostata, leidžianti statyti tik su teritorijos steigimo tikslais susijusius , t.y. gamtasauginai skiriamus statinius ir draudžianti ūkininko ūkio steigimą, kurią aršiai gina Saugomų teritorijų tarnybos (tap kitko taip pat dubliuojančios atitinkamo Aplinkos ministerijos departamento funkcijas)  direktorė Rūta Baškytė, kitaip kaip genocidu nepavadinsi. Situacija, kai šimtai tūkstančių žmonių išvažiavo iš Lietuvos,  kai tauta netoli agonijos slenksčio, dar ir įstatymu įteisinti išvarymą iš teritorijos, matyt ir iš Lietuvos, yra  nusikaltimas.

Nesinori diskutuoti klausimu kam turėtų būti pavaldi miškų žinyba - Aplinkos, Žemės ūkio ministerijai ar dar kam nors, nes manau, kad šiuo metu, kol nebaigtas žemės grąžinimas, gal nieko ir nereikia keisti. Tačiau norėtųsi priminti, kad ir šiuo klausimu diskusija turėtų būti paremta argumentais, o ne emocijomis. Lietovos miško savininkų asociacijos siūlymas perduoti miškų valdymą Žemės ūkio ministerijai remiamas tuo faktu, kad įvairios išmokos (už  žemės apželdinimą mišku, racionalesnį miškų tvarkymą, jų pagerinimą, kompensacijos už apribojimus saugomose teritorijose ir kt.)  jau ir dabar tvarkomos per Nacionalinę mokėjimų agentūrą, kuri yra Žemės ūkio ministerijos pavaldume. Taigi yra lyg dvivaldystė. Na taip, miškas  - ne morkų laukas, bet kita vertus, medis - ne kanalizacijos vamzdis. Aplinkos ministerija dabar  užsiima plataus spektro darbais - nuo aplinkos apsaugos iki teritotijų planavimo, statybų bei komunalinio  ūkio, daugiausia kontrolės klausimais, miškų ūkis čia  - vienintelė produkciją tiekianti ūkio šaka. Žemės ūkio ministerijos veiklos sfera irgi plati,  bet pagrindinė veikla  vis tik rišasi su žeme ir kaimo plėtra. Pagaliau visose europinėse (ir ne tik)  statistikose žemės ūkis, miškininkystė, medžioklė ir žvejyba eina viena grafa. Taigi dar reikėtų gerai pagalvoti kur ateity būtų geriau įkomponuoti miškų ūkį

Ir pabaigai dar apie kritiką. V.Žeimanui aiškiai kritika nepatinka, bet ypač piktinasi jis, kad tai daroma „ne ramiu,  argumentuotu  tonu, bet garsiai šaukiant", norint kad būtinai išgirstų ir dar dažniausiai anonimiškai. Su šiais  pastaraisiais teiginiais reikėtų sutikti, bet tik iš dalies.  Visiškai teisingai pasakyta, kad kritika  turi būti argumentuota. Tačiau kiekvienas išsakantis savo mintis nori būti išgirstas, o jei jo nenoti girdėti, natūralu kad jis pakelia balsą. Na, anonimai žinoma, būna įvairūs - vieni iš jų piktybiški, kiti anonimais tampa kai žino, kad dėl atviro pasisakymo turės nemalonumų. Štai autorius piktinasi  buvusių ministrų atvirais pasisakymais girininkų suvažiavime toli gražu netiksliai pateikdamas ir neteisingai interpretuodamas jų pasakytas mintis, o jau kaltinimas buvusio ministro tuo, kad po jo atėjusi naujų politinių jėgų sudaryta vyriausybė panaikino Miškų ūkio minsteriją visai nekorektiškas .

Gerai, kad jie nuo nieko nebepriklausomi, tai galėjo tai pasakyti. O juk jų pasisakymai, tiesa, gal kiek drastiški, bet buvo vieninteliai įnešę naujų minčių pamastymui. Be jų visas suvažiavimas būtų atitikęs klasišką tarybinių laikų idilę, kai keletas iš anksto numatytų kalbėtojų paskaito iš lapelio jiems nurodytą tekstą, vieningai priimama keletas niekam nereikalingų arba netgi nelogiškų rezoliucijų ir suvažiavimas iškilmingai užbaigiamas

 Taigi daugiau argumentuotų diskusijų. Prieš porą metų buvo keltas klausimas dėl valstybinių miškų valdymo reformos, bet sprendimas buvo atdėtas motyvuojant tuo, kad reikia išdiskutuoti ir gerai tam pasiruošti. Deja, nei rimtos diskusijos, nei ruošimosi nesimato. Todėl stengiausi šiuose savo samprotavimuose, atsakant į V.Žeimanto straipsnyje keliamus klausimus, pateikti savo mintis ir vizijas  galimai išsamiau jas argumentuojant. Tikiuosi neįžeidžiau oponento.

prof.habil.dr.  Stasys Karazija

2010 m. kovas