Taigi turėtų būt saugomi teritoriniai kompleksai ir kraštovaizdžio įvairovė. Kaip tik todėl parkai Lietuvoje buvo steigiami visuose etnokultūriniuose regionuose. Kaip gamtos apsaugai platesniąja prasme reikalinga ne vien keliasdešimties seniausių ir storiausių medžių, didesnių riedulių ar kokių unikalių geologinių darinių apsauga, bet ir įvairių biotopų bei ekotopų, visų rūšių įvairovės bei jų buveinių apsauga ir tam tikras ūkinis režimas santykinai didelėje teritorijoje, taip ir kultūros apsaugai nepakanka saugoti Trakų pilį, Vilniaus Aušros vartus ir išlikusias dvarvietes. Kompleksinės apsaugos objektas kultūrine prasme yra regionui būdinga žemėnauda, miškingumas, miestų, miestelių, kaimų ir sodybų išsidėstymas jų architektūra. Taip pat visiškai aišku, kad negali būti teikiamas prioritetas tik sovietmečiu numelioruotam ir „nusodybintam" kraštovaizdžiui, ką su didžiausia meile ir entuziazmu daro dauguma dabartinių gamtosaugininkų, drausdami atkurti senas sodybvietes saugomose teritorijose.

Jeigu mes su vienodais atsakingumo ir pagarbos principais žiūrėsime į etnokultūros paveldo apsaugą, kaip ir į gamtos paveldo, tai kompleksinėse saugomose turėtume ne drausti buvusių sodybų atkūrimą, o jį visokeriopai skatinti. Ypač ūkininkų sodybų atkūrimą. Taip pat jeigu buvusio savininko palikuonis nori buvusioje sodybvietėje pasistatyti tik objektą vasaros poilsiui, jam tą irgi reikia leisti. Tik architektūrinės formos, statinio dydis ir panaudojamos medžiagos turi būti apriboti tam regionui nustatytais parametrais ir jų griežtai laikomasi.

 Nuvykime pas „nenusimelioravusius" kaimynus, pavyzdžiui, švedus. Dabar ten dauguma gyvena miestuose ir miesteliuose. Tačiau senieji kaimai ir sodybos išlikę, stovi autentiški visame krašte su savo neįmantria architektūra, bordo spalvomis ir tarnauja tankiau ar rečiau čion atvykstančiam savininkui, jo ryšio su gamta, savo tėvyne, savo šaknimis palaikymui, o taip pat ir poilsiui

Mūsų gamtosaugos ideologams atrodo didžiausia laimė, kad baigia išmirti  tie paskutiniai mūsų kaimų senoliai ir kartu sugriūva jų varganos sodybos. (Savininkas neturėjo lėšų remontui ar seniai besiprašė leidimo, bet niekaip jo nesugebėjo gauti). Savininko palikuonims čia jau nieko negalima daryti...Jie nepataisomi „bjaurybės" - miesčionys. Atsiranda dar „bjauresnių" - Sibiro tremtinių palikuonių. Jie nori prasikirsti ant tėviškės pamatų kažkieno pasodintą mišką ir atgaivinti buvusią sodybėlę. Betgi tabu. Medis dabar - šventa karvė. Į istoriją ir etnokultūrą nusispjauti. Čia jau turi būti gamtos karalystė. Tai visiškai absurdiška, priešiška žmogiškumui ir sveikam protui ideologija.

Sutikime su tuo, kad nėra reikalo atkurti visų sodybų, buvusių XIX amž. ar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kad dar galime išplėsti miškų plotus, kad kažkiek žemių reikės miestų ir komunikacinės infrastruktūros plėtrai, kad turi likti erdvės ir ateinančių kartų kūrybai. Bet tam ir yra teritorinis planavimas, paremtas subalansuotos plėtros principais. Jeigu žmogus savo lėšomis kompleksinėje saugomoje teritorijoje atkuria buvusią sodybą, tai jis įgyvendina valstybės politiką etnokultūros apsaugos srityje. Juk valstybė atkurti ir išlaikyti tas senas sodybas nepajėgi. Gal net ir neprivalo privačioje žemėje? Kodėl šiems tikslams nepanaudoti privačių pinigų?

Vien gamtinių vertybių apsaugai yra skirti gamtiniai rezervatai, iš dalies gamtiniai draustiniai ir kai kurios buveinių teritorijos. Tuo tarpu visuose valstybiniuose parkuose ir didelėje dalyje kitų saugomų teritorijų mūsų etnokultūros apsauga turi būti rūpinamasi taip pat kaip ir gamtos apsauga. Šių teritorijų „nusodybinimas", tai ne tik sovietinio totalinio melioravimo tąsa, vykdoma subiurokratėjusių gamtosaugininkų. Tai buka kova už savo siaurus žinybinius reikaliukus (lengvesnį gyvenimą, kai nėra žmonių..), dangstant juos viešuoju interesu, iškeliant gamtą prieš kultūrą, menkinant tautinę savimonę ir kryptingai nesilaikant jau galiojančių teisės aktų reikalavimų, kurie reikalauja į kultūros apsaugą žiūrėti  taip pat atsakingai kaip ir į gamtos apsaugą.

Akivaizdus pavyzdys - paruoštos  minimos Miškų įstatymo pataisos. Jose vietoje ieškojimo būdų kaip atkurti miškingose saugomose teritorijose buvusias sodybas ir kitus etnokultūrinės gyvensenos bruožus,  stengiamasi sunaikinti paskutinius jų likučius ir visas saugomas teritorijas galutinai  „nusodybinti".

Ar mūsų išrinktieji palaikys tokią politiką?

 *******************
Algirdas Brukas yra LMSA valdybos ir LMSA garbės narys, asociacijos pirmininko pavaduotojas, savo ilgamečiu nenuilstamu darbu ir veikla miškų ūkio labui nusipelnęs  neginčytiną autoritetą bei pagarbą miškininkų ir privačių miško savininkų tarpe.
Siūlome susipažinti su kitais  A.Bruko straipsniais : 

"Gamtosauga ant sunaikintų sodybų" 1 dalį skaitykite čia ...>>>

"Gamtosauga ant sunaikintų sodybų" 2 dalį skaitykite čia ...>>>

 *******************