Vaduojasi iš pančių

Šįsyk be transparantų susirinkę žmonės, kantriai porą valandų klausę Direkcijos darbuotojų pasisakymų, daugiausia - paaiškinimų bei patikinimų, kad nuo šiol nedraus, nebaus, pakaks tik gražiai paprašyti ir nepanorėti pernelyg daug, skirstėsi, kaip visada, nepatenkinti. Sako, prieš pustrečių metų kilę į kovą dėl regioninio parko statuso panaikinimo, nors pailso, bandydami valdininkams parodyti ir įrodyti jų absurdiškų sprendimų beprasmybę, bet siekiai nepakito - žmogus savajame kieme privalo būti šeimininkas! Tam tikrų ilgose diskusijose, susirašinėjimų - atsirašinėjimų maratonuose pasiektų kompromisų į šalies visuomeninę Kraštotvarkos draugiją susibūrę entuziastai laimėjimu nevadina. Jų tikslas - įstatyminės bazės pakeitimas. Deja, jau šią sesiją turėjęs svarstyti Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimus, Seimas ketina padaryti tai rudenį. Todėl, kad įstatymų leidžiamoji valdžia irgi pasidalijo į priešiškas stovyklas - vieni pamatė ir išgirdo Parkų įkaitais tapusiuosius, kiti atvirai iš jų tyčiojasi. Todėl į Krekenavą atvažiavusi Valstybės saugomų teritorijų tarnybos ( VSTT ) vadovė Rūta Baškytė viešnagės negalėjo pavadinti malonia. Valdininkė pasiguodė bent tuo, kad buvo ne taip aršiai, kaip praėjusiuosius kartus, sutikta ir tvirtino įžvelgusi optimistiškai nuteikiančių ženklų - prasidedančią atvirą diskusiją.

Nuo ko saugo?

Krekenavos regioninio parko tvarkymo planas - būtinas dokumentas, kad šioje teritorijoje gyvenantieji galėtų vystyti įprastą veiklą: ūkininkauti, statyti, verstis vienokiais ar kitokiais verslais. Plano rengimo metu į daugelį prašymų, reikalavimų, pastabų atsižvelgta. Todėl patenkintieji Direkcijai pretenzijų nebeturi, o nepatenkintieji - netyli.

-        Pagrindiniai suvaržymai kaip buvo, taip ir yra: dėl sklypų padalijimo nuosavoje žemėje, dėl statybų, - sako Visuomeninės kraštotvarkos draugijos pirmininkas Romas Kiltinavičius. - Žmonės pagrįstai nesupranta, kodėl negalima padalinti savo sklypo, kodėl draudžiama statytis namą. Arba, pavyzdžiui, ką reiškia tos vadinamos rekomendacijos? Negali stogo dengti kaip panorėjęs - rekomenduojama, arba nerekomenduojama. Ar tai ne gryniausia terpė korupcijai? Labai keistai suformuotos ir Parko ribos - danų fermos, aišku, kad nebūtų problemų, išbrauktos, o paprasto žmogelio ariamos žemės paliktos, nes kieno gi sąskaita tarpsta ta saugotojų, nežinia nuo ko, armija? Atsakymas trumpas - mūsų. Bet ką nuo ko tada jie saugo - nuo mūsų pačių?

R.Kiltinavičius neslepia pasipiktinimo nuo 1992 metų šimteriopai išaugusia valdininkų armija. Jei tuomet visoje Lietuvoje, anot jo,  tebuvo vos 22 pareigūnų etatai, tai šiandien tokių - net 600. Tikrų tikriausias Valstybės pinigų švaistymas, kaip ir tokie statiniai, kaip naujasis Parko direkcijos pastatas, kainavęs per keturis milijonus litų.

-        Pastatėm rūmus gražius, bet parodykit, kur yra garažas tarnybiniams automobiliams, - klausia Kraštotvarkos draugijos pirmininkas. -  Ką daro darbuotojai - namo, po parduotuves valdiškomis mašinomis važinėja. Visos sąlygos naudotis tarnybine padėtimi! Aš tokią sistemą vadinu Lietuva Lietuvoj...

Ne pinigų, o smegenų

Šokiruoja, anot R.Kiltinavičiaus, faktas, jog visoje nedidukėje Lietuvoje - net 999 tūkst., kone milijonas hektarų saugomų teritorijų. Tuo tarpu Ispanijoje, Tenerifės saloje - viso labo 38 tūkst.ha - vienas puikiai sutvarkytas parkas. Deja, mūsiškiam prieš jį ir daugybę kitų - slėptis, nes neįžengiami šabakštynai net pretenduoti parku vadintis negalėtų.

-        Pirminis siekis  - naikinti regioninio parko statusą - lieka, - tvirtina R.Kiltinavičius. - Mums pritaria rajono Taryba, mes registravome įstatymo pataisas Seime. Mes siūlome, kad visus klausimus spręstų savivaldybė su visuomene. Ne Vilniuje, ne visokiausiose ten esančiose tarnybose mūsų reikalai būtų gvildenami, o čia, vietoje, kur jie žinomi ir suprantami. Nes galiu pasakyti, kaip dirba mūsų aukščiausioji valdžia: mes parašėme raštą premjerui dėl VSTT veiklos, ir gavome iš jo atsakymą, kad, girdi, jūsų kreipimąsi persiuntėme tai pačiai VSTT. Todėl dar kartą sakau, kad mes patys žinome, kaip mums gyventi, ir nereikia šešių ar septynių prievaizdų, stebinčių, kaip tai turėtume daryti. Pakanka vieno mąstančio žmogaus iš tos pačios visuomenės. Nes pirmiausia reikia ne pinigų, o smegenų.

Daugiausia - aistrų

Ne itin svetingai sutikta VSTT vadovė R.Baškytė džiaugėsi bent tuo, kad šįsyk, skirtingai nei praėjusiais kartais, mezgėsi diskusija. Žmonės atvirai sakė, kuo nepatenkinti, siūlė, klausė, domėjosi.

-        Matau, kad dar liko daug nepasitikėjimo, ir jis savotiškai natūralus, nes skirtingose parko teritorijose, nevienodai vertingose, skirtingas ir reglamentavimas. Žmonės net negali patikėti, kad draudimų, buvusių iki šiol, nebėra. Todėl manau, kad vis dėlto turėtų praeiti šiek tiek laiko, kad  pamatytume, kaip tas reglamentas veiks realiai - ar tikrai visiems bus viskas aišku, - sako R.Baškytė. - Beje, kai kas ir anksčiau buvo panašiai, kaip dabar, bet neišvengta interpretacijų „rekomenduojama" tema. Gal viena pusė tą „rekomenduojama" pritaikydavo kaip „privaloma", gal kita pusė nesuprato. Visko yra visose saugomose teritorijose, visko buvo ir čia. Vis dėlto daugiausia buvo aistrų, prasidėjusių nuo pat planavimo proceso  starto. Jeigu to nebūtų nutikę, dokumentai būtų patvirtinti žymiai anksčiau.

Baudžia patys

VSTT vadovės teigimu, Parko tvarkymo planas - ne nepajudinamas dokumentas. Jeigu paaiškės, kad situacija keičiasi, kad reikia įvertinti papildomus faktus, jį visada įmanoma pakeisti. Nes, anot valdininkės, nieko amžino nėra: kai kurie įstatymai keičiasi po 27 kartus per penkerius metus, ką jau kalbėti apie apsaugos reglamentą.

R.Baškytės teigimu, klaidinga jos vadovaujamą tarnybą priskirti kontroliuojančioms institucijoms. Tokią veiklą vykdo trys - Regionų departamentai, Parkų direkcijos ir Teritorijų planavimo statybos inspekcija. Pirmieji atsakingi už taršos kontrolę, antrosios - už kraštovaizdžio biologinės įvairovės ir lankymosi pažeidimus, trečioji - už visą statybos procesą.

Deja, pačiais aršiausiais baudėjais, R.Baškytės pastebėjimu,  tampa ne kas kitas, bet patys regioninių parkų gyventojai, besimėgaujantys galimybe apskųsti kaimyną, o pastarasis - atsilyginti tuo pačiu. Tačiau tai - jau nacionaliniai lietuvio būdo ypatumai.

Vis dėlto svarbiausia, kad į Krekenavos regioninio parko direkciją susirinkusieji dėl vieno tikrai nesiginčijo: stinga tarpinstitucinio bendravimo ir bendradarbiavimo.