Rimanto Klimo pasisakymas apskritojo stalo diskusijoje „Kaimo kraštovaizdžio ateitis" 2010-05-06 Lietuvos mokslų akademijoje:

Laba diena, šito didelio forumo dalyviai.

Čia yra daug garbingų žmonių, ir aukštus postus užimančių, ir visuomeninę padėtį turinčių. Todėl galima dėti dideles viltis į šitą diskusiją, kurią sėkmingai organizavo p. Zenonas Kaunas su pagalbininkais.

Mintys, kurias bent iki šiolei girdėjom, yra labai  blaivios, girdėtos ir labai visiems reikalingos. Mane džiugina Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko [Edmundo Pupinio] pozicija, nes iš tikrųjų Seime iki to, ką čia girdime, toloka kai kam.

Žinot, patirties tokios liūdnos šitais klausimais yra tiek daug, kad sunkoka bus logiškai išdėstyti. Nesinaudosiu priemonėm, tokiom, kuriomis kolegos naudojosi, bet noriu į vieną momentą atkreipt dėmesį, į vieną labai svarbią poziciją, kad dabartinė saugomų teritorijų politika ir praktika tokia, kad privertė daugybę gyvenimo sričių veikti pagal savo dėsnius. Aš manau, kad čia didelė kaltė tenka ir buvusiam prezidentui Valdui Adamkui, kuris įsivaizduodamas esąs didelis gamtosaugos specialistas, kiek supratau, rėmė šitą neteisingą saugomų teritorijų prievartinę politiką. Kai kas tuo naudojosi ir dabar dar naudojasi, demonstruoja, kad yra stiprus užnugaris. Mūsų uždavinys išmontuot šitą sistemą, padaryt ją humanišką, tokią, kad ji tarnautų Lietuvos žmonėms, o ne kažkam kitam. Man susidaro įspūdis, kad ta politika, kuri dabar tarnauja žmonių nuvarymui nuo gražiausių Lietuvos vietų, tarnauja ne Lietuvai, o kažkokiems globaliems tikslams. Jeigu klystu, tai kaip Maironis sakė „Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu".

Bandysiu dabar remtis visiška konkretika. Gana kruopščiai susipažinau su Ignalinos rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu, susipažinau su Zarasų strateginio padėties vertinimo dokumentu SPAV-u. Ir neblogai susipažinau su Vilniaus rajono bendruoju planu. Atrodytų galbūt kai kam keista, kad taip staigiai nuo saugomų teritorijų problemų peršokau prie teritorijų planavimo praktikos, bet yra visiškas ryšys. Mūsų naujai įkurta Visuomeninė kraštotvarkos draugija, kurią pernai Krekenavoje pavyko įsteigti, buvo palydėta įspūdingais [žaliųjų judėjimo vado] Rimanto Braziulio atvežtos komandos būgnais, plakatais „Šalin rankas nuo Baškytės", prof.Jurgio Bučo žodiniu linču, salėje  viešpatauti bandžiusia Stancikų pora ir panašiais dalykais. Džiaugiamės, kad ta draugija dabar veikia ir džiaugiamės, kad jau padarėme įtaką, kadangi saugomų teritorijų specialistai pradeda šiek tiek kalbėti su tauta, su žmonėmis, ko ankščiau beveik nebuvo. Taigi, vienas iš Visuomeninė kraštotvarkos draugijos uždavinių, kuris buvo man pavestas, buvo toks - nustatyti, kokiu laipsniu ir kokiomis formomis dabar galiojantys STĮ ir šios krypties poįstatyminiai teisės aktai įtakoja teritorijų planavimo produkciją, atidžiau vertinant kaimų ir miestelių teritorijų vystymo perspektyvą.

Pirmiausia kalbėsiu apie tai, su kuo geriausia esu susipažinęs, dalyvavau kai kuriuose procesuose, pvz., svarstant Ignalinos rajono bendrąjį planą pernai rugpjūčio mėn. (planą parengė UAB „Urbanistika", projekto autorė A.Kažienė). Įdomus buvo pasakytas beveik pirmasis sakinys - „šis planas yra paremtas dešimtim įvairių įstatymų, bet svarbiausias iš jų yra gamtinio karkaso faktas". Aš labai nustebau ir kartu apsidžiaugiau, kadangi iš karto gavau atsakymą į man iškeltą klausimą. Reikia pabrėžti, kad gamtinio karkaso (toliau - GK) sistema į Saugomų teritorijų įstatymą įvesta tik 2001 m. Būtent Ignalinos teritorijos bendrajam plane šios dalies aprašymui, GK aprašymui paskirta net 10 puslapių. Tekstas prikimštas mokslinių sąvokų. Manau čia didelis prof. Pauliaus Kavaliausko nuopelnas, kuriant „ sistemą". Tačiau turbūt ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad GK teritorijoje, kuri apima 73 proc. Ignalinos rajono teritorijos, yra tiek daug įvairių draudimų, kurie labai riboja normalaus ir protingo gyvenimo galimybes. Aš jų nevardinsiu, nes nėra laiko. O kaip žinome, kiekvienas ribojimas - tai piliečio ir dvasiniai, ir materialiniai nuostoliai, kurių, ypač dvasinių, kol kas niekas nesiruošia kompensuoti. 

GK ir saugomos teritorijos Ignalinos rajone užima net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės ir visur čia siūlomas ekstensyvus ūkininkavimas. Ar galima, ponas E.Pupini, su tuo sutikti? Manau, kad negalima. Užstatytos teritorijos Ignalinos rajone užima 0,5 proc. ir jos vadinamos pažeisto gamtinio karkaso teritorijomis. Reiškia 99,5 proc. yra normalios, t.y. gamtos teritorijos be pastatų. Mąstysena įdomi. Peržiūrėjau sprendinių skyriuje reglamentus, kurie užima žymią projekto dalį. Visi reglamentai paruošti atskiroms teritorijoms, atskiriems užstatymo variantams ir yra galybė sunkiai „įkertamų" terminų. Visgi šitie dokumentai, kaip minėjo [Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas] Algis Gaižutis, ruošiami ne žmonėms, net ne specialistams, bet matyt „aukšto lygio" žmonėms, kurie sugeba iššifruot sudėtingus sakinius.

Pvz., užstatymo tipas žymimas „U" raide. Citata: „Taikomas polifunkcinėse zonose, kuriose galima esama ir naujai formuojama išsklaidyta mažo intensyvumo naudojimo technogenizuota žemėnauda kitoje žemės paskirtyje." Panaši terminologija vyrauja ištisai. Kas tie vadinamieji „U" tipai.. Visokių ten yra, bet Ignalinos rajone sudomino du. „U4" saugomų teritorijų reglamentas, kuris tiesiai ir pasako - viskas daroma pagal saugomų teritorijų nuostatas. Netgi projektuotojai, šito plano rengėjai, linkę užbraižyt Aukštaitijos parką baltai. Balta teritorija - saugoma teritorija, kuri turi savo atskirą „kunigaikštystės" statusą. „U5" - jau yra GK teritorija su savais reglamentais. Apie juos jau truputį kalbėjau. 

Kokie genijai sukūrė šią nykimo ir naikinimo sistemą kaime? Manau, atėjo laikas politiškai įvertinti tai darančius ir iš to tarpstančius veikėjus. Ignalinos rajone - 640 kaimų, apie 60 vienkiemių, 66 proc. žmonių gyvena kaime. Tai sukurta per šimtmečius ir niekam neduota teisės spręsti, kuriems iš tų kaimų išlikti, kuriems sunykti. Visiems reikia teikti paramą išlikti, augti, gražėti ir turtėti. To bendrojo planavimo dokumentuose labai trūksta, gal net nėra. Aišku turi būti bendrojo teritorijos plano pirmenybė prieš ST ir GK specialiuosius planus. Dabar yra atvirkščiai. Aš labai abejoju, kad kaimo klestėjimui iš esmės pasitarnaus turizmas. Nebuvau Portugalijoj, bet buvusieji pasakoja, kuo pavirtusi Portugalija. Valstiečiai su kauptukais ravi plantacijas, naujų plantatorių iš Vokietijos, Anglijos plantacijas. Ar neatsitiks taip ir Lietuvoj? Manau, kad be intensyvios žemdirbystės, modernaus miškų ir vandenų ūkio, sunku įsivaizduoti klestintį kraštą. 

Įdomu, kokais principais vyksta gyvenviečių projektavimas. Pirmiausia, yra 6-7 gyvenviečių tipai Ignalinos rajone. Toliau 3 erdvinės struktūros tipai ir 3 užstatymo intensyvumo rodikliai. Tai šitie dalykai, kai jie susiveda į konkrečius kaimelius, aiškėja, kad daugiau kaip pusė kaimų neturi jokios perspektyvos augti. Leidžiami augimo procentai vienoj vietoj 10 proc., 4 proc., kitur dar mažiau, kitur 0 proc. Koks gi ten Dievas tokius įstatymus išgalvojo? Yra buvusio Aplinkos ministro Arūno Kundroto pasirašytas įsakymas dėl GK reglamentų. Ten pasakyta, kodėl negalima GK statyti gyvenamųjų kvartalų. Gyvenamasis kvartalas GK teritorijoje -tai  trys ar daugiau gyvenamieji namai, ūkininkų sodybos, atstumas tarp kurių ne didesnis kaip 150 metrų. Man, kai skaitau, darosi baisu, ko neprikuria „činovnikai" savo kabinetuose ir už tai dar gauna pinigus, kas svarbiausia! Realus gyvenimas (girdėjom gražių pavyzdžių - prof. Baleženčio mintys) eina visai kitais keliais. Duok žmogui laisvę ir šiokį tokį pakoregavimą ir bus viskas gerai.

Dar įdomesnių dalykų galima surasti Vilniaus rajono teritorijos bendrajame plane. Ten prikurta, berods, 9 tipai gyvenamųjų teritorijų, pradedant miestu, baigiant vienkiemiu. Kiekvienas toks tipas turi savo reglamentus. Tie reglamentai, jeigu juos čia pradėt skaityt, vargu, ar išlaikytumėt tą terminologiją ir tuos „proto bokštų" sukurtus tekstus. Bet reikia pažymėti šio projekto vadovo R. Devynduonio kruopštumą  Jis sudarė sąrašą visų Vilniaus rajono miestelių, vienkiemių, kaimų (jų iš viso apie 1200) ir kiekvienam kaimui nurodė jo likimą raidėmis ir skaičiais. Na, jeigu gyveni kokiuose Užėnuose , tai tas, kas ten gyvena, atsivertęs projektą gali pamatyt, kad ten jam jokių statybų vystyt negalima. Viskas. Gyveni savo trobelėj ir viskas. Apie sūnų ar dukterų įsikūrimą - viskas baigta! Kas nusprendė? Kas programuoja ir projektuoja kaimų stagnaciją ar net nykimą? Kas tvirtina planą? Rajono taryba. Ji buvo patenkinta gamtinio karkaso praplėtimu, kuris Vilniaus rajone užima148 t.ha, t.y. 69,5proc. Į jį patenka daugybė kaimų ir vienkiemių, kurių plėtra iš esmės stabdoma(G3,G4,G4st,G5 tipai). Apie kaimų likimą ST parašyta: citata:"Kaimo gyvenvietė ar jos dalis, patenkanti į ST, vystoma sutinkamai su ST apsaugos ir tvarkymo režimu". Aiški teritorijų planavimo „vergystė"saugomų teritorijų politikai Zarasų rajono SPAV rašoma: "Gyvenamoji statyba nenumatoma esamose ST ir gamtinėse teritorijose". Zarasų rajonui „moksliškai" įrodinėjama, kad be Avilių-Čičirio valstybinio parko įsteigimo rajonas tiesiog negali gyvuoti. Šiame SPAV-e (vėl"Urbanistika-2008) minima, kad jį rengiant vadovautąsi daugiau kaip 30-čia direktyvinių dokumentų. Pavydėtinas biurokratinio aparato „darbštumas" ir išradingumas. Kas sustabdys šį baisų srautą?

Graži naujiena, kurią išgirdau, kad jau sukruto ir savivaldybės, į kovą pakilo prieš šitą savivalę, nors daromas milžiniškas spaudimas savivaldybių veikėjams iš planuotojų pusės. Pvz., tokia garsioji „Urbanistika". Ignalinoje aš paklausiau ponios A.Kažienės  BP pristatomosios kalbos-mano nuomone, ji buvo „direktyvinė". Mano pastabas ši ponia "atmetė". Vienu žodžiu, Ignalinos rajone prie bendrojo plano svarstymo prisidėjo 9 rajono gyventojai, pareiškė pastabas. Ir užskaityta, kad įvyko svarstymas. Tai atsiprašau, 9 iš dešimčių tūkstančių... Paprastai gyventojai nieko nežino, neišmano, kas vyksta ir kas jų laukia.

Man atrodo, kad atėjo laikas iš esmės keisti šituos dalykus. Gaila, kad išėjo Seimo narys, bet yra žemės ūkio viceministras, aplinkos viceministras. Gerb. Ramūną Kalvaitį l[Aplinkos viceministrą] labai prašau vadovautis dabar Lietuvoje plintančiu šūkiu „Nušluostykim Tėvynės veidą" -nuo biurokratizmo savivalės!" Iš tikrųjų Lietuvos kaimų sunaikinimas yra perkeltas į realią ir sėkmingai vykdomą projektuotojų, sumanytojų ir kt. veikėjų rankas. Jie visi gali būti nesunkiai surandami. Jeigu jie priima tuos sprendimus iš kvailumo, tai dar nieko, dar galima išgydyt, bet jeigu dirba kažkam, tai blogai.

Pabaigai. Kaip poetas Aistis gražiai kalbėjo apie mūsų peizažą:

„Laukas, pieva, kelias, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių plaukia ižas
Ir graži graudi daina.

Kai suklyks lyg gervė svirtis,
Sušlamės daina klevuos,
Gera čia gyvent ir dirbti,
Gera mirti Lietuvoj."

Puikūs žodžiai, kurie sujungia ir etninį mūsų gyvenimą, ir mūsų kraštovaizdį, kuris egzistavo be didelių institutų pagalbos.

Išvada: Saugomų teritorijų politikos ir praktikos nekritiškas, bet paklusnus perkėlimas į teritorijų planavimą yra žalingas Lietuvos kaimų egzistencijai.

Rimantas Klimas  2010 05 06
Šifruota iš diktofono įrašo.