lietuvosmiskai.lt komentaras: Žinomo urėdo žurnale "Mūsų girios" publikuotą straipsnį "Ar tikrai esame „valstybės išlaikytiniai“?" paviešinome suderinę su autoriumi. Siekis sudaryti galimybę objektyviai diskusijai, išsakyti įvairias nuomones sulaukė įvertinimo iš mūsų svetainės skaitytojų. Anksčiau esame skelbę vieno iš buvusių miškų žinybos vadovų Algirdo Bruko 2010 m. lapkričio 3 d.  rašinį „Užstalė tikriesiems gurmanams: asmeninės godos, kurių galima neskaityti“ . Kviečiame susipažinti su užsimezgusios polemikos tąsa.

Nenorėdamas pernelyg ištęsti polemikos, pirmiausia pripažinsiu, kad su kai kuriomis gerb. Vyganto išsakytomis mintimis pilnai ar dalinai sutinku. Kai kurie mano pateikti skaičiai nėra absoliučiai tikslūs, jie charakterizuoja respublikos vidurkius. Tai reiškia, kad situacija atskirose konkrečiose urėdijose gali būt ne tik skirtinga, bet ir prieštaringa. Tas nebuvo išryškinta. Tačiau yra dalykų su kuriais negaliu sutikti. Apie tai ir pakalbėsim

Visų pirma nereikia man primesti tai, ko nesakiau. Visas mano straipsnis dar tebėra patalpintas LMSA portale ir jį gali bet kas pasižiūrėti. Pavyzdžiui, niekur jame netvirtinau, kad urėdijos lėšas „iššvaistė" ar „pravalgė". Tvirtinau ir dabar galiu pakartoti, nes taip buvo iš tikrųjų, kad dėl prekybinės konjunktūros gerėjimo gavus per vienus metus 123 milijonais litų daugiau pajamų, jos nepasidalintos su valstybe, o sunaudotos išlaidų didinimui. Aš juk puikiai suprantu, kad miškų ūkio reikmėm galima išleisti per metus papildomai ne tik 100 milijonų, bet ir visą milijardą litų. Vien į miško kelius ir melioracijos tinklą galim investuoti neribotas sumas. Tačiau neturime teisės užmiršti valstybės interesų, jos bendro išsivystymo lygio, kiekvieną centą skaičiuojančio pensininko, ar jaunos šeimos besikraunančios mantą išvykimui juodžiausiems darbams į užsienį. Nedrįstu agituoti už tokį dabartinių miškininkų sąmoningumą, koks buvo tarpukaryje, bet nors nereikėtų juoktis iš savo valstybės.

Taip sakydamas turiu galvoje dar vieną dalyką iš gerb. Vyganto rašinio. Konkrečiai - tai informacija apie gausius Trakų urėdijos sumokėtus mokesčius valstybei. Yra, pavyzdžiui, toks Lietuvos „gyventojų pajamų mokestis". Jį moka beveik visi dirbantieji Lietuvos gyventojai. Jis pagal normatyvinę lentelę atskaitomas iš žmogaus uždirbto atlyginimo, o taip pat ir kitokių pajamų Tai žmogaus, o ne urėdijos mokesčiai. Urėdija šį mokestį tik administruoja. Čia jau galiu leist sau ir pajuokauti - jei ponas urėdas apie tai lig šiol nieko negirdėjęs, tai tegul paprašo savo buhalterės atnešt parodyt bet kokį algalapį. Būtų pravartu susižinoti ir kiek mokesčių susimoka pats urėdas. Kiek skirtinga situacija su gyventojų socialinio draudimo įmokomis SODRAI. Dalį jų sumoka draudėjas, o dalį dirbantysis. Specifiškas dalykas yra atskaitymai iš urėdijų bendrosioms miškų ūkio reikmėms, kai atskaitytos sumos lieka žinyboje ir vienokiomis ar kitokiomis formomis grįžta atgal. Norėtų turėt tokių pinigėlių ir medicinos, ir mokymo įstaigos, bet neturi...Tik padidinus praeitais metais šiuos atskaitymus, jų pusė nukeliavo į valstybės biudžetą. Tad  gerb. urėdas faktiškai valstybei sumokėjo daug mažiau, nei bando mus įtikinti.  

 Liko neatsakytas vienas pagrindinis dalykas - kiek valstybinis miškų ūkio sektorius turėtų duoti valstybės biudžetui tiesioginių (o ne kokių nors mistinių) pajamų, nepereikvojant galimų panaudoti išteklių ir palaikant miškus tvarioje būsenoje.  Tai yra svarbus klausimas ir jį reikia spręsti pagal ekonomikos logiką, neišradinėjant kažkokios miglose skendinčios tvarkos. Turiu galvoje nesenai „išrastą" įsakymu nustatomą urėdijų pelno normą rinkos ekonomikos sąlygomis ir įmokas į biudžetą ne pagal normatyvus, o pagal valdžios žmonių prašymus ir generalinio urėdo dosnumą. Taip tikrai galima prieiti ir iki nusigyvenimo. Tačiau šiuo klausimu jokių pasiūlymų ar minčių nebuvo, tai nėra ir diskusijos objekto.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad nelabai vykusi gerb. Vyganto propaganda, norint parodyti didesnius mokesčius į biudžetą nei jie yra iš tikrųjų, mano akyse nei kiek nesumenkina jo įvaizdžio kaip sąžiningo darbuotojo. Ne tik buvusi bendro darbo patirtis, bet ypač realūs pasiekimai atėjus dirbti į Trakų urėdiją: milžiniškų skolų likvidavimas per trumpą laiką,  greitas lėšų sukaupimas investicijoms, realios investicijos į statybas, kelius,  daigynų-medelynų ūkį, galingą techniką ir kt. verčia juo žavėtis kaip gabiu ir sąžiningu urėdu. Tačiau, jei gero urėdo atėjimas ir jo atliktas kelių darbuotojų pakeitimas išvedė urėdiją iš skolų ir sukūrė  klestinčią įmonę, nedidinant miško naudojimo apimčių, tai akivaizdžiai įrodo esamos valdymo sistemos trūkumus bei patvirtina daugelį  mano išsakytų kritinių pastabų dėl principinių žinybos negerovių ir atkaklaus GMU nenoro jų taisyti, o vietoje to - užsiimti nebūtų priešų paieškomis ar jų kūrimu.

Algirdas Antanas Brukas
2011-02-09