"Žmogų nušauti lengviau negu žvėrį, nes visada yra už ką“, - tai vieno rusų eksmedžiotojo, gero vilkų žinovo, žodžiai. Kuomet prasideda medžiotojų ir nemedžiotojų diskusija, jos baigtis prilygsta religinio pobūdžio konfliktui. Šešerius metus ieškojau atsakymo, kas tai – tradicija ar nusikaltimas. Ir pagaliau atsakymas toks: šiuolaikinė medžioklė – tai tradicija, virtusi nusikaltimu,- zaliojilietuva.eu išsako savo poziciją vienas žaliųjų judėjimo aktyvistų Andrejus Gaidamavičius.
***************************************
 Pilną straipsnį galite perskaityti čia ...>>>

Kviečiame susipažinti su keletu citatų.

 [...]

Tiktai badas pateisina bet kokį maistą, nes bado mirtis pati baisiausia. Naujuosius medžiotojus galima būtų išteisinti tik tuo atveju, jei jie suvalgytų viską, ką sumedžioja. Deja, geriausiu atveju tik paragauja. Gamtoje nėra kito tokio padaro, kuris sąmoningai žudytų ne dėl maisto. Medžioja tiktai vilkai, lūšys, lapės, vanagai... Žmonės jau seniai nebemedžioja, o tiesiog šaltakraujiškai žudo. Turtai, kurių žmonės negali turėti, paimami per prievartą. Tai vadinama karu. Po kiekvieno karo prieš gamtą (dėl įpročio vis dar vadinamo medžiokle), kaip ir po bet kokio kito karo, pasiimami „trofėjai“ – ragai, kailis, plunksnos... Medžioklės istorijoje šis kruvinas amatas tik visai neseniai prilygintas žygdarbiui, nes pati trofėjaus sąvoka lotynų kalboje reiškia pergalės paminklą. Pergalės prieš neginkluotus ir prieš žmogų nusikaltusius tik tuo, kad jie gyvena ne mums, o sau. Čia ne karo imitacija – čia tikri ginklai ir tikra, prieš gamtą nukreipta, 40 tūkstančių vyrų armija, t.y. 10 kartų didesnė nei šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių šauktinių armija. Taigi tebevyksta nepaskelbtas karas prieš gamtą dešimt kartų didesnėmis pajėgomis nei prieš bet kokį kitą priešą. Ar šis karas galėtų nevykti?

[...]

Laukinė gyvūnija visada liks gamtos, o ne valstybės nuosavybe, nesvarbu, ką į įstatymus įrašytų Seimo nariai, kadangi įstatymai kuriami žmonėms, o ne gyvūnams. Gamta turi savo įstatymus, kurių žmogus, būdamas gamtos dalimi, taip pat privalo laikytis. Medžioklė panaši į religiją, bet niekada ne per vėlu atsiversti į nemedžiotojų tikėjimą. Tie, kas numeta ginklą nusipelno didesnės pagarbos nei tie, kurie niekada jo nepakėlė. Pabaigai noriu pacituoti dar vieno eksmedžiotojo Jono Taugino žodžius. 1975 metais parašytą ir dar niekur nepublikuotą rašinį, kuriame aprašoma jaudinanti vilkų medžioklė, jis taip užbaigia: „Dažnai prisimenu šią medžioklę. Prisimenu ir mirštančio žvėries akis. Jos rodos klausė: „Už ką?“.

www.zaliojilietuva.eu