Nesutrumpintas interviu:

„Mūsų daug, tačiau neretu atveju esame bedaliai. Nuosavoje valdoje praktiškai nieko negali daryti, iškyrus griežtai reglamentuojamą medienos panaudojimą. Tad apie galimybes kompleksiškai pasinaudoti miško teikiamomis naudomis miško savininkai girdi daugiau teoriškai. O valstybinės aplinkosaugos, žemėtvarkos, miškų institucijos dar priešina visuomenę su privačios nuosavybės turėtojais, stengdamiesi paversti juos vos ne tautos priešais, tik ir tetrokštančiais pasigrobti neva visiems žmonėms priklausančias privataus miško gėrybes",- sako LMSA pirmininkas Algis Gaižutis.

Bet žmonių priešiškumas suprantamas. Jie jau mato aptvertas paežeres - nors ežerai priklauso visiems. Dabar bijo, kad bus aptverti ir miškai su visų mūsų poilsio vietomis, grybais ir uogomis.

O kas jums sakė, kad tuos miškus kas nors ruošiasi aptverti? Tvora brangiai kainuoja, ją gali statyti nebent jei atsiriboji sodybos teritoriją ar miške vykdai ūkinę veiklą - kažką augini, veisi žvėris ir pan. Priešingu atveju net ir leidimo tokio niekas neduotų.

Bet, sakykite, ką daryti, jei miško savininkas susitvarko teritoriją, investuoja savo laiką ir pinigus, įrengia miške poilsio aikštelę, stovyklavietę - ir pats toje vietoje lieka beteisiu, negali nustatyti jokių savo turto naudojimosi taisyklių pašaliečiams, įvesti jokios tvarkos (pavyzdžiui, kad ir prievolės susirinkti savo šiukšles).

Apmaudu, kad dalis Lietuvoje politikų, valdininkų toliau kryptingai diegia komunistinę ideologiją, kad nuosavybė yra niekas, ir sudėjus tai su nemažos dalies piliečių vidinės kultūros, pagarbos kito darbui stoka, gauname amžiną karo stovį. Vieni investuoja, tvarkosi, kiti atvažiuoja, pridergia ir palieka - nes neva miškas ar žemė juk mūsų visų!

Ignalinos rajono vienkiemiuose gyvenančios močiutės skundžiasi, kad pas jas ateina poilsiautojai ir ima iš palėpių malkas, įsikūrę šalia sodybų lėbauja - nes tai juk neva visų bendros gėrybės, o jei prieštarauja - grasina padegti.

Lietuvojevis labiau paminami nuosavybės principai ir suabsoliutintas viešasis interesas, kuris net ir nėra teisiškai apibrėžtas - kiekvienas valdininkas jį traktuoja kaip panorėjęs.

Bet juk žmonių noras maudytis prie įrengto lieptelio, ilsėtis įrengtoje miško aikštelėje visiškai suprantamas.

Žinoma. Todėl jie turėtų reikalauti kuo daugiau tokios nemokamos infrastruktūros iš valstybės. Už tuos milžiniškus pinigus, kuriuos saugomų teritorijų ir aplinkos apsaugos tarnybos, miškų urėdijos   kasmet skiria savo viešiesiems ryšiams ir kovai su privačiais miškų savininkais - tame tarpe ir „paskatindamos" visuomeninius gamtosaugos aktyvistus - būtų galima įrengti visos Lietuvos poreikius visiškai tenkinančias poilsiavietes valstybinėje žemėje ir  miškuose, patogius lieptelius ir sutvarkytus, išvalytus paplūdimius visose paežerėse. Juk valstybė tebeturi savo rankose daugiau negu pusę visų miškų, du trečdaliai saugomų teritorijų yra valstybiniuose miškuose - tai kodėl negali jų pritaikyti kultūringam poilsiui?

Žinote, kas dabar yra pagrindinis paežerių šeimininkas? Bebras, kuris kerta ką panorėjęs ir tvenkia kaip panorėjęs. Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai yra paskaičiavę, kad kiekvienas ežero pakrantėje stovintis medis rudenį į vandenį sumeta tiek lapų, kad jų tarša atitinka į vandenį suversto pusės tonos mėšlo žalai. Ežerai pelkėja, anka, o tvarkomi jie tik ten, kur to imasi privačios rankos.

Pagal vienetinius atvejus, kai galbūt neteisėtai privatizavus, papirkus buvo užgrobtos ežero pakrantės, miške pastatytos pilys formuojame visa Lietuvos aplinkosaugos bei miškų politika.

Ką dabar savo miške gali daryti jo savininkas?

Jis tegali naudoti medieną - kirsti ją prisilaikydamas teisės aktų reikalavimų ir atsodinti iškirstus plotus. Daugiau nieko. Miškų naudojimas yra labai apribotas įvairiose saugomose teritorijose, kurios neretai buvo steigiamos kabinetuose ant žemėlapio nubraižant jų ribas. Pavyzdžiui, paprastas pušynas ūkiniuose IV grupės miškuose gali būti kertamas medžiams sulaukus 101 metų, o toks pat pušynas saugomoje teritorijoje II grupės miškuose turi sulaukti jau 171 metų - taigi, dabartiniai tokio miško savininkai tuo nebepasinaudos.

Daugybė teisės aktų prieštarauja vienas kitam. Pavyzdžiui, negalima laikyti nudžiūvusių medžių, nes juose veisiasi kenkėjai, bet negalima ir kirsti aplinkinių žalių medžių. O kaip tuos sausuolius pasiekti, gal oru? Žodžiu, jei tik yra noras mušti, lazdą privačiame miške ūkininkaujančiam visada susirasi. 

Kaip yra gilesnes miškininkystės tradicijas turinčiose šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijoje.

Pirmiausiai, yra jaučiama neginčijama pagarba privačiai nuosavybei ir savininko teisei spręsti dėl geriausio miško panaudojimo būdo, nenusismulkinant į ypatingai detalų bet kurio darbo teisinį reglamentavimą tik pareigūnui leidus. Yra įtvirtintas požiūris, kad  gaspadoriškai besielgiantis savininkas pats yra atsakingas už savo nuosavybės tinkamą naudojimą. Antra, daugelyje ES šalių miško savininkai turi teisę naudoti savo nuosavybę plačiau, pavyzdžiui, nuomoti savo teritoriją medžioklei ir už tai kartais uždirba netgi daugiau, negu pardavinėdami medieną. Kodėl šio nepigaus malonumo mylėtojai negalėtų susimokėti ir miško savininkui - nesvarbu, ar tai privatus asmuo, ar valstybė?  

Pas mus gi žvėrys priklauso valstybei, taigi ji ir sprendžia, kuriuose plotuose galima medžioti, o procesui realiai vadovauja dar nuo sovietmečio susiformavę medžiotojų būreliai, iš kolūkinės santvarkos „paveldėję" teisę naudotis dabar jau privatiems žemės ir miškų savininkams priklausančiais plotais.

Tiesa, miško savininkas turi formalią teisę uždrausti medžioklę savo teritorijoje. Bet nesudarytos galimybės medžioklei turimas žemes nuomoti ar savininkams- medžiotojams formuoti nuosavus medžioklės plotus. 

Na ir tikrai keista, kad Lietuvoje miško savininkas net neturi galimybės įsikurti savo valdoje. Kodėl negalima pasistatyti miško trobelės ir joje su šeima apsistoti?

Jūsų oponentai sako, kad taip tik siekiate įteisinti oligarchų ir turtuolių interesus, kurie susipirks gražiausius miškus ir prisistatys pilių.

O taip, tradicinis argumentas. Girdėjau dar, kad ir Seimo narius esame nupirkę.

Iš tiesų taip šneka tie, kurie visomis išgalėmis stengiasi išsaugoti dabartinę paprastiems žmonėms itin biurokratinę, o galintiems susimokėti specialiąsias išimtis už atlygį vokelyje taikančią sistemą. Juk jei įteisinsi galimybę žmogui pasistatyti miško trobelę, šitiek metų puoselėta ir klestėjusi šešėlinė sistema taps nebereikalinga.

Kartoju, yra keli šimtai tūkstančių miško savininkų. Kodėl jie turi būti baudžiami dėl to, kad kažkas jau pasitvarkė savo reikalus po stalu?