Joje išspausdinti straipsniai ir prisiminimai supažindina ne tik su iškilia, šalies miškininkystei itin nusipelniusia asmenybe, bet ir su pokarinio šalies miškų atkūrimo istorija, kuri itin glaudžiai susijusi su Algirdo Matulionio vardu.

1947 m., kai jis pradėjo vadovauti Lietuvos miškų ūkiui, miškuose buvo likę tik apie 5 proc. brandžių medynų, o daugiau kaip 125 tūkst. ha sudarė kirtavietės, išdegusios vietos ir kiti tušti plotai. Algirdui Matulioniui tapus ministru, pradėta itin aktyviai želdinti naujus miškus. Pasak akademiko Leonardo Kairiūkščio, per tris dešimtmečius, kai vadovavo Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijai, A. Matulionis paliko gilų pėdsaką mūsų miškų raidos istorijoje. Tuo laikotarpiu miškininkystė išgyveno tikrą atgaivą. Šalies miškingumas padidėjo 7,5 proc.

Svarų Algirdo Matulionio indėlį saugant, atkuriant ir ugdant Lietuvos miškus, stengiantis kuo mažiau jų iškirsti ir kuo daugiau palikti ateities kartoms, įtikinant aukščiausią valdžią, kad trūkstamos žaliavos galima įsivežti iš miškingų Rusijos vietų, liudija ir knygoje išspausdinti buvusių bendradarbių, amžininkų, sūnaus prof. Arvydo Matulionio prisiminimai.

Knygoje taip pat pateikta Algirdo Matulionio 1979 m. parašyta studija apie miškų ūkio tvarkymą „Kai kurie Lietuvos miškų ūkio klausimai" (1930-1978). Ji išspausdinta pirmą kartą. Šioje studijoje apžvelgta šalies miškų ūkio raida, laimėjimai ir trūkumai. Kai kurios jos autoriaus mintys ir įžvalgos labai aktualios ir dabar.

Kaip savo prisiminimuose rašo Stasys Vėgėlė, turbūt geriausiai Algirdo Matulionio asmenybę apibūdina ne kartą iš vyresnės kartos miškininkų girdėta mintis, kad „tokių žmonių, koks jis buvo, per šimtmetį gimsta tik vienas kitas".

Aplinkos ministerijos informacija

2011-03-02