"Laikas bėga lyg vanduo pro pirštus. Užmaršties rūkuose grimzta seni, bet svarbūs ateičiai laikai, istorijos. Taip yra ir su pokariu - kruvinu ir didvyrišku, persunktu drąsa, kovon už laisvę, bet ir atskiestu niekšybėn, išdavystėn. Visa tai - mūsų istorija. Neteisūs tie, kurie sako, kad apie pokarį nereikia kalbėti. Reikia. Ir kalbėti būtina realiai, neidealizuojant nė vienos pusės, tik tuomet vyks visų pusių dialogas. Buvo visko, taip pat ir nekalto kraujo, kurį praliejo ir partizanai. Jau nekalbant apie okupantą ir jo tarnus. Šie tai ištisai maudėsi nekaltųjų kraujyje ir ašarose. Kalbėti reikia dabar, kol dar yra gyvų to meto įvykių dalyvių ir liudytojų. Išeis jie, su savimi išsineš ir pokario istoriją. Archyvuose toli gražu yra ne viskas. Ten yra daug sausų faktų ir skaičių, bet dažnai nėra aplinkybių, priežasčių, motyvų. Apie juos gali papasakoti tik gyvi žmonės"- rašo paminklo partizanams šventėje dalyvavęs žurnalistas Jonas BALTAKIS  ( autoriaus nuotraukos) .

Sekmadienio žuvusių partizanų paminėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Švedriškės bažnyčioje, kurias aukojo šios bei Salako parapijos klebonas kun. Kęstutis Palepšys. Pamokslaudamas jis kalbėjo apie auką ir jos prasmę. Partizanai aukojosi vardan ateities ir valstybės laisvės, tikėdamiesi ateities kartų (mūsų) tos kovos supratimo ir įvertinimo. „Tad kiekvienas pagalvokime, ar esame šiandien verti tos žuvusiųjų aukos atminimo", - retoriškai klausė klebonas.

Žuvusiųjų atminimas pagerbtas trimis Utenos savanorių šautuvų salvėmis	Prie paminklų žuvusiųjų giminės ir visuomenės atstovai deda gėles

Į paminklo (trijų Vyčio kryžiaus formos stulpų su žuvusiųjų pavardėmis) atidarymą susirinko ne vien visuomenės atstovai, bet ir Želmeniškėje bei ir kitur žuvusiųjų partizanų giminės, dar gyvi buvę partizanai ir jų ryšininkai. Atvažiavo net Didžiasalio krašto buvę laisvės kovų vyrai. Jų būtų buvę kur kas daugiau, jeigu ne toks nežmoniškas karštis. Daugelis garbaus amžiaus žmonių tiesiog nerizikavo savo sveikata ir neatvažiavo, nors ir rengėsi atvykti.

Netrūko pasisakymų ir dainų. Iš mamos išmoktą partizanų dainą tiems, kurie išlaisvino mūsų vaikų vaikystę ir jaunystę, padainavo Danutė Ruzgaitė-Kaušylienė su sūnimi Gediminu.

Dainų buvo ir daugiau. Jas dainavo nenuilstantis renginio vedėjas Rimantas Klimas su operos solistu Pranu Zaremba bei Vytauto apygardos partizanų vadas Bronius Zabulis su draugais, pritariant visiems dalyviams.

Pokario istorijos tyrinėtojas visaginietis Laimonas Abarius (dešinėje) išsamiai papasakojo apie „skrajojantį būrį" ir paskutinį jo mūšį Želmeniškėje. Atidžiai klauso miškininkas Rimantas Klimas (kairėje) ir operos solistas  Pranas Zaremba (viduryje)	Atkurtosios Vytauto apygardos partizanų vadas Bronius Zabulis (su uniforma)su bendražygiais

Renginio kalbėtojai sakė, kad 1990 m. partizanų žadėtą laisvę iškovojom, bet vėliau Lietuva iš kelio nukrypo į takelį. Ją šunkeliais nuvedė valdžioje likę buvę kagėbistai, rezervistai ir kitokie išdavikai. Žemės reforma buvo paversta dykros reforma. Kalbėtojai kvietė nepasiduoti žeminami tiems, kurių galvoje dar tebešvilpauja komunizmo vėjai ir nekartoti klaidų, kad vėl nereikėtų statyti naujų paminklų kovoms už laisvę.

Renginio vedėjas Rimantas Klimas dėkojo visiems, prisidėjusiems prie šio paminklo statymo: Kazitiškio seniūnui Drąsučiui Jelinskui, Ažvinčių k. gyventojui Jurgiui Gimžauskui ir kitiems. Ačiū ir Moksleivių namų direktoriui Darginui Mikėnui bei Daugėliškio seniūnui Juozui Paukštei, skyrusiems transportą vykti į partizanų pagerbimo vietą.

Pilną žurnalisto Jono BALTAKIO straipsnį apie paminklo partizanams atidengimo šventę "Pokaris vėl suvirpino atminties stygas" skaitykite laikraštyje „Mūsų Ignalina", 2010-07-16, Nr. 52.