[...] ...Koks ekonomistas, finansininkas pasakytų – gyvūnija yra viena iš nedaugelio mūsų šalies gamtinių išteklių. Taip pat kaip mediena, durpės, žvyras ar smėlis, vanduo. Visos įmonės, turinčios teises naudoti valstybės žaliavas, už jas moka tam tikrą nustatytą mokestį, taip pat ekonominio gavybos ir perdirbimo proceso metu yra sukuriamos darbo vietos mūsų piliečiams. Ši ekonominė veikla kuria vidaus produktą, mokami mokesčiai ir galiausiai visi esame didesni ar mažesni sukurtų produktų vartotojai. O medžiojamosios gyvūnijos naudojimas? Ištekliai nekainuoja, darbo vietos nekuriamos, mokesčiai nemokami, o produktais naudojasi tik labai nedidelė išrinktųjų grupė. Kur dar tokią dosnią ir turtingą valstybę pasaulyje rasite? Nesiskųskime nepritekliais ir ekonominėmis krizėmis – juk tokie turtingi esame...

Sakysite – netvarka. Reikia kažką keisti. Nebandykite... Neseniai žurnalas „Forbes“ skelbė, kad pasaulyje yra tik 1 procentas labai turtingų žmonių (milijonierių ir milijardierių), tačiau jie valdo per 34 procentus pasaulio turto. Manau, kad Lietuvoje yra panaši padėtis: 1 procentas visuomenės (medžiotojai) tikrai valdo panašią mūsų šalies turto dalį ir turi tikrai ne ką mažesnę dalį politinės ir įstatymų leidžiamosios įtakos. Tad verčiau patylėkime... tie likusieji 99 procentai.

Pakalbėjau pats su savimi. Neabejoju, kad tuojau pat bet kuris medžiotojas man oponuos: nesąmonė, yra visiškai ne taip. Medžiotojai savo medžioklės plotuose rūpinasi faunos apsauga ir gausinimu, reguliuoja plėšrūnų skaičių, o svarbiausia – už medžioklės plotus moka nuomą valstybei. Dabar aš paoponuosiu. Smulkiųjų plėšrūnų skaičius beveik nereguliuojamas, todėl nyksta beveik visos ant žemės perinčių paukščių rūšys, kiti gyviai, medžiuose perintiems paukščiams ypač didelę žalą dabar daro kiaunės. Faunos gausinimas? Realiai yra gausinama tik šernų populiacija, kuri ir taip yra pernelyg didelė ir daro milžinišką žalą ne tik žemės ūkio kultūroms, bet ir miškų ekosistemoms, beveik visiems ant žemės gyvenantiems gyviams, augalams. Tad ši medžiotojų „teigiama“ veikla ypač žalinga visai kitai gyvūnijai (valstybės ir visų mūsų saugomai).

Dėl kitų žvėrių, pavyzdžiui, elninių, gausinimo, tai jų gausa nuo tos pagrindinės medžiotojų taikomos priemonės – papildomo šėrimo žiemą – mažai tepriklauso. Jų gausai daugiau įtakos daro tokie globalūs veiksniai kaip klimatas, taip pat miškininkystės veikla, žemės ūkio pobūdis aplink žvėrių gyvenamus miškus.

Nuoma už medžioklės plotus? Kur ji panaudojama, kiek ji adekvati sumedžiojamų žvėrių vertei? Tam paanalizuoti jau reikia atskiro straipsnio. Mano giliu įsitikinimu, po šiuo neatitikimu ir glūdi didžioji dauguma visų etinių, moralinių medžioklės problemų, apie kurias jau rašėme ir dar ateityje rašysime. Moki už viena, gauni kita, moki už žemės plotą, gauni mėsą. Čia kaip brandžiame komunizme: užsimoki už galimybę įeiti į parduotuvę ir pasiimi tik tiek, kiek tau reikia. Tad ir ima visi, kas kiek gali, kiek sugeba, kiek paneša. Svarbiausia, kad kaimynas, draugas ar giminė nematytų ir, gink dieve, daugiau nepasiimtų. Gal mažai kas pasikeistų, o gal ir daug, tačiau, tikiu, jei tektų mokėti už šūvį, tikriausiai būtų pasveriama – ar verta? [...]

Kad straipsnio „Kažkas turi prabilti..." autorius R.Barauskas nepaprastai taiklus ir įžvalgus kiekviena savo pretenzija medžiotojams, pripažįsta žurnale " Medžiotojas ir medžioklė" medžiotojas Marius Kavaliauskas. Jis pastebi (citata),[...] kad sulig kiekviena nauja karta medžiotojai keičiasi, sąmoningėja. Vis daugėja norinčių medžioti sąžiningai ir atsakingai. Laikantis įstatymų, būti sąžiningiems tokią svarbią misiją jiems patikėjusiai visuomenei ir svarbiausia - gamtai. Didžiausia problema, kad to neatspindi pati sistema. Ir liūdna, ir pikta, kai neaišku kaip sau kelią prasimušęs teisingas ir reikalingas medžioklės taisyklių pakeitimas yra pavadinamas „raštinės klaida" ir skubos tvarka taisomas. Vis dar esame valdomi sovietinių medžioklės ūkio principų pagrindais, kur viskas remiasi ekonominiais skaičiavimais, o ekologinė nauda, atsakomybė išsaugoti nenuskurdintą gamtą ateinančioms kartoms neegzistuoja.

Apie atsakomybę gamtai nieko neužsimenama ir medžioklės egzamino bilietuose, todėl jaunam medžiotojui, trokštančiam būti kuo geresniu medžiotoju, belieka vadovautis seniau medžiojančių kolegų supratimu, kuris, deja, dažniausiai yra paremtas medžiotojo-ūkininko ir miško su visais jo žvėrimis šeimininko ideologija. Ideologija paremta trimis kertiniais principais, kurių tvirtas laikymasis užtikrina miško-kiaulių ūkio klestėjimą.

Principas numeris vienas: miškui ir jo gyventojams reikia maisto, todėl jei nori būti draugiškas gamtai, privalai į mišką atvežti kuo daugiau pašarų.

Principas numeris du: jei esi geras medžiotojas, geras savo plotų šeimininkas, privalai saugoti gamtą nuo brakonierių. Prie to paties gerai būtų, kad pasaugotum ir nuo grybautojų, žvejų, iškylautojų (ypač tų, kurie iš miesto atsiveža agresyviai nusiteikusius ir visus miško šernus išpjauti pasirengusius jorkšyro terjerus), gamtos fotografų ir ypač ragų rinkėjų. Kad užtikrintum apsaugą, privalai būti priešiškai nusiteikęs kiekvienam miške sutiktam žmogui.

Principas numeris trys: miške privalai būti gelbėtojas: medžius gelbėti nuo bebrų, šernus ir ūkininkų gyvulius nuo vilkų, stirnas nuo lūšių, stirniukus bei kiškučius nuo lapių, kranklių, suopių, gandrų, kiaunių ir mangutų. Tikram gelbėtojui, atliekančiam šį kilnų

darbą, menkai rūpi medžioklės etika, o ir medžioklės taisyklės pasidaro „lanksčios" ir nereikšmingos.

Beje, prie viso to, kad ūkis tikrai klestėtų, turėtum nekęsti elnių už tai, kad suėda šernams skirtus pašarus, o šernus gerbti, mylėti ir medžioti. Visus, išskyrus pateles - jas reikia garbinti.

Žinoma, šie principai pilni sarkazmo, tačiau esmės tai nekeičia. O esmė tokia, kad visiškai pamirštami gamtos interesai. Juk kaskart kilus diskusijai dėl medžioklės būtinumo pabrėžiame būtent medžiotojo, kaip populiacijų reguliuotojo, vaidmenį. Tokiu atveju, kad išliktume teisingi sau ir gamtai, būtent į tą vaidmenį ir turėtume susikoncentruoti. Jis labai paprastas: nesikišti ten, kur nereikia, ir visada atlikti savo pareigą už stambiuosius plėšrūnus - už tuos, kurių dėl mūsų kaltės giriose jau per mažai. Medžiotojas turėtų būti ne gamtos valdytojas, o tik nepastebimas reguliuotojas, savo aistrą pakreipiantis tarnauti gamtai.

 [...]

lietuvosmiskai.lt komentaras: O kokia jūsų, mieli skaitytojai, nuomonė? Kviečiame diskutuoti .