Mojuojama įvairiais įstatymais, tiksliau projektais, kurie vis dar priėmimo stadijoje. O žmonės -įkaitai, gyvenantys tose teritorijose, nežino, ar galima jiems kokį statinuką statyt, perstatyt, paremontuot. Lyg deklaruojama, kad diskusijos su žmonėmis, gyvenančiais ten, vyksta, tačiau realijos kiek kitokios. Mat jų gyvenimą apsiėmė spręsti tie žmonės, kurių galioje įstatymų leidžiamoji valdžia.Tik kas iš to?

Jei vienas ar kitas šiuo klausimu susijęs įstatymas taip ilgai šlifuojamas, ar tai reiškia, kad jį norima paleisti į dienos šviesą labai kruopščiai apgalvojus kiekvieną to įstatymo detalę? Nė velnio! Gaunasi kažkoks darbo imitavimas. Atseit, dirbama žmonių labui... O klausimų tik daugėja, nusiskundimai, prašymai iš anapus tik gilėja...

Štai Trakų pavyzdys. Vietoj to, kad Saugomų teritorijų įstatymą padaryti liberalesniu, labiau žmonėms prieinamu, ypač gyvenantiems tose teritorijose, tai šis įstatymas, ypač kai kurie jo žodeliai, žmonėms tapo tikru prakeiksmu. Žmonės, gyvenantys parke ar draustinyje, negali šeimininkauti, nors pilnateisiais savo gyvenimo šeimininkais būtent jie yra. Juk jeigu kokios trobelės ar tvarto stogas krenta, taisyt jį reikia - žmogus priverstas vargti vargo vakarienę.

O dar, neduokdie, savavališkai sumanys tą stogą palopyt - tuoj draudėjai prisistatys ir baudom apdovanos. Tuo tarpu tie kiti, įtakingi ir turtingi, dažniausiai net nevietiniai gyventojai, tokių problemų neturi. Kažkodėl prieš jų savivalę gamtos saugotojai akeles užmerkia. O vietiniai gyventojai, užuot sėdėję ramiai, piktinasi, skundus rašo į įvairias institucijas, guodžiasi, tačiau patys įstatymo kūrėjai į tai reaguoja pernelyg ramiai, net trumparegiškai. Pagal juos, šioje vietoje lazda yra perlenkiama, nėra taip baisu, kaip yra iš tikrųjų - juk, pagaliau, ne taip tragiškai atrodo, kai žmogus yra vejamas iš savo namų. O gal tai išsigalvojimas tų žmonių-įkaitų?

Ne ką geresnė padėtis Krekenavoje, kur vietiniai tiesiog nebežino, ką daryti - rodos, valdininkas turėtų vykdyti tiesioginį savo darbą - saugoti, rūpintis eiliniu piliečiu. Tačiau čia viskas atvirkščiai. Skundai, kuriais bendruomenė išreiškia savo nepasitenkinimą dabartine padėtimi, tiesiog pasiekė apogėjų. Žmonės pikti, nuvilti, apgauti. Kaip dar galima pavadinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos veiklą, jei ne marazmu - viena sako, kita daro, trečia galvoja?!

Juk VSTT deklaruoja, kad saugomose teritorijose galimi tik nesudėtingi statiniai: pavėsinės, atraminės sienutės, lieptai. Tačiau kokiu būdu tose pačiose teritorijose išdygsta didžiulis privatus namas - pilis? Magija, ne kitaip. Žmonės niekaip negali suprasti, kaip kažkoks ponas N gali nebaudžiamas pasistatyti sau pilaitę, o vietinis, norėdamas pagerinti savo buitį - už savo norą yra priverstas atsiskaityti bauda?

Arba, tarkime žmogelis ėmė ir suklydo. Už tą paklydimą jam teks pakloti nemenką sumą šlamančių, ir, beje, iš savo kišenės. Bet jeigu ėmė ir suklydo kokia nors institucija ar tarnyba? Šlamančius ji sumokės, tik iš mokesčių mokėtojų piniginės. Dar viena praraja tarp tautos ir valdžios, besirūpinančios ja...

Ir vis dėl tų nelemtų taisyklių, nesąmoningos kontrolės, reglamentavimų, kurie paprastiems žmogeliams rankas riša, o nepaprastiems - atriša.

Taip ir lieka neaišku - kas ką saugo? Posakis senas kaip žemė - vietos po saule užteks visiems. Tad kam reikia pernelyg drastiškų žygių prieš savo šalies žmones, kam reikia taip dramatiškai rodyti savo ambicijas, lieti emocijas, priimant taip svarbų tautai įstatymą?

Šiaip ar taip, bet yra ir iš pačių Seimo narių kvietimas diskutuoti, kalbėti apie įsisenėjusias problemas, tik kas iš tų kalbų, kada veikti seniai reikėjo? Žodžiais visi galime išreikšti pilietiškumą, rūpestį vieni kitais, tik realybėje greičiau tai bus farsas. Ar įmanoma padėti kokiam kaimo žmogeliui, gyvenančiam kokioje gražioje, bet labai saugomoje teritorijoje, išspręsti paprasčiausią buitinę problemą, o ne užpilti jį baudomis? Tarkim, kažkas panorėjo lauko tualetą pasistatyti draustinyje (ką daryti, jei jis ten gyvena). Ir tuoj pat prisistato aplinkosaugininkai, statybų inspektoriai - žiū, ką darai, niokoji gamtą!

Čia, saugomose teritorijose, kertasi privačių žemių ar miškų savininkų ir aplinkosaugininkų interesai. Kadangi jose griežtai yra ribojama bet kokia ūkinė veikla. Tai ką tada daryti ten gyvenantiems? Apskritai, gamtoje, ypač saugomose teritorijose apstu radikalių nesąmonių: nesuprantama, kam ir kodėl yra saugojamos apgriuvusios trobos ar aplūžę tvartai? Kam dar vežiojami piliečiai iš Vakarų ir jiems demonstruojama etnodvasia mūsuose kaimuose? Ir dar tuo didžiuojamasi... Juokinga ir graudu. Juokinga, kadangi kvaila yra saugoti kažką, bet tik ne puoselėti. O nepuoselėti todėl, kad negalima.

Ir apskritai, kuo toliau, tuo daugiau malkų. Jei saugomų teritorijų pridygs lyg grybų po lietaus dar daugiau, daugiau ir pinigų VSTT gaus iš Europos. Aritmetika paprasta. O žmonės toliau ten gyvena ir gyvens. Kantri tauta tie lietuviai.