Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos išplėstinio posėdžio dalyvių pasisakymų garso įrašai:

Karta, pririšta prie senų pamatų

Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA) kartu su saugomų teritorijų gyventojus vienijančia Visuomenine kraštotvarkos draugija (VKD) gegužės mėnesį raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą dėl svarstomo Miškų įstatymo pakeitimo projekto.

„Keistai atrodo, kad mūsų karta yra pririšta prie praėjusių epochų – prie anksčiau gyvenusių kartų stovėjusių trobesių pamatų“, – išplėstiniame valdybos posėdyje kalbėjo Lietuvos liaudies partijos pirmininkė, LMSA narė profesorė Kazimiera Danutė Prunskienė.(Dėkojame Lietuvos liaudies partijai už posėdžio įrašus.)

„Manau, kad dabar vykdomas socialinės inžinerijos projektas, kuris stabdo viduriniosios pasiturinčios klasės kūrimąsi, dėl ko auga emigracija. Emigruoja iniciatyvūs, sugebantys dirbti, kurti savo verslą žmonės. To projekto užsakovas kol kas nematomas. Gal jis Rytuose, gal Vakaruose, bet susidaro įspūdis, jog kažkam labai reikia, kad Lietuvos teritorijoje neliktų žmonių“, – pabrėžęs savininko laisvių suvaržymą kalbėjo asociacijos valdybos narys Kazimieras Šiaulys.

„Pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė neįmanoma be pareigų ir teisių pusiausvyros. Tuo tarpu beatodairiški pertekliniai draudimai, dažnai įtvirtinti net ne įstatymais, bet poįstatyminiais aktais, supriešina bei pažeidžia pusiausvyrą tarp Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintų vertybių: gamtos vertybių apsaugą ir saikingą naudojimą su nuosavybės neliečiamumu bei apsauga, neatitinka nuosavybės teisės ribojimo sąlygų, absoliutus draudimas miško žemėje atstatyti statinius esamose ir buvusiose sodybose pažeidžia nuosavybės teisę, jos ribojimo sąlygas ir konstitucinius teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principus. Pažymėtina, kad nuosavybės teisė, jos ribojimo sąlygos, teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principai yra įtvirtinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, o taip pat pripažįstami Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje“, – teigiama kreipimesi į Lietuvos Prezidentę.

Į LMSA Valdybos posėdį Kaltanėnuose 2010-06-17 susirinko miško savininkų atstovai iš visos Lietuvos. Dalyvavo ir nemažas skaičius garbingų svečių.	Požiūris: Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direktorius Eminuelis Leškevičius apgailestavo, kad miško savininkai tik rūpesčių parkui sukelia.

Miškas praranda tvirtovės funkciją

Pasak nusipelniusio miškininko asociacijos valdybos nario Rimo Jono Klimo, miškas nuo senų laikų buvo ne tik Lietuvos turtas, bet ir tvirtovė. „Sakykite, jeigu atsitiktų taip ir tektų mūsų žmonėms kovoti už savo šalies laisvę, kur partizanai galėtų duonos riekę gauti. Visais laikais miškuose buvo sodybos, jose gyvenantys žmonės visada galėjo suteikti pagalbą“, – svarstė R.J.Klimas.
Lietuvos įstatymai tapo kliūtimi ir po miškelius išsivarsčiusių kaimų atkūrimui. J .Rimantas priminė Žemaitiškių kaimelio istoriją. Beveik visas plotas, kuris siekė 40 ha, buvo apsodintas mišku. Išliko vos 4 hektarų sklypas. Jį įsigijęs žmogus buvo susitvarkęs beveik visą dokumentaciją sodybai atkurti, tačiau vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu buvo statybos sustabdytos.

Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direktorius Eminuelis Leškevičius [minėjo, kad pareigūnai yra tik vykdytojai,] apgailestavo, kad miško savininkai tik rūpesčių parkui sukelia. „Kol veikė Ignalinos atominė elektrinė, ten dirbantys visaginiečiai prisipirko miškų, dabar išvažiavo į Rusiją, o jų miškai šiukšlynu virsta. Mes turime valyti“, – kalbėjo parko direktorius. [Direktorius ragino miško savininkus prisijungti prie liepos 20 d. kartu su UAB „Švyturio - Utenos alaus" organizuojamos šiukšlių miškuose rinkimo akcijos].

„Tačiau dabar miško savininkui ir palikta tik vienintelė teisė – mišką [nuo šiukšlių] valyti, – savais motyvais priekaištus atrėmė miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis. –Ten, kur įsikuria žmogus, aplinka tvarkoma ir prižiūrima. O kai neleidžia žmogui kurtis, taip ir atsitinka“, – kalbėjo miško savininkai, pabrėždami, kad jie nori būti tikrais miško savininkais.

Nemažiau rūpesčių turi ir žemės, esančios saugomose teritorijose, savininkai. Nors Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovės tvirtino, kad tose teritorijose nesą draudimų, tik ribojama veikla, posėdžio dalyviams liko tik ironiškai nusišypsoti. Daugelis jų ant savo kailio yra patyrę, ką tie apribojimai reiškia ir kaip skelbiama teorija skiriasi nuo realybės.

„Kai kalbiesi su saugomų teritorijų darbuotojais, jie šneka vieną, parašai raštą, atsakymą gauni visai priešingą tam, apie ką buvo kalbėta“, – saugomų teritorijų darbuotojų ir saugomoje teritorijoje gyvenančio žmogaus santykius praskleidžia asociacijos narys Vytautas Zalieckas, pats, kol išsikovojo teisę saugomoje teritorijoje pastatyti kaimo turizmo sodybą, kelerius metus praradęs, ne vieną tūkstantį už kažkokios institucijos brūkšteltas išvadas paklojęs. „O reikėjo labai nedaug. Tik kad Aukštadvario regioninio parko direktorius pasižiūrėtų visus dokumentus“, – apmaudo neslepia V.Zalieckas.

„Savo bėdai sklypą prie ežero įsigijau. Ilgai teko bylinėtis su Alytaus aplinkos apsaugos departamentu“, – ne ką linksmesniais įspūdžiais pasidalina ir Jonas Lipavičius.

Tikisi Prezidentės pagalbos

Lietuvos miškų savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis asociacijos valdybos narius ramino, kad pastaruoju metu pastebimas besikeičiantis saugomų teritorijų darbuotojų požiūris į miško ir žemės saugomose teritorijose, kurios užima apie 16 proc. Lietuvos teritorijos, savininkus. Tikisi, kad į juos geranoriškiau pasižiūrės ir Seimas, priiminėdamas Miškų įstatymo pataisas, nes dabar galiojantis įstatymas miško savininkui leidžia statyti tik medienos sandėlius ir poilsio aikšteles.

„Seimo nariai neslepia, kad jie yra spaudžiami. Neseniai Seime vykusioje konferencijoje Žaliųjų judėjimo pirmininko pavaduotoja Janina Gadliauskienė gąsdino Seime susirinkusius politologus, istorikus, mokslininkus, nevyriausybinių organizacijų bei bendruomenių aktyvistus, politikus, žurnalistus, kad šiuo metu parlamentarai svarsto Miškų įstatymo pataisas, neva, numatančias valstybinių miškų suskaldymą į smulkius gabalėlius, kad būtų galima tuos miškus privatizuoti ir užstatyti pastatais. Tai absoliuti netiesa. Mes kalbame tik apie privačius miškus, – valdybos posėdyje pabrėžė Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis. – Privačių miškų savininkai ne kartą esame įvardinę esminius klausimus, kuriuos būtina spręsti. Tai ir žemės valdos atsidalinimas, ir sodybų atstatymas ir tvarkymas, realizuojant galimybes savininkams įsikurti savo valdose, ir tikslinės žemės paskirties keitimo tvarka, ir kompensacijos už ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose. Tačiau minėtos problemos nesprendžiamos metų metus. Piliečių pasiūlymai atmetami be gilesnės priežasčių analizės. Žinoma, tai vis labiau didina piliečių nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą teisingumu valstybėje. Noriu pabrėžti, kad šiuo metu bet kokios kategorijos žemėje, jei ji kokiu nors pretekstu buvo priskiriama miškų ūkio paskirties žemei, nepaisant ar tai buvo Arba yra dirbami laukai ar aikštelės, viensėdžiai ar kaimo sodybos, nebeleidžiami jokie statybos darbai. Taip nutiko klaidingai interpretuojant 2006 metų kovo 14 dienos Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus. Kaimo gyventojai, kurių sodybos yra miško paskirties žemėje, nebeturi teisės ne tik atstatyti sodybą ar ūkinius pastatus, bet ir juos rekonstruoti ar remontuoti. Miško savininkai, kurių valdose anksčiau buvo ištremtų ar į kolūkiu suvarytų tėvų namai, prarado bet kokią galimybę juos atstatyti.“

Lietuvos miško savininkų asociacijos nariai dar sykį bando tapti savo miško tikrais šeimininkais ir prašo Prezidentės užtikrinti galimybes realizuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintą prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, įtvirtinti galimybę atstatyti ar (ir) rekonstruoti esamus ar (ir) buvusias sodybas privačioje miškų ūkio paskirties žemėje bei miško savininkui įsikurti jo valdoje, formuojant sodybą analogiškai kaip ūkininkams žemės ūkio paskirties žemės valdoje. Sodybų planavimą vykdyti per teritorijų planavimo dokumentus, pirmiausia juose sužymint esamų, sunaikintų ar sunykusių kaimų ir viensėdžių vietas, atskirti iš privačios miškų ūkio paskirties žemės kitas naudmenas ar namų valdas atskiru sklypu. Lietuvos miško savininkų asociacijos nariai kreipdamiesi į Prezidentę siūlo vadovautis ES valstybių praktika mišku laikyti ne mažesnius kaip 0,5 ha žemės plotus.

Straipsnio autorė Genovaitė Paulikaitė
www.kontrastai.lt