"Sakoma: tauta turi pažinti savo didvyrius. Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač - parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia - žmonių pasitikėjimu valstybe",-vardino Prezidentė. Šiai šalies vadovės  nuostatai pritarti turėtų kiekvienas, kuriam rūpi Lietuvos ateitis, kiekvienas sąžiningas ir lojalus Lietuvai pilietis. Neabejotinai pritariame ir mes, privačių miškų savininkai. 

Tuo pačiu paskutinieji Ekscelencijos Prezidentės (ne)pasisakymai privačios nuosavybės atžvilgiu kelia pagrįstą susirūpinimą.

Konstitucijos garantu įpareigota būti Prezidentė (2009 m. liepos 12 d. prisiekusi  sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisinga) aktyviai pasisako už visų Valstybės galių panaudojimą, kad apgintume Valstybės nuosavybę ir garbę. Tai teisinga, šito šalies piliečiai senai laukia iš valdžios.

Tačiau apie tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje  įtvirtinta, jog ( 46 str.) Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, Prezidentė savo pasisakymuose praktiškai neužsimena. Neteko girdėti. Nekalbama ir apie Konstitucijoje garantuojamą privačios nuosavybės neliečiamumo imperatyvą ( 23 str.):  Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

Galbūt (darykime tokią prielaidą) valstybės vadovė mano, kad prigimtines konstitucines teises piliečiai žino taip pat gerai, kaip 10 Dievo įsakymų. Natūralu-kam gi tuomet kartotis primenant visiems žinomas tiesas.
Tačiau- ar tikrai visi (netgi tie, kuriems Konstituciją privalu žinoti pagal užimamas pareigas) skaito Konstituciją taip dažnai, kaip uolūs tikintieji Šventąjį raštą? Galima spėti - retas kuris.

Kita citata iš Prezidentės pranešimo: "...Panaudosime visas valstybės galias, kad apgintume jos nuosavybę ir garbę. Ir ypatingą dėmesį skirsime pačių kovotojų korpuso kokybei - jų kompetencijai, profesionalumui - ir visų pirma padorumui."

Tikime jos Ekscelencijos LR prezidentės Dalios Grybauskaitės padorumu, sąžiningumu. Didžioji dalis balsavome rinkdami į Lietuvos Prezidento postą būtent ją, kaip vienintelį geriausią pasirinkimą.

Todėl vienintelis paaiškinimas, kodėl D.Grybauskaitė vetuodama Miškų įstatymo pataisas pateikia su tiesa prasilenkiančius argumentus gali būti tik toks- Prezidentei pateikta šališka, klaidinanti informacija. O tai jau - skandalas, kompromituojantis Prezidentės komandą, o netiesiogiai- ir ją pačią. Svarstant Miškų įstatymo pataisas Seime išaiškėjo, kad stokodami argumentų pagrįsti savo pozicijai parlamentarai gali tiesiog nebaudžiami MELUOTI (plačiau rasite čia...>>>), tačiau kad tokia praktika įsigalėtų Prezidentūroje(?!)- tiesiog nesitiki.

Tad padėkime Prezidentei ir Seimui atskirti "grūdus nuo pelų", pateikdami faktus. Juo labiau, kad ir privačių miškų savininkai Seimo priimtame Miškų įstatymo pakeitime įžvelgia nemažai trūkumų.

Nusipelniusių šalies miškininkų prof. Stasio Karazijos ir  Algirdo Bruko analizę LR miškų įstatymo klausimu rasite čia...>>>
LMSA pirmininko dr.Algio Gaižučio straipsnį "Paradoksas – miškų plotams plečiantis teisės naudotis nuosavybe vis labiau ribojamos" rasite čia...>>>

O šį ketvirtadienį, 2011-06-09, Seimas planuoja svarstyti Prezidentės veto.

Prezidentė D.Grybauskaitė ir VSTT direktorė R.Baškytė pavasarinėje akcijoje "Darom2011".	Seimo narė  ir  aktyvi saugomų teritorijų pavertimo draudimų teritorijomis šalininkė A.Stancikienė visomis prieinamomis priemonėmis, netgi melu, siekia "gamtą saugoti nuo žmogaus".	Įsiplieskus debatams dėl Miškų įstatymo pataisų Prezidentę dėl Turniškių rezidencijoje kertamų medžių užsipuolė aplinkosaugininkai. Seimo narės A.Stancikienės padėjeja J.Gadliauskienė (nuotraukoje) yra ir Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko R.Braziulio pavaduotoja. Paskui netikėtai priekaištai Prezidentei aprimo. Kodėl?

Saugomose teritorijose miško žemėje atstatyta tik 11 sodybų. Tą patvirtino nuo 2002 m. Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje (VSTT) dirbanti šios tarnybos direktorės pavaduotoje Rūta Gruzdytė, kalbėdama š.m. birželio 3 d. Seimo Aplinkos apsaugos, Kaimo reikalų ir Teisės ir teisėtvarkos komitetų iniciatyva surengtoje apskritojo stalo diskusijoje aktualiais LR teritorijų planavimo, Statybos, Saugomų teritorijų, Miškų ir Žemės įstatymų klausimais. Tad apie kokį miškų beatodairišką niokojimą,  stichišką, neprognozuojamą miškų urbanizaciją galima tokiu atveju kalbėti? Juo labiau, kad viešai kalbėdamos VSTT vadovės neprieštarauja buvusių sodybų atstatymui.

Dirbtinai ir melagingai išpūstas galimų statybų privačiuose miškuose skaičius. Reikia aiškiai pasakyti, kad Seimo priimtose Miškų įstatymo pataisose buvo numatyta TIK galimybė atstatyti buvusias sodybas ir TIKTAI IVgr.miškuose, nepatenkančiuose į jokias saugomas teritorijas. Tokiuose miškuose sodybų buvo skaičiuojama dešimtimis, o ne šimtais tūkstančių. Juk būtent ten, kur žmonės gyveno ir buvo etnokultūra buvo steigiamos saugomos teritorijos. Jokios kitokios statybų miškuose galimybės nebuvo numatytos.  Tad iš kur tos pasakos apie  statybas  140 tūkst. miško valdų? Lietuvosmiskai.lt teiravomės Aplinkos ministerijoje, ar buvo koks nors oficialus raštas ar medžiaga, kuri pateikta Prezidentūrai su tokiais drastiškais skaičiais. Gavome patikinimą- nebuvo tokie duomenys teikiami iš viso, nes buvusių sodybų ūkiniuose miškuose nieks nesuskaičiavo. Nusipelnęs miškininkas Algirdas Antanas Brukas yra paskaičiavęs, kad visuose (t.y.II gr, III gr.ir IV gr. miškuose, įskaitant šiuo metu esančius saugomose teritorijose) buvusiems savininkams grąžinamuose miškuose galėjo būti apie 90,9 tūkst. sodybų. Tad yra keista, kad vietoj skatinimo programų kraštui atkurti jau ir Prezidentą pasitelkiant yra toliau nuosekliai vykdoma tolesnio „nusodybinimo“ politika.

Mitas apie beatodairiškai niokojamus ir naikinamus miškus- iš piršto laužtas. Per pastaruosius septynis dešimtmečius Lietuvos miškingumas ženkliai padidėjo, nors plačioji visuomenė apie tai mažai informuota. 1945 m. Lietuvos miškingumas siekė vos 16,5 proc., o dabar jau viršija 33 proc. (Lietuvoje miško žemės plotas, pagal š. m. sausio 1 d. duomenis, sudaro 2169,8 tūkst. ha. Palyginti su 2010 m., jis padidėjo 10 tūkst. ha. Šalies miškingumas siekia 33,2 proc.,- informuoja Aplinkos ministerija). Maždaug pusė to kiekio buvo pasodinta žmogaus rankomis, kita pusė užaugo savaime.

„Deja, visuomenė apie tai mažai ką žino, todėl lengvai patiki gamtosaugininkų radikalų skleidžiamais absurdiškais mitais apie netolimoje ateityje būsiančius sunaikintus šalies miškus bei išvarytus iš gamtos poilsiautojus. Norintys teisėtai įsikurti nuosavoje žemėje vadinami „žemgrobiais", „aferistais", nuosavybę turintis žmogus prilyginamas gamtos priešui ir pan. Kažkodėl „pamirštama", kad Lietuvoje tik 38 proc. privačių miškų, kiti - valstybiniai, kad 2/3 saugomose teritorijose esančių miškų ir žemių yra valstybės nuosavybėje ir šalies piliečiai visuomet galės jais naudotis, jei tik bus sudaromos sąlygos.

Vietoj to, kad priešinti žmones, verčiau pastangas ir nors dalį šimtais milijonų aplinkosaugai skiriamų lėšų derėtų panaudoti atveriant tas teritorijas  piliečių poilsiui", - pastebi Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) primininkas dr. Algis Gaižutis.

Miško savininkų asociacijos vadovas teigė, kad įtampą pavyktų sumažinti, jei valstybė iš tiesų daugiau dėmesio skirtų poilsiavietėms įrengti jai priklausančiose valdose.

„Būtent valstybės miškai ir aplink vandens telkinius esančios saugomos teritorijos yra ir toliau ir netgi intensyviau turėtų būti naudojami viešajam interesui tenkinti. Taip pat žmones poilsiui maloniai kviečia privačios poilsiavietės, nuotykių trasos, kaimo turizmo sodybos, panaudojant privačius miškus rekreacijai.  Deja, kol kas „viešuoju interesu" besidangstantys ekobiurokratai ir juos remiantys radikalūs žalieji išpažįsta vienintelę  gamtos saugojimo nuo žmogaus kuo griežtesniais draudimais politiką", - sako A. Gaižutis. Jo teigimu, Seimo priimtas, o Prezidentės grąžintas tobulinti Miškų įstatymas tvorų paežerės problemos niekaip nei sprendžia, nei komplikuoja. Pagal dabartines formuluotes tokiuose miškuose atstatyti sodybų nebus leidžiama, todėl realiai padėtis nesikeičia.

Galima pateikti ir daugiau faktų bei argumentų. Jei tik Prezidentė susidomės. Jei norės įsiklausyti į 242 tūkst. privačių miškų savininkų nuomonę. Su šeimų nariais tai ~800 tūkst. šalies piliečių, rinkėjų.

Primename, kad praėjusių metų Dalios Grybauskaitės pranešime 2010-06-08 buvo raginama atsigręžti į žmogų, kaip pamatinę vertybę. „Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. Pamiršome žmogų. Šią pirmapradę vertybę užgožė kraštutinis ekonomizmas, įsivyravęs visuose lygmenyse. Visos problemos kildinamos tik iš pinigų stygiaus", -2010 metais iš Seimo tribūnos teigė Prezidentė.

Kalbant apie perspektyvas, mūsų asociacija mano, ir mes ne vieninteliai ir ne vieniši, kad darni plėtra turi būti užtikrinta leidžiant jauniems, perspektyviems, darbštiems žmonėms įsikurti savo šalyje, savo žemėje, savo sodyboje. Kad žmogus būtų užtikrintas ir tvirtas savo ateitimi, ir tai galų gale yra ne tiktai jo paties interesas, bet tai yra ir Valstybės prioritetas. Požiūris į kiekvieną žemės ar miško savininką kaip potencialų nusikaltėlį priimant įstatymus yra ėjimas į niekur. Kategoriški draudimai kurti ir kurtis nuosavoje žemėje akivaizdžiai silpnina mūsų Valstybę.

Lietuvos miško savininkų asociacija