Kviečiame susipažinti su keletu citatų iš "Savaitės" žurnalisto Laimiaus Stražnicko pokalbio su gamtininku:

- Esate organizacija, kuri rūpinasi biologinės ir gamtinės įvairovės išsaugojimu Lietuvoje. Kokios problemos jums kelia didžiausią nerimą?

- Nykstanti biologinė įvairovė: augalai, paukščiai, gyvūnai. Pievos, paežerės, pelkės, vandens telkiniai, kur kitados buvo puikiausios daugelio augalų ir gyvūnų buveinės, šiandien atrodo beviltiškai apleisti: ežerai apaugo karklais, krūmais, pievų niekas nešienauja, daugelis saugomų teritorijų nyksta. O kartu nyksta ir drugeliai, ir paukščiai, sudėti kiaušinių negali ateiti vėžliai...

- Ar, jūsų nuomone, daug žalos gamtai padaro į ją besiveržiantis žmogus?

- Toks buvimas, koks yra šiandien, taip. Ypač masinis turizmas, kai žmonės veržiasi į atokesnes vietas, kuriasi laužavietes, visu garsu leidžia muziką. Blogai, kai žmogus lenda ten, kur nereikėtų lįsti. Taip išbaidomi paukščiai. Pavyzdžiui, juodakakliai narai - labai jautrūs paukščiai. Išsigandę lėbautojų, jie gali daugiau nebegrįžti į savo lizdus. Vartotojiškų instinktų genamas žmogus dažnai nekreipia dėmesio į miškuose esančius užkardus, išvažinėja miško paklotę, žodžiu, jam nusispjauti į taisykles.

Didelę žalą gamtai padaro nelegali žvejyba ir medžioklė. Man atrodo, kad meškos paslaugą darome įvairiomis šiukšlių rinkimo akcijomis. Žmogus, žinodamas, kad bus surengta akcija ir kažkas surinks šiukšles, neskatinamas pats tuo pasirūpinti. Dar norėčiau paminėti vadinamuosius fototuristus, kurie veržiasi į miškus fotografuoti sparnuočių ir gyvūnų, bet kokiomis priemonėmis stengiasi kuo arčiau prie jų prilįsti ir taip juos išbaido. Pirmiausia reikėtų gerai pamąstyti, ar tikrai to reikia, paskui gauti leidimus ir paisyti paprasčiausių taisyklių. Apskritai žmonės nemoka būti gamtoje. Jiems svarbiausias principas - kur noriu, ten einu. Nors, pavyzdžiui, balinių vėžlių zonose draudžiama lankytis nuo balandžio iki rugpjūčio.

[...]

- Ką darytumėte, jei viskas būtų jūsų valioje?

- Daryčiau viską, kad smulkieji ūkininkai sugrįžtų į kaimą. Jie - draugiškiausi aplinkai, gražiai sugyvena su gamta. Be jokio gailesčio pjaučiau krūmus, kurie želia pelkėse, pievose, sutvarkyčiau apleistas žemes. Tada čia sugrįš griežlės, tilvikai. Kita vertus, miškams, ko gero, didžiausios naudos duoda nieko nedarymas. Jie puikiai susitvarkys savarankiškai. Žmonių iš miško neguičiau, tačiau poilsiautojus aktyviai mokyčiau skandinaviškos elgesio gamtoje kultūros. Tam tikri apribojimai liktų, bet ekologinės savimonės piliečiai suprastų: jeigu negalima, vadinasi, taip reikia.

[...]

Visą pokalbį su gamtininku skaitykite 2010-08-08 "Savaitės" žurnalisto Laimiaus Stražnicko straipsnyje " Draugiškiausi gamtai – smulkieji ūkininkai"...>>>