Šiandien daug ir skambiai mėgstama kalbėti apie pilietinę visuomenę ir visuomenės interesą ginančias pilietines iniciatyvas visada pabrėžiant jų būtinumą ir svarbą tam, kad demokratija Lietuvoje tikrai veiktų. Tačiau tokių pareiškimų gausos šurmulyje lyg sąmoningai buvo nuskandintas ir užmirštas vienas labai svarbus dalykas. Būtent tai, jog gausus „visuomeninių“ judėjimų kūrimasis gali būti visai ne pilietinės visuomenės, o tik privačių užmojų vedinų ir nieko bendro su visuomenės intereso ginimu neturinčių spaudimo grupių veisimosi ženklu. Tai skamba gan paradoksaliai, tačiau tikrovėje tokių judėjimų veikla Lietuvoje jau vyksta, o jų metodų efektyvumą yra pajutę ne tik verslo atstovai, bet ir - tiesiogiai ir netiesiogiai - didelė dalis paprastų žmonių, - portale DELFI savo nuomonę išsako Paulius Stonis 2010-02-25 paskelbtame straipsnyje "Nuomonė. Ar gresia visuomenininkų diktatas?".

Privati nauda ar viešasis interesas? "Tokių tariamai „pilietinių“ ar „visuomeninių“ judėjimų veiklos suaktyvėjimą šiandien liudija praktiniai pavyzdžiai",-teigia straipsnio autorius ir pažymi, kad  daugiausiai jų galima rasti pažvelgus į Lietuvoje bandytų įgyvendinti investicinių projektų sąrašą. P.Stonis aptaria keletą jų: šalia Kauno esančiame Pagirių kaime planuojamą įrengti šachtas anhidrito mineralo išgavimui; vietinių ir danų verslininkų investicijas į kiaulininkystės kompleksus,  prisimena daug "kitų  įdomių atvejų, tarp kurių ir vėjo jėgainių, komunalinių atliekų deginimo įmonių, naftos gavybos įrenginių bei kitų objektų statybos, kurios vienaip ar kitaip negauna visuomenininkų pritarimo, esą dėl žalingo poveikio aplinkai ir žmogui".

"Svarbu pažymėti", - atkreipia dėmesį P.Stonis, - "kad beveik nuolatinis ankščiau išvardintų visuomeninių organizacijų vykdomų pilietinių iniciatyvų palydovas yra būtent žaliųjų judėjimas. Jis, iš pirmo žvilgsnio, tvarkingai, pareigingai bei atsakingai veikia ten, kur jam ir priklauso. Tačiau pastaruoju metu regimas reiškinys, jog šis judėjimas pradėjo atvirai pretenduoti į visažinių ekspertų sambūrio ar organizacijos vardą. Mat pasimetusius ir išties apgailėtinai mažai informuotus žmones, kurių pašonėje krebžda investuotojai, žalieji ekspertai gali konsultuoti įvairiausiaisiais klausimais – imant nuo kiaulininkystės, gyvulininkystės, šachtų statybų ir kasybos darbų iki vėjo jėgainių statybų bei hidroakumuliacinių elektrinių uždarymo. Pastebėtina, kad sveiko ir saugaus maisto klausimais šiandien jau pasisako nebe veterinarai ar medikai, bet žalieji.

Ar niekam ir toliau nekils klausimų dėl šių ekspertų išsilavinimo pobūdžio ir turimų kompetencijų skaičiaus? Juk niekada nebuvo taip, kad inžinierius konsultuotų žmones medicinos klausimais, o chemikas – aiškintų tapybos technikos subtilybes. Tačiau ši taisyklė žaliesiems, rodos, negalioja. Prikaupę visada vienaip ar kitaip gąsdinančių ir atgrasančių, paprastai iš bendro konteksto ištraukų žinių, jie sugeba pateikti šią informaciją kaip „nepriklausomi ir objektyvūs ekspertai“, tuo darydami paslaugą tikslingai susikūrusiems visuomenininkams arba kitu atveju - tiesiog manipuliuodami paprastų žmonių neinformuotumu."

[...] 

Išsamus straipsnis reziumuojamas sekančiai: " Viena aišku, kad ilgainiui panašių „visuomenių“ ir „pilietinių“ judėjimų kūrimasis bei „kompetentingų ekspertų“ jiems teikiamos „mokslinės konsultacijos“ taps visiškai priešingu dalyku tikrai pilietinei visuomenei ir, visai tikėtina, atitolins jos susikūrimą. Be to, šalyje stos investicijos, visos užsieniui kuriamos Lietuvos įvaizdžio strategijos taps beprasmiu reikalu.

[...] Poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitos ir visa kita reikalinga dokumentacija bei visuomenės kontrolė yra reikalingi dalykai. Tačiau, kai „visuomeniniai“ judėjimai bando piktnaudžiauti savo teisėmis, o biurokratai sąmoningai vilkina procesus, tai tampa žalinga ir pavojinga praktika. Ji atitolina modernaus ir pažangiomis technologijomis grįsto verslo plėtrą bei naujų darbo vietų kūrimąsi mūsų šalyje.

[...] Mūsų šalyje yra daug šviesių žmonių, nepasiduodančių nei skandalingai, tačiau neišsamiai žiniasklaidos propagandai, nei įvairaus plauko „ekspertų“ argumentams, nei neva žmonių teises ginančių politikų retorikai. Tokie žmonės aktyviai buria bendruomenes, patys bando aiškintis problemų priežastis bei jas taikiai spręsti. Esminis jų bruožas – konflikto vengimas, dialogo ir sutarimo paieška. Būtent tokių bendruomenių kūrimosi plėtra turi dominti ir verslą. Juk leistis būti prižiūrimiems bendru gėriu suinteresuotai ir tikrai pilietiškai žmonių grupei - daug geriau nei kęsti greito populiarumo besivaikančių „tarpininkų“, paprastai atstovaujančių tik mažąją bendruomenės dalį, spaudimą.

Visą Paulius Stonio straipsnį "Nuomonė. Ar gresia visuomenininkų diktatas?" skaitykite portale DELFI