Lietuvosmiskai.lt komentaras: paskutiniu metu suaktyvėjusio puolimo prieš privačią nuosavybę, prieš savo darbu gerbūvį kuriantį žmogų fone, kuomet vos ne kiekvienas nuosavybę turintis apšaukinėjamas "buože", "vertelga", netgi "rotveileriu" ir panašiais epitetais, Roberto Dargio straipsnyje atskleidžiama dabartinė Lietuvos visuomenės būklė, siūlomi keliai šalies realaus gerbūvio kūrimui. Daug dar žmonių tarpe pykčio, susipriešinimo, pavydo, nusivylymo. Tai kaupiasi metai iš metų, tad per dieną situacija nepasikeis. Apmaudu matant, kuomet dažnai (net per dažnai) aukštojoje politikoje trumpalaikių dividentų siekiantys valdžios atstovai, pigaus populiarumo norintys radikalai bei populistai tuo naudojasi. Tačiau ilgalaikėj plotmėj, jei nebus pagarbos nuosavybei, dirbančiam ir kuriančiam savo žemėje žmogui- laukia liūdna ateitis. Neturint užtikrintumo ateitimi, nematant institucinio teisingumo (kai vieniems biurokratas savo nuožiūra gali leisti, o kitiems- drausti), vis mažėja žmonių, savo energiją ir pastangas skiriančių Lietuvai. Su straipsnio autoriumi pažvelkime į kitokią alternatyvą.

Po dvidešimtmečio Nepriklausomybės, pasirodo, mes vis dar turime kovoti dėl savo laisvės Lietuvoje. Nelengva mums patiems, o ypač garsiakalbiams ir dažnai tuščiakalbiams politikams, šią tiesą pripažinti. Bėda ta, kad kovose ir skambiose kalbose apie Lietuvos laisvę mes buvome ir vis dar esame pamiršę protingos ir nuoseklios ekonominės politikos svarbą. Mes vis dar nesuvokiame, kad valstybės ekonomika yra labai svarbi piliečių laisvės ir valstybės tvirtinimui.

Nesuvokti ir nesuvaldyti ekonominiai interesai gali lengvai užgrobti piliečių laisvę, uzurpuoti jos kuriančios energijos šaltinius. Todėl tenka nuolat pilietiškai susivokti - suprasti pilietinės laisvės savo valstybėje raidą, jos dabartinę padėtį ir tolimesnius mūsų laisvėjimo kelius.

Laisvės troškimas yra itin stiprus žmogaus prigimties postūmis. Jis vedė mūsų tautą į priekį vadavimosi iš sovietinės priklausomybės aušroje. Staiga tapę nepriklausomi, laisvę išgyvenome kaip norą gyventi gerai. Visgi į laisvės troškimą sudėjome labai skirtingus lūkesčius. Tik nedidelė žmonių dalis į šį troškimą įdėjo tai, kas sudaro Vakarų visuomenės pagrindą – laisvę kurti. Tuo tarpu didžioji dalis vis dar galvoja ir tikisi, kad laisvė automatiškai suteikia gerą gyvenimą.

Jie nesuprato, kad laisvės įgijimas tėra tik geresnio gyvenimo galimybė. Tai lyg įsėdimas į traukinį arba autobusą kelionės į tikslą pradžioje. Tačiau, kad pasiektų nusimatytą tikslą, transporto priemonė turi išnaudoti tam tikrą energijos kiekį. Panašiai ir žmonių pasaulyje. Tik energingai ir kūrybingai siekdamas tikslo žmogus iš tiesų tampa laisvas.

Laisvė – tai kūrybingas žmogaus energijos pasireiškimas. Laisvė suteikia esminę galimybę – prisiimti atsakomybę už save. Be atsakomybės laisvė yra niekas.

Lietuvos bėda yra ta, kad laisva kūryba netapo mūsų visuomenės išsilaisvinimo pagrindu. Mano įsitikinimu, visų mūsų neįgalumų šaltinis yra piliečius it vėžys graužiantis socialistinis mentalitetas. Sovietmečiu nužmoginta, mūsų visuomenė ne išsižadėjo, bet tiesiog perkėlė socialistinės gerovės lūkestį į vakarietiškos demokratijos formą.

Žmogus buvo įpratęs, kad valstybė pasirūpina mokslu, minimaliu gerbūviu ir socialine infrastruktūra, garantuotu darbu ir gydymu, vaikų priežiūra ir laisvalaikio pramogomis. Tiesa, ne kiekvienas žmogus sovietmečiu buvo laikomas „žmogumi“. Tik lojalus sistemai „aparatčikas“ buvo vertinamas ir galėjo pretenduoti į sistemos jam suteikiamas privilegijas.

Socialistinės sistemos dėsningumai tapo mūsų lietuviškosios „laisvos“ pseudo-demokratijos pagrindu. Socialistinis „vyresniojo brolio“ ilgesys ir galią pamėgusių „aparatčikų“ grupės vis dar smaugia mūsų žmonių laisvę ir dusina laisvų žmonių demokratiją mūsų šalyje.

Prieš dvidešimt metų įgyta laisvės galimybė iki šiol dar nevirto Lietuvos piliečių energijos generatoriumi. Didelė mūsų bėdų dalis būtent kyla iš piliečių nesupratimo, kad ne valstybė turi jais pasirūpinti, o jie patys turi pasirūpinti savimi ir savo artimu. Juk šis rūpestis savimi ir artimu ir yra valstybė.

Tokio supratimo, kas yra valstybė, trūkumas ir paskatino „vyresnįjį brolį“ įsibūti ne tik mūsų sąmonėje, bet ir susikurti savo galia besimėgaujantį ir piliečius smaugiantį valdymo, t.y. biurokratinį, aparatą. „Vyresnysis brolis“ vis diktuoja savo „teisingumo“ taisykles ir neleidžia įsisukti trijų milijonų sinergijos reaktoriui.

Atvirkščiai, „valdančios“ vidutinybės gesina asmens ir jų bendruomenių iniciatyvas. O tie silpnesnieji, kurie su „vyresniojo brolio“ sistema nesusitaria, turi vegetuoti arba emigruoti. Daug kūrybingų žmonių, matydami, kad negali čia skleistis, emigravo iš Lietuvos. To rezultatas - didelis gerosios energijos nukraujavimas, didžiuliai ne tik kiekybiniai žmonių, bet ir kokybiniai talentų praradimai.

Beje, tai ne vien tik Lietuvos problema. Visas pokomunistinis Rytų Europos pasaulis, kuris staiga viena dieną tapo rinkos ekonomikos šalimis, stokojo bazinio demokratijai įgūdžio – atsakingai ir laisvai kurti. Tai vis dar valstybės, kurių piliečiai nežino, kad ne kas kitas, o jie patys ir yra valstybė. Mes neturime piliečių visuomenei būdingos širdies – susitelkimo geros valios žmonių, kurie judėtų visų pirma asmeninio tobulėjimo, o po to ir bendruomenės bei valstybės tobulinimo link.

Prieiname prie pagrindinio dabar mūsų valstybėje spręstino klausimo: ką daryti, kad išguitume “vyresnįjį brolį” iš mūsų tarpo ir laisvai besiskleidžianti piliečių energija taptų stiprios bei kūrybiškos Lietuvos pagrindu?

Kaip išlaisvinti mumyse kūrėją – vienintelį ir kiekvienam savą Gelbėtoją?

Pirmas ir neatidėliotinas uždavinys yra apginti pilietį nuo energetinės baudžiavos. Monopolizuota Lietuvos energetinė sistema neleidžia konkurencingomis kainomis pirkti energetinius išteklius. Reikšminga piliečių pajamų dalis vis dar skiriama energijos sąnaudoms padengti. Kodėl ši uždarbio dalis turėtų atitekti monopolistui, o ne piliečių gerovės auginimui, išliekančioms investicijoms į save ar naujų veiklos paskatų susikūrimui?

Kodėl džiaugsmas gyvenimu Lietuvoje yra vis dar reta prabanga? Sutelkta piliečių valia turi apginti savo teisę į gerovę, atstovėti savo laisvę prieš energetinius lobistus.

Antras dalykas – investicijos. Investicijos pačia plačiausia prasme. Iš tiesų, pirmiausiai turime rūpintis ne finansine investicijų išraiška, bet jų sukuriamu rezultatu – ilgalaikių darbo vietų kūrimu. Tik tokia nuostata leidžia tiesiogiai susieti investiciją su piliečių gerovės augimu.

Ar tai reiškia, kad „Barclays“ ar „Wester Union“ turėtume atvesdinti vos ne į kiekvieną Lietuvos miestelį, kur jos įdarbintų aptingusius ir pagiriotus kaimo bernus? O kodėl gi ne?! Kiekvienas Lietuvos miestelis turi turėti visas darnios plėtros galimybes. Ir jeigu vietinė bendruomenė išsikelia ambicingus tikslus ir sutelkia resursus šiems pasiekti - pirmyn! Darbo vietas kuriančiam investuotojui turi būti sudarytos kuo geriausios sąlygos kurtis Lietuvoje.

Vis dėlto neturėtume skirstyti investuotojus į „vakariečius“ ir „vietinius“; skirtingose prioritetų lentynėlėse dėlioti aukštų informacinių technologijų ir kitokių technologijų bendroves. Neteisinga dėlionė būtų tokia: „Barclays“, kuris su Lietuvos piliečių parama įdarbino 200 žmonių, būtų ant aukštesnės lentynos nei, pavyzdžiui, SBA koncernas, kuris yra įdarbinęs 1000 žmonių ir toliau ketina investuoti į plėtrą.

Ar teisinga, ar naudinga savos ir daugiau darbo vietų sukūrusios įmonės plėtrą laikyti mažiau remtina? Lygiai taip pat privalu gerbti ir kaimo močiutę, kuri nusipirko verslo liudiją ir turguje pardavinėja pačios numegztas kojines. Tai irgi – darbo vieta, kurianti sveikatą ir namų jaukumą po darbo pavargusiam aukštų technologijų specialistui.

Bet kuri sukurta darbo vieta turi būti gerbiama.

Privalu gerbti visą, ypač, savų piliečių energiją, kuri tiesia kelius naujų darbo vietų kūrimui. Čia pareiname prie pamatinės ekonomiką ir valstybės plėtrą kuriančios nuostatos - pagarbos kūrėjui. Ir tai yra trečias mūsų valstybėje neatidėliotinai įgyvendintinas dalykas.

Kuriantis žmogus turi tapti valstybės gyvenimo centru ir tikslu.

Reikia pagaliau suprasti, kad visuomenės gerovę kuria ne valdžia, bet kuriantys piliečiai. Ne atvirkščiai. Pagaliau reikia sukeisti vietomis dabar Lietuvoje praktikuojamus prioritetus. Būtent sąlygų kūrėjams sudarymas yra išrinktos valdžios užduotis. Valdžia turi stengtis minimaliais kaštais sukurti geriausias sąlygas dirbančiam žmogui išskleisti jame glūdinčią vertę. Juk ši vertė ir yra vienintelis tikrasis Lietuvos turtas.

Mūsų žmonės, pagaliau, irgi turi suprasti, kad jokia valdžia jiems gyvenimo kokybės nepagerins. Nėra vienintelės „protingos“ ir „teisingos“ valdžios. Baltarusijos pavyzdys iškalbingai tai liudija. „Teisinga“ valdžia sukūrė tautai iliuziją, kad jų gyvenimas nuolat gerėja. Iliuzija griuvo kartu su „protingai“ tvarkoma ekonomika. Ir piliečiams dabar teks išmokti pasitikėti savimi.

Piliečiui pačiam dera susiprojektuoti savo gerovės plėtrą. O valdžia turi sukurti savo piliečiams kuo palankesnes sąlygas pozityviems sprendimams ir darbui.

Kuo greičiau pradėsime gerbti kuriantį žmonų, tuo labiau kūrėjas pamils savo Tėvynę. Čia jis pasiliks, dirbs ir sukurs savo laisvę, savo Lietuvą.

***

Šaltinis: 2011-06-19 svetainėje www.cezaris.lt publikuojamas R.Dargio straipsnis "Kūrėjo išlaisvinimas"