Gausi Švedijos miško savininkų ir miškininkų delegacija, š.m. rugpjūčio pabaigoje apsilankę Lietuvos miško savininkų asociacijos Kretingos skyriaus pirmininkės Palmiros Lipskienės valdose džiaugėsi, kad Lietuvos miškai yra labai turtingi ir miško gėrybių, ir vertinga mediena, ir medžių rūšių gausa. Apie vizitą informuoja laikraštis "Pajūrio naujienos"
„Mums įdomu pamatyti, kaip miško savininkai tvarkosi, miškus prižiūri Lietuvoje. Manau, kad pasimokyti ar pasitarti visada surasime bendrų sąlyčio taškų", - teigė delegacijos vadovas Gustavas Fredriksonas, kuris Lietuvoje lankosi nuo 1991-ųjų ir kurio rūpesčiu yra surengta mokymų Lietuvos miško savininkams. „Gustavas yra tiesiog įsimylėjęs Lietuvą. Jis mums sako, kad lietuvių akys dar dega, kai mes kalbame apie mišką, rūpestį juo", - sakė P.Lipskienė, švedų miškininkų delegacijai savo miške surengusi tikrą šventę: švedai buvo pavaišinti lietuvišku alumi, žolelių arbata, medumi, o vienas iš asociacijos narių miško savininkas Linas Puškorius pakvietė svečius atspėti, iš kokio gi medžio galėtų būti išdrožtas delegacijos vadovui jo padovanotas šaukštas. Švedai ne tik pasidžiaugė natūralia bei rekreacijai pritaikyta gamta, bet ir išgirdo, kokių rūpesčių dėl miško savininkų veiklos turi gamtosaugininkai - apie tai kalbėjo Kretingos agentūros specialistas Benediktas Sauseris, bei kokių problemų dar turi miško savininkai Lietuvoje. Viena problemų, beje, būdinga ir Europos šalims, pavyzdžiui, Belgijai, Prancūzijai, Olandijai, - smulkios miškų valdos. „Reikia tik pagalvoti, ką reiškia, kai 1 ha miško valdo 7 savininkai. Vienas norėtų parduoti mišką, kitas - saugoti, trečias - kirsti ir panašiai. Žmonės, nesutardami tarpusavyje, iškart turi begales problemų, o ir padėti jiems nelabai yra kaip", - pripažino P.Lipskienė, kurios vadovaujama asociacija rūpinasi miško savininkų mokymais, per kuriuos jie bent minimaliai įgyja žinių apie mišką. Sunkiai arba visai neišsprendžiama problema - miškų keliai: savininkų - daug, kooperacija mūsų šalyje dar nėra priimtina, todėl daugybė savininkų murkdosi pagrioviuose, pamiškėse, norėdami įvažiuoti į mišką. "Retas kuris ryžtasi investuoti į mišką. Todėl Europos Sąjungos parama, iš kurios keliams įrengti finansuojama pusė išlaidų, Lietuvoje lieka nepanaudota", - apgailestavo P.Lipskienė. Straipsnio autorės nuotraukoje: Svečiai iš Pietų Švedijos privačiame miške Tūbausiuose pasigrožėjo ne tik natūralia gamta, bet ir pasidomėjo, kokias rekreacines detales miško savininkai įkurdino savo miške Tačiau ji pastebi, jog daugėja miško savininkų, kuriems miškas rūpi iš tiesų. Vienas tokių - kretingiškis Linas Puškorius, valdantis 40 ha miško. Jis, pasinaudojęs Europos Sąjungos parama, 2,2 ha nederlingos žemės apsodino mišku: ąžuoliais, maumedžiais, pušimis. Pats savo jėgomis rengia ir kelią. Didžiausias rūpestis - kai pasodinto miško paskanauti susirenka žvėrys. „Tai - viena didžiausių problemų, pasodinus mišką. Tenka naudoti repelentus, įdėti daug darbo, kad bent kiek atbaidytume žvėris", - teigė L.Puškorius ir P.Lipskienė. Pabuvoję Tūbausių miške, svečiai iš Švedijos savo viešnagę tęsė Telšiuose. Pakeliui į suplanuotus apžiūrėti Lietuvos miškus juos labiausiai žavėjo į pietus susirengusių skristi gandrų būriai - šių paukščių Švedijoje belikę keli vienetai. Pilną Audronės PUIŠIENĖS straipsnį "Europai esame įdomūs ir turtingais miškais" skaitykite laikraštyje "Pajūrio naujienos" čia...>>> |
