Visų suinteresuotų pusių (Vyriausybės,  miško savininkų bei miškų kontrolės pareigūnų atstovų)  sutarimu, vykdyti retinimo bei einamuosius kirtimus galima be iki šiol galiojusių „Leidimų kirsti mišką", juos pakeičiant išankstiniais raštiškais pranešimais apie ketinimus atlikti šiuos darbus.  

Jau sekančią dieną po Nuostatų priėmimo, dar net nesulaukus oficialaus paskelbimo "Valstybės žiniose", pasipylė emocinga  ir neargumentuota kritika. Prabilę etatiniai kritikuotojai gąsdina visuomenę vis tais pačiais apokaliptiniais vaizdais apie neva visiškai plynėmis baigiamus paversti miškus. Gąsdinant pamirštama,  kad visais laikais miškas ir dengė, ir rengė, ir maitino žmogų. Tai yra, buvo  ir kertamas, ir ugdomas, retinamas, ir- neišnyko, tebežaliuoja. Nes buvo, yra ir bus atkuriamas: atsodinamas, sėjamas, kai kur atžels savaime. Tai kodėl teigiama, kad  „privatūs miškai neatsodinami, ten yra chaosas"? Kur tai patvirtinantys duomenys?

Konkretūs skaičiai, statistiniai duomenys kritikams nereikalingi ir neįdomūs. Atrodytų, nesunku apsilankyti Valstybinės miškų tarnybos svetainėje ir nors truputį pasidomėti naujausiais miškų inventorizacijos duomenimis.  Skaičiai byloja, kad  neteisūs oponentai, šaukiantys "dangus griūva" ir graudinantys visuomenę dėl naikinamų Lietuvos miškų. Apie kokį miškų naikinimą kalbama, kai miškai atkuriami ne tik  iškirstuose plotuose, bet ir įveisiami žemėse, kur prieš tai miškas neaugo, kai didėja bendras medienos tūris? Pavyzdžiui, per paskutinius 7-erius metus miškų plotai padidėjo 114,5 tūkst. ha, t.y., šalies miškingumas išaugo 1,8%, o bendras sukauptas medienos tūris miškuose išaugo 26 mln. ktm,  arba 13 ktm kiekviename ha.

 Ir vis dėlto, kas tokio nutiko mūsų miškams, kad taip nepasitikima jų savininkais?  Kodėl nuoširdžiai gailimasi, kad „savininkams nebereikės lakstyti derinant leidimus"? Visame šiame šurmulyje labiausiai stebina pati kalbėjimo maniera: visi, kurie mano kitaip nei įtarūs gamtos ir buvusios tvarkos „mylėtojai", yra kenkėjai, priešai ir užsienio kapitalo agentai. O visi miškų savininkai - nepasotinami gobšuoliai, tik ir tykojantys galimybės nukirsti "paskutinę pušelę". Nuoširdžiai gaila taip galvojančių žmonių, nematančių ar nenorinčių matyti realybės.

Prisipažinsiu, ir aš, kaip profesionalas miškininkas, iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į privačių miškų savininkus. Buvo akivaizdu, kad absoliučiai daugumai atkūrusių nuosavybės teises  žmonių trūksta elementarių žinių apie mišką. "Kada galėsiu išsikirsti atgautą mišką?"-  dažniausias tuo laikotarpiu užduodamas klausimas. Manau, kad tokį norą lėmė nepasitikėjimas, abejonės, ar grąžinta nuosavybė vėl nebus atimta arba kitaip apribota  teisė ja naudotis. Betgi reikia pripažinti, kad jau baigiasi antras dešimtmetis, kaip buvo pradėta atkurti buvusią miškų nuosavybę, ir žmonių požiūris, nors ir lėtai, tačiau užtikrintai keičiasi. Tenka mokyti ir  bendrauti su miškų savininkais įvairių mokymų, kvalifikacijos kėlimo kursų metu. Džiugina žmonių žingeidumas, noras geriau ir šeimininkiškiau tvarkytis savo miške. "Kaip geriau tvarkytis savo valdoje kad miškas teiktų džiaugsmą ir naudą ne tik man, bet ir mano anūkams?".  - klausia  šiandienis miško savininkas. Ateina laikas pradėti gerbti teisėtai  įgytą nuosavybę, suteikti savininkui galimybę pačiam priimti reikiamus sprendimus ir atsakyti už jų įgyvendinimą bei padarinius. Tiek miškininkystėje, tiek kituose gyvenimo srityse.

Bet kurios visuomenės, o ir valstybės stuburą sudaro laisvas, dirbantis ir kuriantis žmogus. Gerai pagalvokime, ar perdėtas nepasitikėjimas, įvairiausi suvaržymai nėra viena iš priežasčių tam, kad žmogus negali jaustis visateisiu savo turto šeimininku, kurti savo ir vaikų ateitį savoje žemėje. Dažnai verkiantiems ir dejuojantiems, kad  "Lietuva išsivaikšto" norisi prisiminti seną aukštaičių posakį:  „kas darbo elgetai, kad kaimas dega: jis pasigriebs savo lazdą, terbą ir patrauks kitur". Ar to norime?

Vidmantas Čaikauskas, miškininkas
2011-01-23