Vilimaičiai įsigiję ir sutvarkę nugriautų kolūkio fermų teritoriją, jų vietoje pasodino parkelį. Jį puoselėjo ir prižiūrėjo, o Ramoniškių gyventojai džiaugėsi, kad vietoje baisaus šabakštyno gyvenvietė pasipuošė gražiu želdynu. Tačiau šį rudenį ūkininkai buvo priversti parką sunaikinti, medelius išrauti. Tokį sprendimą priėmė Vilkaviškio rajono žemėtvarkos pareigūnai teigdami, kad žemės ūkio paskirties žemėje savavališkai sodinti medžių nevalia. Buvo pareikalauta šiam sklypui sugrąžinti dirbamos žemės statusą, nepaisant to, kad jis absoliučiai tam netinkamas, mat ūkininkams tektų arti ne žemę, o betoninius pamatus... 

Klaida, kurią buvo galima ištaisyti

Vilimaičiai prieš keletą metų vaizdingoje vietoje įsigijo seną, apleistą sodybą ir aplink ją apie 7 ha žemės. Nupirko ir gretimą 0,77 ha sklypą, kuriame anksčiau stovėjo kolūkio kiaulidės. Iširus kolūkiui, kiaulidės buvo nugriautos. Kaimo žmonės išsigabeno plytas, o betoniniai pamatų luitai ir visas kitas šlamštas taip ir liko riogsoti. Neprižiūrima teritorija  netrukus virto šabakštynu, kuris pasitikdavo kiekvieną atvykstantį į Ramoniškes. Šio kaimo gyventojai lengviau atsiduso kai sodybą ir šį žemės sklypą įsigijo tvarkingų ūkininkų šeima. Žmonės triūsė ne vienerius metus, kol gražiai sutvarkė apleistą plotą. Vietoj buvusios srutų duobės iškasė tvenkinį, iškastas žemes paskleidė ant betoninių pamatų liekanų, užsėjo žolytę ir pasodino medžius. Visi džiaugėsi, kad čia bus gražus parkelis, puošiantis gyvenvietės prieigas, jis teiks pavėsį ir užuovėją, užstos aplink esančius ūkinius pastatus.

„Susodinome apie pora šimtų įvairių medelių: berželių, eglaičių, klevų, maumedžių... Norėjome, kad parkelis atrodytų kuo natūralesnis, tad medelius rinkom iš šio krašto. Čia tėra 30 arų greta pakelės, aplink kaimynų ūkiniai pastatai, tad pamanėm, kad šią atvirą vietą geriausiai tiktų apsodinti medžiais. Taip prieš trejus metus ir padarėm. Specialiai įsigytu traktoriuku keletą kartų per vasarą čia pjaudavom veją, kruopščiai prižiūrėjom medelius. Visi džiaugėsi, kad gražu. Tačiau netikėtai gavome kvietimą į žemėtvarką, kur buvo pareikšta, kad mes neleistinai dirbamą žemę užsodinome mišku ir už tai būsime nubausti. Bandėme paaiškinti, kad  toje žemėje neįmanoma ūkininkauti, kad ten likę nepajudinami betoniniai buvusių kiaulidžių pamatai, ant kurių tėra paskleistas 20-50 cm molio ir žemių sluoksnis. Tačiau žemėtvarkininkų tai nedomino, jie grindėsi kadastrų registro dokumentais, kuriuose nurodoma, kad tai žemės ūkio paskirties ariama žemė ir pareikalavo, kad ji būtų naudojama pagal paskirtį. Taigi, buvo liepta medelius išrauti. Buvo ketinta dar ir nubausti mus 1000 Lt bauda. Nenorėjome ginčytis ir pyktis, tad paskutinėmis lapkričio dienomis skaudančia širdimi rovėme savo rankomis sodintus ir globotus medelius... Žmonės stebėjosi, ką mes darom, jie negalėjo tuo patikėti. Kai kuriuos medelius perkėlėm prie sodybos, kai kuriuos sukaišiojom pakelėje tačiau didžiąją jų dalį teko tiesiog išmesti", - neslėpdamas kartėlio pasakojo Vigintas.

Šito kampo iki šiol ūkininkai net nedeklaruodavo. Dabar ketina deklaruoti kaip pievą ir, sako, bus daug mažiau vargo - kartą per metus nušienaus ir dar išmoką gaus. Turintys pavyzdingai tvarkomą 200 ha ūkį, abu žemės ūkio mokslus baigę Vilimaičiai tikina, kad jiems net netoptelėjo mintis, jog sutvarkę milžinišką šabakštyną bus už tai ne pagirti, o nubausti.

Liko tik žymės, kur anksčiau augo dailūs medeliai...	Šiame lauke negali nei arti, nei sėti - čia palaidoti buvusių kiaulidžių pamatai, o medžiais užsodinti draudžia žemėtvarkininkai...

„Visuose buvusiuose kolūkiuose yra pastatų, kuriuos žmonės gavę už pajus nusigriovė, išsivežė kas tiko, kas netiko paliko. Tie griuvėsiai dabar riogso apaugę žolėm, krūmynais - siaubingas vaizdas. O čia žmonės tokią teritoriją idealiai sutvarkė. Negi jie turėjo palikti šabakštyną? Juk čia nei arti, nei sėti, nei gyvulį ganyti gali? Ar tai normalu, kad tvarką mylintys žmonės yra baudžiami? Matom begales apleistų žemių - tokių savininkus reikėtų bausti, o dabar viskas atvirkščiai. Mano nuomone, nesvarbu ta žemė ariama ar ne ir kiek balų įvertinta, svarbu, kad tai buvo gražiai sutvarkytas ir prižiūrimas kampelis", - piktinosi neteisybe Vilkaviškio r. ūkininkų sąjungos pirmininkė Onutė Kartavičienė. Jai antrino ir ūkininkas Eugenijus Valuckas, kurio žemės ribojasi su Vilimaičių sklypu. Jis tikino, kad be reikalo Vilimaičiai paskubėjo vykdyti žemėtvarkininkų nurodymus - jiems dar reikėjo pakovoti už savąjį parkelį. „Visa bendruomenė būtų stojusi jų pusėn. Tačiau, Vilimaičiai taikūs žmonės, tad nuolankiai pripažino, kad suklydo. Parkelio vietoj liko plynas laukas. Ši absurdiška istorija - skaudi pamoka, kad savoje žemėje nesi pats šeimininkas - norint joje tvarkytis reikia gauti klerkų leidimą", - gynė kaimynus E.Valuckas.

Situacija ta pati, požiūriai - skirtingi

Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Vilija Belozarienė šią situaciją aiškino savaip. „Jeigu žmogus turi žemės ūkio paskirties žemę, negavęs leidimo joje miško sodinti negali. Kadastro duomenyse nurodoma, kad ta teritorija yra žemės ūkio paskirties žemė, įvertinta 48 balais, tad pagal paskirtį ir turėjo būti naudojama, o šiuo atveju ji buvo savavališkai užsodinta mišku. Įsigijus apleistą žemę Vilimaičiams ją reikėjo paversti dirbama, arba gauti leidimą čia sodinti mišką. Tačiau norint gauti leidimą, reikia atitikti tam tikras sąlygas - žemė turi būti mažai naši arba numatyta savivaldybės patvirtintoje miškų schemoje, kur galima sodinti miškus. R.Vilimaitienės vardu registruotame sklype nustatėme pažeidimą ir pareikalavome, kad jis būtų pašalintas, be to, turėjome skirti piniginę baudą nes tai numato įstatymas. Kadangi ūkininkai pažeidimą pašalino - medžius išrovė - mes kreipėmės į teismą, kad šis nustatytų lengvesnę priemonę - neskirtų piniginės baudos. Ūkininkai atsipirks tik įspėjimu. Yra numatyta tvarka ir reikia tos tvarkos laikytis. Atrodo kartais, kad gražu, gerai, bet taip yra ne visada. Jei sodinsim bet kur, bet ką ar tai gerai? Atrodo - vienas kitas medis... Juk yra daug kur drenuota žemė, medžiai augdami šaknimis užkiša drenažą. Kas bus, kai pradės plaukti aplinkiniai laukai? Sulaukiam ne vieno skundo dėl medžių. Esam kontrolieriai - vykdom planinius patikrinimus, vykstam pagal skundus, aiškinamės kur apleisti plotai, bei kitus neatitikimus. Šiais metais turime atlikti 40 tokių patikrinimų", - štai taipsavą požiūrį išdėstė Vilkaviškio r. žemėtvarkos skyriaus vadovė.

Visai kitaip į šią situaciją sureagavo ir ją komentavo Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyr. specialistė Zita Bitvinskaitė. Pareigūnę šokiravo faktas, kad ūkininkai turėjo išrauti gražiai tvarkomą želdyną. Būtent želdyną, o ne mišką. Šiuo atveju buvo galima vadovautis kitu - Želdynų įstatymu, kuris šį parkelį būtų išsaugojęs... Tačiau Vilkaviškio žemėtvarkos pareigūnams pritrūko įstatyminių žinių arba paprasčiausio geranoriškumo.

„Išsianalizavusi šią situaciją galiu teigti, kad žmonės be reikalo paskubėjo išrauti savąjį parkelį. Reikėjo nepasiduoti, kreiptis „aukščiau". Juos tikrinusių žemėtvarkininkų požiūris buvo labai formalus. Jei tai buvo fermų pamatai, o registre fiksuota kaip dirbama žemė, reiškia jau čia įvykusi klaida, kurią reikėtų taisyti. O ieškant, ką ūkininkai pažeidė, turim tiesiog pasigilinti į teisės aktus. Jei pasižiūrėtume į Miškų įstatymo 2 str. 1 dalį kas yra miškas: Miškas yra ne mažesnis nei 0,1 ha plotas, apaugęs medžiais (...), tačiau laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse (...) esančios medžių grupės, kelio juostose (...) įveisti želdiniai, (...) pavieniai medžiai ir krūmai bei miestuose ar kaimuose žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Šių želdynų priežiūrą, apsaugą ir naudojimą reglamentuoja Želdynų įstatymas, o Želdynų įstatymas, tokių kaip šis parkelis veisti nedraudžia ir kažkokių ypatingų leidimų tam nereikia. Deja, įstatymuose kiekvieno atvejo numatyti ar apibrėžti neįmanoma, tad daug kas priklauso nuo to, kaip tai įvertins ir kokį sprendimą priims tikrinantys asmenys. Manau, kad valdininkai sprendimus turėtų priimti nepatingint pakelti užpakalio nuo kėdės, nuvažiuojant į vietą ir pasigilinant į realią situaciją. Šiuo atveju natūroje nustačius, kad tai nėra ariamoji žemė, reiktų pripažinti, kad nėra pažeistas ir Žemės įstatymo 22 str., Miškų įstatymą taip pat atitinka, nes tai ne miškas, bet želdynas, o Želdynų įstatymas tokį parkelį būtų apgynęs. Mūsų kaimuose yra labai daug apleistų vietų. Mes turime jei ne materialiai, tai bet jau moraliai padėti tiems, kurie stengiasi gražinti aplinką. Skubame tik drausti ir bausti. Ten tikrai graži vieta ir želdynas būtų labai tikęs. Deja, jo neliko... Manau, turi būti paisoma ne vien žemės ūkio, bet ir kitų - aplinkosauginių bei socialinių interesų. Gyventojams juk reikia ne tik ariamos žemės...", - teigė Aplinkos ministerijos pareigūnė.

Kaip žinia, lazda turi du galus... Ar tuo antruoju netrinktelės ūkininkus nuskriaudusiems žemėtvarkininkams? LR Želdynų įstatymo (2007 m. birželio 28 d. Nr. X-1241) 29 straipsnyje rašoma: „Fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalą želdynų ir želdinių savininkų želdiniams, teisėtiems interesams ar želdynams ir želdiniams, kaip aplinkos objektams, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę".