Giliau pasižvalgius matosi, kad buvusių Lietuvos kaimo sodybų nykimo ir vietinių gyventojų kiekio kryptingo mažinimo lygis bei tempai atskiruose valstybiniuose parkuose nevienodas. Laimingesni tų parkų gyventojai, kur išlikusi rekreacinė infrastruktūra skirta sanatoriniam gydymui, turizmui, ar sportui, kur vietiniai gyventojai  savo namus ar butus bent sezoniškai nuomoja poilsiautojams ir turi pajamų iš šios veiklos, kur stipresnės savivaldybės ir jų merai jau supranta, kad privalo atstovauti savo žmonių interesus. Tai - Trakų istorinis nacionalinis parkas, Kuršių nerijos nacionalinis parkas.  Atskirose kitų parkų dalyse dar galima priskaičiuoti 3 – 5 gyvybingas vietas. Visi kiti parkai, lyginant su nesaugomomis teritorijomis, tapo etnokultūrinės gyvensenos, o taip pat vietos gyventojų paspartinto nykimo, vietomis. O biurokratinis  saugomų teritorijų aparatas dabar yra tapęs sovietinių represijų ir melioracijos metais sunaikinto lietuviško kraštovaizdžio liguistu globėju ir saugotoju. Belieka priminti, kad pagrindiniuose valstybės teisės aktuose deklaruojama ne buldozerinė gamtosauga, o subalansuota plėtra, visų žmogaus teisių, taip pat kultūros paveldo, įskaitant etnokultūrą, apsauga. Sodybos saugomose teritorijose, išskyrus rezervatus ir rezervacines zonas,   be jokio abejo yra sudėtinė mūsų etninės ir visos kultūros dalis.

Oficiali gamtosaugininkų propaganda piešia visai kitą vaizdą. Pagal ją kuriamas negatyvus požiūris į bet kokius naujus statinius ST, bandoma įteigti, kad blogiausia padėtis tuose parkuose, kur vietiniai žmonės turi padoresnes gyvavimo sąlygas. Pavyzdžiui, įtikinėjama, kad Kuršių neriją baigia užstatyti koks nors Sabonis su savo partneriais ir jos gamtą baigia sunaikinti grobuoniška vietos savivaldybė. Nors iš tiesų Kuršių nerijoje, išėjus sovietinei kariuomenei, urbanizuota nerijos dalis sumažėjo (mat, daugelis įvairiose jos vietose išmėtytų kariškių pastatų liko nenaudojami ir sugriuvo), jokios naujos statybos nelenda nei į rezervatus, nei į kitas griežto konservacinio režimo zonas, o parko gyvenamosiose zonose, renovacijos, rekonstrukcijos ir kitos gyvenamos, komunalinės ar rekreacinės statybos pagal tam tikrus reglamentus – ne nusikaltimas, o leidžiama teisės aktais ir natūrali gyvo žmogaus veikla. Aišku, piktnaudžiavimų buvo, yra ir bus. Bet prieš juos ir reikia kovoti, o ne iš jų lipdyti politizuotą šou biznelį…  Pagal šio biznelio propagandistų virkavimus gali susidaryti vaizdas, kad šiandien Lietuvoje ištisai klesti savavališkos statybos visose saugomose teritorijose ir taip keliama baisi grėsmė ne tik Lietuvos gamtai, bet ir viešajam interesui. Deja, kai paprašoma pateikti konkrečius skaičius, jie pasirodo visai neįspūdingi – surankiojus per visą Lietuvą ne tik turtuolių rezidencijas, bet ir paprastų žmonių ūkinius statinius, susidarytų gal kelios dešimtys rimtesnių griautinų objektų, o su visomis pirtelėmis, vagonėliais ir tvoromis – gal apie pora šimtų. Tautiniai gamtosaugos propagandistai jau pradėjo lenkti amžiną atilsį Gėbelsą, Suslovą ir Zimaną kartu paėmus. Jeigu jais tikėti, tai šiandien Lietuvos gamta tik skurdinama: nyksta augalija ir gyvūnija, naikinami miškai, vis gausėja į Raudonąją Knygą įtraukiamų rūšių kiekis ir t. t., ir pan. Gi iš tiesų Lietuvoje per pastaruosius 50 – 60 metų miškų plotai padidėjo beveik milijonu hektarų ir jie greitai užims trečdalį respublikos ploto. Tuo tarpu  kaimo sodybų sumažėjo keletą kartų. Sukurtas itin tankus ST tinklas. Pagerėjo daugelis su gamtosauga susijusių reikalų. Pavyzdžiui tuomet Lietuvoje dvejuose ežeruose gyveno gal kelios gulbės, o dabar jos perisi vos ne kiekviename bent kiek didesniame vandens telkinėlyje. Pamatyti ir išgirsti klykaujant vietinę gervę buvo retenybė, o dabar ją gali išgirst dažnoje pamiškėje. Anuomet Lietuvoje bebro iškamšą buvo galima pamatyti tik zoologijos muziejuje, o dabar galime sutikti kiek nori gyvų netgi  melioracijos grioviuose. Jaunystėje net nedrįsau pagalvoti, kad kada nors pasiseks virš Lietuvos girių pamatyti jūrinio erelio skrydį, o dabar, turėdamas noro, galiu pasigrožėti jo lizdu ir pasidžiaugti tuo, kad mūsų giriose jų yra jau ne vienas. Tai sąlygojo jau kelių kartų gamtosaugininkų darbas ir bendras žmonių ekologinės kultūros kilimas. Be to Žemėje viskas keičiasi, vienų rūšių daugėja, kitų mažėja, buvo atšalimai, atšilimai, ledynmečiai, tvanai, ir begalės kitokių perversijų, sutelpančių į visagalės evoliucijos sąvoką. Dabar Lietuvoje gyvename, vienais klausimais dinamišką, kitais santykinai ramų periodą. Saugomų teritorijų jau prikurta per akis ir ne jų stygius kelia  problemas.  Realios gamtosaugos problemos sukasi apie įvairialypę aplinkos taršą ir su ja susijusį klimato atšilimą, geriamo vandens ir maisto kokybę, efektyvių valymo sistemų kūrimą. Tačiau atsakingiems už dabartinę tautinę gamtosaugą vietoje realių ir sakytume gyvybiškai svarbių problemų sprendimo, miglos pūtimas, dirbtinių problemų kūrimas ir žmonių gąsdinimas tapo profesija. Kol kas gan pelninga ir dalyje visuomenės kelianti reitingus. Bet ar tai garbinga, padoru ir teisinga? Ką tai gali duoti žmonėms ir kam to reikia? Gamtosaugos funkcionieriams gal ir gerai, nes patiems sukūrus dirbtines problemas, jas sureikšminus, o paskui pakilus į žūtbūtinę kovą prieš kito klano ar kokios nors partijos veikėją, gali ir iki Seimo nuvažiuoti. (Žinoma, jeigu pasirenki perspektyvią partiją...). Gal politinės karjeros daryme tai ir priimtina. Bet juk kenčia žmonės! Dar blogiau – jiems sunku susigaudyti visame šiame jovale ir taip gimdoma neapykanta savo valdžiai, prarandamas patriotizmo jausmas. Tai, švelniai tariant, neatsakinga savo valstybės atžvilgiu.

Nesiseka mums su aplinkosaugos funkcionieriais – sovietmečiu jiems svarbiausia buvo rūpinimasis medžioklės plotais ir medžiojamais gyvūnais, dabar – saugomomis teritorijomis. O vis tik reikėtų rūpintis aplinkos kokybe daug platesniame kontekste.

Vienpusiškai ir nesvarbu raudonai, rudai ar žaliai pasaulį matantiems veikėjams visada didžiausia kliūtis ir blogybė yra savarankiškas, kinkų nedrebinantis žmogus . Kaip sakė vienspalvių ideologijų klasikai: „nėra žmogaus – nėra problemos“. Tai daugelio gamtosaugos funkcionierių, pastaraisiais metais išvirtusių į gan galingą ir monolitišką klaną, šviesi svajonė. Žinoma, negalima visų kišti į vieną maišą. Tai būtų neteisinga. Pavyzdžiui, 2008 metų sausio 11 d. „Vakarų eksprese“ skaičiau Lietuvos gamtosaugos strategijos kūrėjo ir ne vieno ST steigimo bei tvarkymo dokumentų autoriaus prof. Povilo Kavaliausko straipsnį „Kuršių nerijoje– ekologinis terorizmas“,  kuriame labai atvirai atskleistos dirbtinai kuriamos ir eskaluojamos psiaudoekologinės problemos Kuršių nerijos NP. Deja, jeigu palyginsime tiesos žodį su „klaninių“ ponių ir ponaičių per visus pagrindinius informacijos kanalus skleistą ir lig šiol tebeskleidžiamą demagogijos srautą, tai santykis gausis 1:100 klano atstovų, o ne profesoriaus naudai. Gamtosaugininkų, viešai drįstančių kritikuoti savąją sistemą ir pasiūlyti joje ką nors tobulinti ar keisti iš tiesų yra, bet labai nedaug.  Panašūs protrūkiai, kaip gerb. P. Kavaliausko, – retenybė. Mat, gamtosaugos mokslų disidentams gan subtiliai pasakoma, kad, jeigu nesureguliuos savo mąstymo pagal „teisingą liniją“, tai nuo milijoninių gamtosaugai skiriamų struktūrinių fondų lėšų, jie bus laikomi per saugų atstumą... Šis argumentas rikos ekonomikos sąlygomis veikia  be didesnių sutrikimų!

Tačiau padėtis palaipsniui keičiasi. Žmonių judėjimas už savo teises prasidėjo iš apačios daugelyje Lietuvos vietų ir į jį stichiškai jungėsi nuskriausti ir ujami gyventojai. Bene pirmieji  pradėjo organizuotis neatgavę savo miškų vadinamuose „miško parkuose“ Utenos apskrities žmonės, kiek vėliau atsirado ir kitos grupės ypač tose vietose, kur buvo bandoma senaisiais buldozeriniais metodais steigti naujas teritorijas.  Iniciatyvos ėmėsi vietos aktyvistai, jiems pradėjo talkinti ir kai kurie  į savivaldos struktūras išrinkti pareigūnai. Netgi vienas kitas meras išdrįso paprieštarauti gamtosaugos tūzams lig šiol save suprantančiais tik neklystančių teisuolių vaidmenyje. Atsirado konsultantų ir patarėjų iš mokslo bei visuomenės veikėjų.

 Šių metų sausio 10 dieną regioninių grupių atstovai, susirinkę į Krekenavą, nutarė įsteigti respublikinę struktūrą savo teisėtų interesų gynimui. Buvo apie šį renginį vieno kito profesionalaus demagogo paruoštos dezinformacijos į įvairias žiniasklaidos priemones, kad įvyko visiškų neišmanėlių ir piktnaudžiautojų sambūris, kuriam atsakingi pareigūnai aiškiai pasakė, jog gamtosaugos politikoj nieks nebus keičiama. Taip pat buvo etatinių piketuotojų, Žaliųjų judėjimo atstovų rėkavimo ir sendaikčių turgelio lygio „špilkų“... Bet tai nesutrukdė daugeliui žmonių išsakyti savo bėdas, mokslininkams giliau pagvildenti atskiras problemas, o dauguma buvusių,  garbių svečių - Seimo narių, Aplinkos ministro, teisininkų ir kai kurių  dalyvavusių valdininkų išsakė konstruktyvius komentarus, pripažino, kad bent dalį problemų galima išspręsti ir pažadėjo „vesti dialogą“. Nors didelė dalis dešimtis kartų apgautų ar suklaidintų žmonių tuo nepatikėjo, bet  - laikas parodys... Svarbiausias jausmas po šio renginio – Lietuvoje nors ir sunkiai, bet gimsta pilietinė visuomenė. O tai reiškia, kad biurokratiniams klanams su savo samdiniais ir savanoriškais rėmėjais nebus taip lengva mulkinti ir skriausti paprastus žmones.

2009.01.18

Algirdas Antanas Brukas