 Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininkas Dr. Algis Gaižutis dalinasi privačių miškų savininkų aktualiausiais rūpesčiais europarlamentarės Laimos Andrikienės leidžiamame laikraštyje "Europos laiku" 2009 m. Nr. 13.
*****************************
Kviečiame susipažinti: Į metinę Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Generalinę Asamblėją Kazlų Rūdoje balandžio 17 d. rinkosi privačių miškų savininkų delegatai ir svečiai iš visos Lietuvos. Lietuvoje jau yra 784 tūkst. ha (~ 37 proc.) privačių miškų ir šimtai tūkstančių jų savininkų, didelė jų dalis yra ir žemdirbiai, Kaimo vietovių gyventojai. 2009-jų pavasarį sukanka 16 metų nuo asociacijos įkūrimo, ji vienija arti 6 tūkst. narių. Ateityje, užbaigus Restituciją ir apželdant žemės ūkyje nenaudojamas žemes (~ 500 tūkst. ha.), privačių miškų plotai dar plėsis. Tai dėsningas reiškinys šalyje, kuri Konstitucijoje kaip savo ūkio pagrindą įteisino privačią nuosavybę. LMSA ragina užtikrinti palankias sąlygas šalies miškų ūkio darniam vystymuisi. Tik tvirta Vyriausybės pozicija gali subalansuoti kaskart didinamą mokestinę naštą (mokesčiai privačių miškų savininkams 2009 m. išaugo nuo 15 proc. iki 21 proc. ir daugiau), aplinkosauginius ūkinės veiklos apribojimus su ekonomikos krizės akivaizdoje vis mažėjančiomis galimybėmis užtikrinti miškų ūkio ir medienos pramonės gyvybingumą. Miškų sektorius yra reikšminga sudėtinė Lietuvos ūkio dalis: miškai sudaro 7,5 proc. Lietuvos nacionalinio turto vertės ir tiekia nuolat atsinaujinančius medienos išteklius iš 1/3 visos šalies teritorijos; čia sukuriama apie 4 proc. BVP ir apie 10 proc. visos eksportinės produkcijos. Todėl svarbu užtikrinti miškų ūkio konkurencingumą bei darbo vietas ir pajamų šaltinį apie 70 tūkst. medienos apdirbimo pramonėje ir miškininkystėje dirbančių darbuotojų, apie 236 tūkst. privačių miškų savininkų. Kokios organizacijos mums reikia? Šiuo metu Lietuvoje susiformavo dvi veik lygiavertės miškų ūkio sistemos:valstybinė ir privati. Tačiau organizaciniu požiūriu jos iš esmės skiriasi. LMSA susirūpinimą kelia tai, kad iki šiol privataus miškų ūkio klausimai ministerijose kuruojami ir atstovaujami netinkamai; valstybės institucijų dėmesys šiam sektoriui nėra adekvatus jo reikšmei. Valstybinį miškų ūkį atstovauja skaitlinga Generalinė miškų urėdija, 42 miškų urėdijos, bendroms miškų ūkio reikmėms sudaromas kasmetinis lėšų fondas. Privataus žemės ūkio reikalais rūpinasi Žemės ūkio ministerija, žemės ūkio skyriai savivaldybėse ir specialistai seniūnijose. Tuo tarpu miškų savininkai neturi jais besirūpinančios ir jų interesus atstovaujančios valstybinės institucijos su sprendžiamuoju balsu, nors privačiuose miškuose kasmet paruošiama apie 2,5 mln. m3 medienos, o miško savininkų yra tiek pat, kaip ir žemdirbių. Šiuo metu kai kurios privataus miškų ūkio valstybinio reguliavimo funkcijos yra išskaidytos tarp įvairių institucijų. Privataus miškų ūkio organizacinių struktūrų sukūrimui ir funkcionavimui reikalingas Bendrųjų reikmių fondas, kuris galėtų būti sudaromas, centralizuojant šiuo metu privačiam miškų ūkiui naudojamas valstybės biudžeto lėšas bei įvedant privalomus mokėjimus visiems privačių miškų savininkams. Kartu būtina suformuoti savarankišką, turinčią įgaliojimus atstovauti ir spręsti privataus miškų ūkio plėtros valstybinio reguliavimo uždavinius organizacinę struktūrą visuose valdymo lygmenyse: nuo ministerijos iki savivaldybių.  Ar esame savo nuosavybės šeimininkai?
Dėl ydingo Miškų, Medžioklės, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo, Laukinės gyvūnijos ir kt. įstatymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo tiesiogiai pažeidžiama LR Konstitucijos numatyta teisė savininkui disponuoti savo nuosavybe ir naudotis jos teikiamais rezultatais. „Užmiršdama" konstitucines privačios nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos garantijas valstybė nusavina, eksproprijuoja savininkų nuosavybės panaudojimo vaisius. Akivaizdus to pavyzdys - Medžioklės įstatymas. Žemės ir miškų savininkai negali gauti jokių pajamų iš nuosavos žemės ir miško panaudojimo medžioklės reikmėms, medžioklės plotus privačioje žemėje dalina valstybė. Medžioklės įstatyme būtina įtvirtinti medžioklės plotų nuomą, mokesčiai turėtų atitekti miškų ir žemių savininkams. Kartu reikia Laukinės gyvūnijos ir Medžioklės įstatymuose įtvirtinti nuostatą, kad laukinių gyvūnų priežiūra ir jų medžiojimo teisė kurioje nors žemėje priklauso tos žemės valdytojui. Saugomų teritorijų politika - kokia ji? Ne geresnė situacija ir su saugomų teritorijų politika, kur jau senokai yra būtina neatidėliotina institucinė bei įstatyminė pertvarka, perteklinių biurokratinių struktūrų bei procedūrų atsisakymas. Ypač neramina, kad vietoje darniosios plėtros politikos (jos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai komponentai - aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis) ir žmogaus prigimtinių teisių pripažinimo praktikoje neretai įgyvendinama vienpusiška ekokratinė politika. Ji pasireiškia išimtinai aplinkosauginių reikalavimų sureikšminimu, dirbtinai kuriamomis biurokratinėmis kliūtimis bei draudimais, nekreipiant dėmesio į tokių sprendimų socialines bei ekonomines pasekmes. Besikreipiantys į LMSA miškų savininkai piktinasi, kad Lietuvoje saugomos teritorijos neretai steigiamos kolūkinės nacionalizacijos principu - tiesiog suvalstybinant teisę į privačios nuosavybės žemės naudojimą. Žmogus vieną dieną sužino, kad jo valda ar sodyba yra saugotinoje teritorijoje, ir jis neturi beveik jokių teisių. Miškuose nuolat didinami naudojimo apribojimai ir draudžiama bet kokia infrastruktūros plėtra (net tokiais atvejais, jei buvęs tremtinys nori atkurti savo tėviškės sodybą, jis negali miško paskirties žemėje to daryti), siekianti kuo didesnio saugomų teritorijų plotų natūralizavimo, už tai gyventojams nieko nekompensuojant. Miškų savininkams yra nesuvokiamas totalinis draudimas įsikurti miško žemėje net ir tais atvejais, kuomet tai siejasi tik su rekreacija. Todėl LMSA Generalinė Asamblėja ragina šalies valdžią mažinti ūkinės veiklos ribojimų perteklių saugomose teritorijose, neignoruojant žmonių teisių, užtikrinti regionų, patekusių į saugomas teritorijas, normalią plėtrą. Parengti konkretūs pasiūlymai spręsti esmines piliečių įvardintas problemas, kylančias iš šiuo metu galiojančio Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų: dėl kompensacijų už ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose, dėl žemės sklypų atsidalinimo (bendrasavininkių atveju, formuojant namų valdas esamuose kaimuose ir sodybose); dėl būtinybės aiškiai reglamentuoti žemės (miško) savininkų galimybes įsikurti savo valdose; dėl tikslinės žemės paskirties keitimo tvarkos. Pa saulyje visuotinai pripažįstami subalansuotos plėtros principai Lietuvoje negali būti stumiami į nuošalę. Lietuvos miškų sektoriaus ateitis - šiuolaikiška darniosios plėtros politika. 2009m.gegužės mėn. Algis Gaižutis
el.paštas: algis@forest.lt | 
