Žiniasklaidoje vis aktyviau kalbama, kad Lietuvos biurokratų įgyvendinama gamtosaugos politika krypsta į vis didesnį priešiškumą saugomose teritorijose įsikūrusiems žmonėms. Štai analizuodamas situaciją Kuršių nerijoje dienraštis "Respublika" konstatuoja, kad Lietuvos gamtosaugininkai gina viską, tik ne eilinį žmogų: Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė aktyviai palaiko siekius suvaržyti vietos gyventojus, patardama neringiškiams "...jei tai nepatinka, gali čia negyventi". Ji nemato problemos, kad vietos gyventojai negali jaustis net savo namų šeimininkais, negana to, negali žingsnio žengti be leidimo.

Situacija nėra unikali, tie patys principai taikomi visoje šalyje. Seimo narei Daliai Kuodytei su parlamentarų grupe  pavasario sesijos pabaigoje užregistravus Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimų projektą  (XIP-934), jis aplinkosaugininkų klano iš karto aršiai pradėtas pulti spaudoje.

Kad apginti savo poziciją, pasitelkiami kviestiniai užsienio (todėl-savaime svarbūs?) ekspertai, kuriems patys aplinkosaugininkai nurodinėja, kur, ką ir kaip reikia žiūrėti. Dešimtis tūkstančių litų kainuojantys  užsieniečiai spręsti mūsų reikalams esą reikalingi todėl, kad savi per mažai civilizuoti.  Štai atvykę į Kuršių neriją užsieniečiai "inspektoriai" jau pažėrė išminties perliukų: pasiūlė neleisti Kuršių nerijos gyventojams naudotis mobiliaisiais telefonais, beveik nesivažinėti automobiliais, judėti pėstute. Kviestiniai "ekspertai" pateikė genialų pasiūlymą: Kuršių nerijoje reikia ne gyventi, o ilsėtis. Žinaisklaidoje svarstoma, kad tik laiko klausimas, kada savo žmonių nepaisantys ekokratai galutinai pavers saugomas teritorijas savotiškais rezervatais.

Gal todėl 2009-08-12 dienraštis "Respublika" redakcinėje skiltyje klausia: Kada Kuršių nerija taps konservu “Kuršių nerija”? Dienraštis konstatuoja, kad tokia aplinkosauginė politika Lietuvoje-"...dar vienas priverstinis lietuvių iškeldinimas ir nukeldinimas. Nuo jiems dar likusios Lietuvos lopinių. Sudarant XXI a. nepakenčiamas gyvenimo sąlygas. Vienur gamtą teršiančios kiaulidės, o kitur - fanatiškoji gamtosauga. Abu gamtosaugos požiūriu diametraliai priešingi atvejai vienodai nuvaiko vietos gyventojus. Kai koks nors lopinys lieka tuščias, reikia tik palaukti kelis dešimtmečius. Kol istoriškai įsitvirtins faktas, kad lietuviai čia seniai negyvena. Čia Lietuvos jau nėra. O tada į tuščiąją plynę jau gali pajudėti kitos tautos. Gal dar labiau įsiteikime? Užsieniečiams. Atkurkime tokią neriją, kokia buvo prieš paskutinį ledynmetį. Ledas neriją užkonservuos. Turėsime jau nekintantį konservą. Tegul dirbtinis ledas šiukštu neužkloja marių. Nes automobiliais suvažiuos povandeninės žūklės mėgėjai. Inspektoriai pamatys automobilį. Per ledą tegul vaikštinėja vienas arklys, aprengtas mamutu, ir vienas lietuvis, aprengtas kuršio protėviu. “Mamutas” ir “kuršio protėvis” tikrai nesikalbės mobiliuoju telefonu, nes žmogus ir arklys telefonu nesusikalba. Taip išvengsime fanatiškai gamtosaugai nemalonaus reginio. Žmogaus, telefonu gąsdinančio arklį. Telefonu griaunančio nerijos kopas.
Galima suvaidinti kitą laikotarpį. Neriją, kur dar vaikšto rašytojas Tomas Manas. Tik baisu. Pasirodys koks nors inspektorius ir viską sugadins. Vien todėl, kad gamtoje išvydo anomaliją. Gyvą ir net judantį, rankomis maskatuojantį žmogų. Ims vaikyti garbų rašytoją iš pušynų ir kopų. Gaudys, vysis kaip patrakęs. Todėl vienas T.Mano romanas liks neparašytas.
Kas išsaugojo Kuršių neriją iki mūsų laikų? Aišku, kas. Nerijos gyventojai. Be užsienio patarimų. Jei senas sargas tiek metų išsaugojo, kodėl jis vejamas lauk?
Jei lietuvis čia išliko ir gamta čia išliko, vadinasi, ši žmogaus ir gamtos simbiozė visada buvo harmoninga. O dabar, įsijungus žolyčių ir Vakarų fanatikams, tampa agresyvi. Ir kam? Žmogui."