2010-04-14

Nenuilstantis miškininkas, Druskininkų miškų urėdijos mokymo ir informacijos centro „Girios aidas“ vedėjas dr. Antanas Lankelis nuo seno domisi Dzūkijos giriomis. Jis stengiasi ne tik parodyti, kas yra miške gera ir gražu, bet kartu vykdo švietėjišką veiklą privačių miškų savininkų bei miškams neabejingo jaunimo tarpe, moko elgesio kultūros gamtoje.

Šį kartą A.Lankelis supažindina su Dainavos šiuose augančios paprastosios pušies formų įvairove.
********************************************
Kviečiame susipažinti (nuotraukos-autoriaus):

Pietų Lietuvos smėlingoje lygumoje žaliuojantys Dainavos šilai yra didžiausias, svarbiausia vientisas, miškų masyvas šalyje, kurios plotas 145 tūkst. ha, miško žemės plotas 138 tūkst. ha. Masyvo išlikimą ir gyvybingumą  sąlygoja aplinkos veiksniai, žmogaus vykdoma ūkinė veikla.

Paprastosios pušies geografinis kintamumas priklauso nuo regiono augavietės sąlygų, ekologinių veiksnių, naujaisiais duomenimis - nuo genetinių struktūrų. Reikalinga tiksli informacija (tiksliau - monitoringas) apie medynų būklę ir pokyčius taksaciniais ir biologiniais parametrais, inventorizaciniai duomenys apie konkrečios rūšies, jos populiacijos būklę visose genezės stadijose,

Taksaciniai rodikliai, kuriais galima apibūdinti Dainavos krašto rekreacinus miškus, Latežerio kerpinius pušynus, Raigardo ar Liškiavos kraštovaizdžio draustinius yra pakankamai skirtingi, specifiniai duomenys pateikiami 1 lentelėje.

 1 Lentelė. Parkinių miškų taksaciniai rodikliai ir rekreacinis vertinimas

Mišriems, daugiau natūralumo elementų (senų subrendusių medžių) turintiems miškams teikiamas prioritetas, ir tokie miškai suvokiami kaip „gražūs", aukštas rekreacinis balas. Medžio rūšies efektas, miško grožiui suvokimui priklauso nuo medžių amžiaus ir jų dydžio, formų ir kitų fizinių, biologinių, estetinių kriterijų. Druskininkų kurortą supantys brandūs parkinio tipo pušynai malonina gausius kurorto svečius sodria žaluma, tyru oru, idiliška ramybe.

Paprastosios pušies biologinis ir estetinis išskirtinumas

Dainavos regiono pušynų bendrieji taksaciniai duomenys gerokai skiriasi nuo respublikos vidurkio. Vidutinis aukštumas mažesnis 9,4%, skersmuo mažesnis 2,1% , vieno medžio vidutinis tūris mažesnis 8,8% , Dainavos miškai priskiriami prie žemo produktyvumo pušies medynų, dar vadinamų Dzūkijos žemaūgiais, kerpiniais miškais arba yra net „pušys dzūkės" pavadintos.

Kerpiniuose, rečiau brukniniuose miško tipuose, III - IV boniteto medynuose gana dažnos „dzūkės pušys". Būtų labai gerai, kad išskirtinai įdomūs, dideli gumbuoti medžiai būtų inventorizuoti pagal vieningą metodiką ir atitinkamai saugomi. Dar 1938 m. knygoje J. Rauktys „Dendrologija" detaliai vietines ir įvežtines sumedęjusių augalų rūšis aprašė.

Brandūs, gyvybingi pušynai, augantys apsauginių miškų rekreacinėje grupėje yra didelės estetinės ir ekologinės vertės. Druskininkų savivaldybėje rekreacijai tinkami plotai, sudaro apie 90% miškų. Iš jų intensyviam poilsiui tinka 39%, tai didžioji dalis greta kurorto esančių miškų bei dalis miškų prie Latežerio, Ilgio ir Grūto ežerų. 55% miškų priskirtini saikingo naudojimo zonai (trumpalaikiam poilsiavimui). Druskininkų miestui priklauso 1475 ha miškų.

 Pušų šakojimasis. Šakotumas. Dzūkijos pušynuose medžių lajų forma, tankumas, dydis, šakojimosi būdas pakankamai įvairus.

Jauname amžiuje pagrindinis viršūninis ūglis kasmet priauga 2-5 kartus daugiau (ilgesnės) negu šoninių ūglių viršūnėlės. Gamtoje stebimi atvejai kai medis „ieško būdo gyventi". Iš šoninių ūglių formuojasi kelios viršūnės, vėliau išryškėja pagrindinė. Dažni atvejai, kai tik vienas šoninis ūglis ima dominuoti, atlieka viršūnės paskirtį, kiti lieka šoninėmis šakomis. Tokiu būdu vystosi žymus kamieno yda - kreivumas. Intensyviai augdamos (30-70 m) pušys kartu keičia ir lajos dydį, formą, formuojasi tipiška kupetiška, dažnai ovališka laja su viena viršūne. Brandžių pušų lajos išretėja, dėl minimalaus viršūnio ūglio (aukščio) prieaugio formuojasi kupoliška, skėtiška, netgi plokščia viršūnė, labai dažnai senos pušys būna daugiaviršūnės. Savita, pušų lajų, ypač viršūnių forma pasižymi Kuršių nerijos pušys, net ir vadinamos "Nidos" formos vardu, plokščiaviršūnės.

Saugomose teritorijose, miško parkuose dauguma pribręstančių ir brandžių pušų (apie 60 - 80%) pasižymi dviviršūniškumu ar daugiaviršūniškumu. Dzūkijoje tipiška viena ryškia pušies viršūne senas medis - retenybė.

Nemuno dešiniąjame krante, aukščiau Meilės salos, vyrauja pušys pasiekusios gamtinę brandą, liemeningos, skersmuo siekia net 40 cm, vidutinis aukštis 22-24 metrai. Vienas tokio drūto medžio niekaip neapkabinsi, o tokios pušies tūris apie 3 ktm.

Kaip ir įprasta kurortiniams miško parkams - senos pušys pasižymi įvairiu kamienų kreivumu, net dvikamieniškumu, ar daugiakamieniškumu. Medžių dvikamieniškumas gana dažnas kerpiniuose, brukniniuose pušynuose. Stiebų kreivumo priežastys literatūros šaltiniuose nurodomos kelios: dėl mechaninių pažeidimų, viršūninio ūglio praradimo, ligos ar entomologinio pažeidimo. Galimi ir kiti faktoriai: klimatinių sąlygų - nuolatinis pastovios krypties vėjas pajūrio zonoje. Palaukės faktorius, kai medis išlinksta ieškodamas daugiau erdvės ir saulės šviesos. Galima įtarti esant ir kitus, mokslo mažiau įrodytus, tik numanomus faktorius, tai anomalių laukų poveikis kai kuriose gamtiniu požiūriu „gerose" ar „blogose" vietose.  

Gamtos mėgėjams, poilsiautojams įdomios keistai, ypač tankiai suaugusios - į „Raganos šluotą" - rutulį susitelkusios šakos ir šakutės. Lajos forma - Raganos šluota, Rutuliškoji, f. Globosa Viridis. Tokią šakų tankynę, net saulės spinduliai sunkiai skrodžia, todėl fotografuoti ją įmanoma stačiai prieš Saulės kamuolį. „Girios aido" gretimybėje Kv.164, skl.10 apie 110 metų 36 cm storio 24 m aukščio pušyje auga įspūdinga „Raganos šluotos" tankynė ovalo formos, 1,5-2 m skersmens. Labai stambi (gal būt didžiausia Dainavos miškuose) „Raganos šluota" fiksuota Kv. Nr. 164, greta pėsčiųjų tako. Pušis gyvybinga, 48 cm diametro, apie 25 m aukščio, apie 120 metų amžiaus, reta laja, kurios viršuje įspūdingas šakų, šakelių kamuolys, kone 5 metrų skersmens.

Gamtinę brandą sulaukusios pušys žavi kupoliškomis, skėtiškomis, ažūrinėmis ir fantaziją žadinančiomis lajų formomis, įspūdingai kreivomis, gūbriuotomis kamienų formomis, žievės raštais, pasakiškų šakų raizgyne „Raganų šluotomis" ir jų įspūdingais dydžiais. Tai tik keli vizualiniai „anomalių" parkų elementų - medžių formų pavyzdžiai, kurie galėtų puošti bet kurį parką.

Aplinkiniuose parkiniuose miškuose ištisas pušų šakojimosi arsenalas. Dažniausias jų, (kaip ir eglių):

a) - šakojimasis stačiu kampu kamieno atžvilgiu arba horizontalus;

b) - šakojimas smailiu kampu, jaunesniame amžiuje, akivaizdžiai matomas viršutinėje dalyje;

c) - brandžių pušų, senosios šakos žemyn nusvirę, tartum nuo šimtametės naštos pavargę.

Šakojimasis, įvijumas. Poilsiautojams, meno žmonėms ypač įdomios nenusakomo kreivumo, susipynusios, išlinkusios įspūdingo storio šakos. Tokių medžių su įspūdingomis, dažniausiai asimetrinės lajos šakomis galima matyti ir kurorto sanatorijų, individualių sodybų kiemuose.

Originalus kamienų šakojimasis - „lyros forma". Simetriškas „lyros formos" kamienų šakojimasis viduryje liemens ar viršūnėje, aptinkamas gana retai, išskirtinė medžio išvaizda prie poilsiaviečių ir pėsčiųjų tako nelieka nepastebėta. Kitas įdomus šakojimasis viršūnėje „lizdo forma". Tai bukas viršūninių šakų augimo būdas, tartum gatava vieta stambiam miško paukščiui krauti lizdą. Deja, kurortiniuose miškuose stambesni plėšrieji paukščiai pakankamai reti.

Natūralus kamieno nusivalymas nuo šakų yra labai skirtingas. Tankaus medyno sąlygomis augę pušų kamienai tiesiog geometriškai taisyklingi. Medžio lajos dydžiai pakankamai skirtingi, brandžių tik viršutinėje dalyje 1/5 ar tik1/10 telikęs.

Dažniau pastebimas, kai medžio kamienas netenka žievės arba atsiranda žymė perkūnijos sukelto elektros išlydžio metu. Įvijos pušies kamienu nudeginta žymė atkartoja medienos įvijumą. Įdomu ir keista, kad žaibo išlydžių žaizdos kas kelinti metai atnaujinamos, tame pačiame medyje, pamėgsta perkūnas bent kiek aukščiau iškilusias viršūnes. Elektros krūviams susikaupti, išlydžiams formuotis, galimos ir kitos priežastys, ne vien medžio aukštis. Kai kurių fizikų, geomorfologų teigimu gamtoje yra žinomos anomalinės vietos, kuriose stiprūs energetiniai laukai dėl požeminio vandens srovių, uolienų slūgsojimo ir dar mažai ištirtų magnetinių, gravitacinių laukų formavimosi ir kaitos.

Kamienų anomalijos. Išaugos. Rytinėje kurorto dalyje brandžiame pušyne, nežymiai išreikštame reljefe, su senvagės, vos srūvančio upelio slėniu, aptinkamos paprastosios pušies retos -  gumbuotosios - gūbriuotosios kamieno formos. Kamienų gumbuotumas labai įvairus, nuo vos pastebimo iškilumo net iki 1 metro dydžio išaugos. Tik pavienės pušys fiksuotos užauginusios didesnius nei 1 m gumbus - kamienų anomalijas. Kamienuose gumbai randami nuo priekelminės dalies ligi vidurio ir aukščiau vidurinės dalies. Forma Gibberosa Kihlmann, atskiruose sklypuose fiksuota per 10 gumbuotosios formos pušų, kurių dydis nuo 0,4 metro iki 1 m, įvairiausių formų gūbriai užaugę dažniau kamieno vidurinėje dalyje, rečiau priekelminėje dalyje. Kv. 164 skl. aptiktos ir inventorizuotos kelios brandžios 34 - 58 cm skersmens pušys, kurių kamienai gumbuoti ištisai. Gumbų dydis (ilgis nuo 20 iki 70 cm, plotis nuo 15 iki 40 cm, iškilumas nuo 5 iki 30 cm).

Kv. Nr. 162 skl. 19 saugoma pušis, jau nudžiuvusi, ištisai gumbuotu kamienu, tai vidutinio dydžio 3 - 8 cm aukščio, 10-16x10-30 cm dydžio, ryškus gumbuotumas spiralės forma. Gumbuotumas akivaizdžiai išryškėjo, kai jau pušis 2006 m. liko be žievės. Pušis nudžiūvusi, 56 cm diametro, 27 m aukščio, amžius apie 140 m.

Dar viena raiški pušies kamienų forma - kamienų sustorėjimas šakojimosi, menturės vietoje. Pastebimi iškilumai - 2 - 5 cm tik menturės vietoje. Tipinė pušies kamieno forma buvusioje menturėje niekuo neišsiskiria, kamienų paviršius lygus, sunkiai įžiūrimos vietos norint suskaičiuoti menturių vietas, nustatinėjant amžių. Labai dažnai, tokių kamienų formų pušys pasižymi gausia, tankia kiaušiniška lajos forma, kamienas blogai nusivalęs nuo senų šakų. Žemesnėje stiebo dalyje šakos nors ir negyvybingos, bet išlikę nemaž įdomios, dėmesį patraukiančios pušys:

F. Annulata Caspary. „Apykaklinė" žievės lakšteliai išlinkę, atsikišę.

Greta urbanizuotos teritorijos- Druskininkų ligoninės komplekso, tarp pėsčiųjų tako ir judraus kelio, Kv. Nr.162, sklypas 19 brandžiame medyne fiksuotos labai retos formos net 4 pušys, pagal žievės raštą vadinama „apykakline". Mažiau raiški pušies „apykakline" forma aptikta (D-48, H-25, A-110) gretimai „Girios aido" dekoratyvinių augalų parko ir skulptūrų tako Kv. Nr. 164, skl. 11. Po vieną vidutiniškai išreikštą „apykaklinė" pušies formos medį surasta Kv. Nr.165 ir „Sveikatos parke". Tenka pastebėti, kad „apykaklinė" pušies žievės forma gali būti lengvai pažeidžiama.

Stebėtinai reta unikali paprastosios pušies gumbuotoji kamieno forma buvo aptikta Lazdijų raj. Nudžiūvusį pušies medį parsivežė tautodailininkas Antanas Česnulis į Naujasodės kaimą ir savo sodyboje - muziejuje sukūrė ekspoziciją „Žmogaus gyvenimas". Stebėtina gumbuotoji forma, kurios iškilumų įvairovei nėra galo. Medienos pluoštų augimas sunkiai nusakomas: vertikaliai ir horizontaliai, aukštyn ir žemyn, į šoną ir vis kreivai.

Pušų kamieno formų kreivumas, šakotumas, įvijumas ir panašūs gamtos „stebuklėliai" miško parkuose, rekreaciniuose miškuose yra įdomus ir atraktyvus objektas patrauklus lankytojams, įdomus mokslininkams ir labai svarbus miško šeimininkams.

 dr.Antanas Lankelis
2010 m. balandis