"Matyt net ne Valstybės kontrolės, o daugiau operatyvinių įgalinimų turinčių struktūrų reikalas pasidomėti, ar tik nebus valstybiniuose miškuose šaknis suleidusios ir kai kurios privačios struktūros. Matyt kažkam naudinga, kad tarsi kolūkis egzistuoja „visų ir niekieno“ valstybinių miškų sistema, kurioje apsimoka užmegzti asmeninius draugiškus ryšius su girininku ar urėdu ir turėti asmeninės naudos visuomenės sąskaita. Ar žmonėms priimtina ir finansiškai pakeliama galimai „švogeriams“ ir korupcijai pralaidi mašina, labai abejoju",- teigia Lietuvos laisvos rinkos instituto (LLRI) prezidentė Rūta Vainienė komentare „Kas gaudo miškų naudą?“, 2010-02-18 skaitytame Lietuvos radijuje ir publikuojamame www.lrt.lt.
*******************************************************
Kviečiame susipažinti ir pareikšti savo nuomonę komentaruose.

Nors už langų ne grybų ir uogų metas, prisiminkime savo paskutinį vizitą į mišką. Vaikščiodami, slidinėdami, uogaudami ar grybaudami, nejaučiame skirtumo, ar privačiame, ar valstybiniame miške esame. Tai, kad Lietuvoje trečdalis miškų priklauso privatiems savininkams, sužinome tik iš statistikos.

Konkrečioje asmeninėje žmogaus patirtyje skirtumas tarp privataus ir valstybinio miško neegzistuoja. LR Miškų įstatymo nuostatos, kad „fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis miškuose ... Asmenys gali rinkti vaisius, vaistažoles ir vaistinę žaliavą ir t.t." yra panaikinę bet kokią potencialią, bet nebūtinai realią, galimybę užsitverti mišką, valstybinį ar privatų.

Įstatymas antrina prigimtiniam žmogaus siekiui savo nuosavybę turėti gražią ir nenualintą, nurodydamas miško kirtimo apimtis, atsodinimo kvotas, liepdamas tvirtinti miškotvarkos projektus ir taip toliau. Iš dalies tokių reikalavimų poreikį lemia ir tai, kad dviejuose trečdaliuose miškų ūkininkauja ir tokio vidinio instinkto stokojančios valstybės įmonės - urėdijos. Jos siekia pelno, kaip ir privačios, tačiau skirtingai nuo pastarųjų permeta visuomenei nuostolius.

Pravedant paraleles su kitomis sritimis, privatiems miškams žymiai sunkiau „būti blogiukais". Juk apleistai savivaldybės mokyklai lengviau gauti higienos pasą nei išpuoselėtai privačiai. Kontroliuojančios institucijos tikrins privačią ligoninę žymiai griežčiau nei valdišką. Jei šiose srityse taisyklės būtų taikomos vienodai, būtent valstybinės mokymo ir gydymo įstaigos turėtų būti uždarytos. Privatūs miškai lygiai taip pat griežčiau prižiūrimi nei ūkiniai valstybiniai, nes pastarieji yra „vieno lizdo paukščiai" su kontroliuojančiomis institucijomis.

Grįžkime prie miškų ir panagrinėkime, kas slypi už išoriškai vienodo privačių ir valstybinių miškų fasado. Pirma, privatūs miškai nesukuria visuomenei jokių sąnaudų. Jos tenka miško savininkui. Valstybinių miškų sistemą valdančios net 42 urėdijos negali pasigirti dideliu savo veiklos viešinimu ir skaidrumu, laikosi tik formalių reikalavimų.

Valstybės kontrolė dar tik atlieka miškų ūkio auditą, jo rezultatai bus paskelbti pirmąjį šių metų ketvirtį. Labai tikimės, kad jose bus sulygintas privačios ir valstybinės veiklos efektyvumas. Pavyzdžiui, ar nedidelėje šalyje pasiteisina turėti daug smulkių urėdijų ir kokias tai sukuria sąnaudas. Kiek buhalterių veda apskaitą valstybinėse urėdijose, o kiek privačiose įmonėse, turinčiose analogišką apyvartą. Arba kiek viešųjų ryšių specialistų įdarbinusios ar pagal kontraktus nupirkusios urėdijos, nors joms kaip ir nėra jokio poreikio reklamuoti savo veiklą. Arba technikos kiekis, lyginant su kirtimo apimtimis. O ir lengvuosius automobilius neprošal suskaičiuoti.

Žymiai sunkiau miško versle nustatomi stambesnės apimties pažeidimai - pavyzdžiui, tikrovės neatitinkantis medienos rūšiavimas, o juk skirtingos kokybės mediena turi ir skirtingą kainą. Mat miškas - tokia žaliava, kad panaudojus nebenustatysi jos pradinės formos. Palikime Valstybės kontrolei patvirtinti arba paneigti ekonomikos teorijoje žinomą dėsnį - valstybinės struktūros retai kada tvarkosi efektyviau. O kolei kas įspūdį apie urėdijų darbą galime susidaryti iš kitos Valstybės kontrolės audito ataskaitos - apie valstybės įmones. Pateikiami pavyzdžiai, kaip „ūkininkauja" urėdijos, patvirtina plačiai sklandančias neoficialias blogas žinias. Pavyzdžiui, urėdijos suteikia neprocentinius kreditus darbuotojams. Veiklos efektyvumo rodikliai nepatenkinami ir blogi, o geri tik tiek, kad urėdijos nesulindusios į skolas. (Pasiekimas tai menkas, žinant veiklos pobūdį).

Taigi, nors valstybės įmonės - urėdijos - sakosi, kad jų veikla yra naudinga ir tik naudinga visuomenei, negalima su tuo sutikti. Dažnai neefektyvaus ūkininkavimo našta nematoma, nes sakoma, kad valstybės įmonės blogi rezultatai yra tik jos reikalas. Deja, taip nėra. Negautos valstybės pajamos dėl prasto valstybės įmonių ūkininkavimo taip pat turi savo kainą, pavyzdžiui blogiau valomas gatves.

Ypatingą dėmesį verta atkreipti ir į faktą, kad neefektyvaus urėdijų ūkininkavimo pusėn stoja privačių miškų savininkų asociacija. Matyt net ne Valstybės kontrolės, o daugiau operatyvinių įgalinimų turinčių struktūrų reikalas pasidomėti, ar tik nebus valstybiniuose miškuose šaknis suleidusios ir kai kurios privačios struktūros. Matyt kažkam naudinga, kad tarsi kolūkis egzistuoja „visų ir niekieno" valstybinių miškų sistema, kurioje apsimoka užmegzti asmeninius draugiškus ryšius su girininku ar urėdu ir turėti asmeninės naudos visuomenės sąskaita. Ar žmonėms priimtina ir finansiškai pakeliama galimai „švogeriams" ir korupcijai pralaidi mašina, labai abejoju.

Labai norisi tikėti urėdijų skaidria ir nepriekaištinga veikla, kaip ir kiekvienas viliamės padorumo, atsakomybės iš tų valstybinių institucijų, kurioms patikėtas bendrasis turtas. Būtent todėl atsivertus oficialiąją Generalinės urėdijos internetinę svetainę, norėtųsi matyti priimtus sprendimus, kas daroma šalinant Valstybės kontrolės jau identifikuotus pažeidimus. Tai suteiktų žymiai daugiau pasitikėjimo piliečiams, nei dabar už mūsų lėšas puslapyje eksponuojami gynybiniai ar pasigiriamieji straipsniai. Tai ne tik neskanu, nepadoru, bet visų pirma - įtartina.