Naujienos

* Ar darniai plėtojamas Lietuvos miškų ir medienos perdirbimo sektorius?

Ar darniai plėtojamas Lietuvos miškų ir medienos perdirbimo sektorius?

Marius Lazdinis(Šaltinis: BMM 2004 Nr. 3 (5) , perspausdinta su autoriaus sutikimu)

Prieš metus [...] rašiau apie tvarų ir subalansuotą miškų ūkį, ką tai reiškia ir kokie yra pagrindiniai tokio miškų ūkio principai. Per tą laiką, “tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio” terminas buvo pakeistas į “darnų vystymąsi”, tačiau ar dar kas nors pasikeitė? Kokia šiuo metu yra mūsų miškų ūkio padėtis siekiant darnios šio sektoriaus plėtros?

Iš tiesų klausimas, ar mes kada nors pasieksime „darnų vystymąsi“ (arba turėsime tvarų ir subalansuotą miškų ūkį) yra daugiau filosofinis. Vieni tikriausiai galėtų įrodyti, kad mūsų miškų ūkis jau atitinka darnaus vystymosi principus ir kad mums daugiau rūpesčių nėra. Kiti tikriausiai galėtų įrodyti, kad vargu, ar iš viso kada nors Lietuvos miškuose bus ūkininkaujama pagal darnaus vystymosi principus, ir kad šie principai iš tiesų yra tik nepasiekiama vizija. Ši dviprasmybė tik įrodo, kad darnus vystymasis (miškų ūkyje ar iš viso) yra procesas, o ne galutinis rezultatas. O šis procesas, siekiant, kad jis galėtų būti vadinamas darniu vystymusi, turėtų vykti pagal atitinkamas „taisykles“, t.y. visuotinai priimtinus principus.

Šie esminiai tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principai buvo aptarti pirmajame žurnalo numeryje. Ten buvo pabrėžiama, kad miškai yra vystomi darniai tada, kai išlaikomas balansas tarp visuomenės ekonominių, ekologinių ir socialinių interesų bei atsižvelgiama į galimus ateities kartų poreikius. Taip pat buvo pažymėta, jog patenkinti visų (dažnai vienas kitam prieštaraujančių ir nesuderinamų) interesų neįmanoma, todėl sprendimai miškų ūkyje turi būti priimami ieškant kompromisų. Taigi, viena iš išankstinių sąlygų darniam miškų vystymuisi yra visų suinteresuotų pusių lygiavertis atstovavimas ir jų nuomonės paisymas. Ar Lietuvoje šiuo metu taip yra?

Reikėtų pastebėti, kad, siekiant lygiaverčio atstovavimo, nepakanka paskelbti, kad suinteresuotoms pusėms yra „sudaryta galimybė“ pareikšti savo nuomonę. Visų interesų atstovavimas bus lygiavertis ir optimalus tik tada, kai visi turės objektyvią ir kokybišką informaciją bei turės pakankamai žmogiškųjų išteklių ir sugebėjimų, kad pasinaudotų ta galimybe. Ar Lietuvoje šiuo metu taip yra?

Viskas gerai?

Iš pirmo žvilgsnio įvertinti padėtį Lietuvos miškų sektoriuje nėra sunku. Esame Aplinkos ministerijos įtakoje, sėkmingai prisidedame, įgyvendindami aplinkosaugą „miško ekosistemose“, gamtosauga tarybiniame miškų ūkyje buvo nebloga ir dabar vis gerėja, kirtimų apimtis valstybiniuose miškuose mažėja, steigiamos kertinės miško buveinės, Natura 2000 teritorijos, paliekami “bioįvairovės“ medžiai. Atrodytų, kad žengiame koja kojon su pasauliu, sunkiai, tačiau spėdami įgyvendinti naujus aplinkosaugos reikalavimus. Juolab, kad ir visuomenę berods domina vien tik ekologinės miškų funkcijos. Tai parodė dvi neseniai atliktos privačių miškų savininkų ir visuomenės apklausos (apie jas rašoma šiame žurnalo numeryje – D.Dudučio ir N.Kupstaičio straipsnyje). Atrodytų, ko daugiau norėti, jeigu mūsų miškų ūkiu patenkinta Aplinkos ministerija, vis labiau pateisinami visuomenės lūkesčiai, susiję su aplinkosauginėmis miškų funkcijomis. Tačiau gal viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio?

Būtų verta sugrįžti į straipsnio pradžią ir prisiminti, kad darnaus vystymosi esmė yra balansas tarp trijų pagrindinių visuomenės interesų tipų - ekonominių, ekologinių ir socialinių. Be to, siekiant patenkinti šiuos interesus, sprendimai turi būti priimami suradus kompromisą. Ir dar - visos suinteresuotos pusės turi būti pakankamai informuotos, kad galėtų priimti objektyvius sprendimus.

Ko mes norime iš miško?

Iš apklausų, patirties, spaudos ir kitų šaltinių matyti, kad visuomenė tikrai nemėgsta, kai miškuose kertami medžiai, ir nori, kad miškai būtų „biologinės įvairovės išsaugojimo bei oro kokybės gerinimo garantas“. Lietuvoje ir ne tik (panašios tendencijos vyrauja visoje Europoje) žmonės miškuose grybauja, uogauja, poilsiauja. Dauguma šiuolaikinių piliečių miške prie ežero turi sodybą, arba bent jau vakarais ir savaitgaliais eina ar važiuoja į mišką. Tai – natūralu, ir tai, žinoma, tiesioginės ir aiškiai matomos miškų teikiamos vertybės, su kuriomis būdami tiesiogiai susiję, mes esame ir gerai informuoti apie jų svarbą.

Visi supranta, kad, iškirtus mišką aplink sodybą, estetinis vaizdas tikrai pablogės; kad kirtavietėje grybai neauga arba tiesiog nemalonu vaikščioti per šakas. Be to, mes visi atsimename, kaip per biologijos pamokas mus mokė, kad „miškas yra mūsų “žalieji plaučiai“. O kas norėtų, kad plaučių dalis būtų „pašalinta“? Todėl apklausų rezultatai ir rodo, kad „ateityje turėtų būti skiriama mažiau dėmesio ūkinei veiklai miške bei tam, kad iš miško būtų galima užsidirbti kuo daugiau pinigų“.

Viskas atrodo paprasta, tačiau, ar mūsų visuomenė pakankamai yra informuota, kad galėtų objektyviai pasirinkti? Ir kas priima pagrindinius sprendimus miškų ūkyje? Aplinkos ministerija?! O kokia yra pagrindinė Aplinkos ministerijos misija? Cituoju: “... formuoti šalies aplinkos apsaugos, miškų ūkio, gamtos išteklių naudojimo /.../ politiką“. O kas miškų sektoriui formuoja aplinkosaugos tikslus ir bendrą nuomonę? Užsienio projektai, vykdomi Lietuvoje? Tarptautinių konvencijų perkėlimas į mūsų teisės aktus? Europos Sąjungos politika ir integracijos procesai? Ar mūsų visuomenė, miškininkai, mokslininkai, medienos perdirbėjai?

Miškas – mediena – produktas (stalas, kėdė, popierius, pieštukas...)

Prieš skirdami miškų ūkiui vien tik aplinkosaugos prievolę, gerai pagalvokime. Ar vidutinis, vis labiau urbanizuotos visuomenės pilietis, paimdamas į rankas medinį pieštuką, susimąsto, iš ko šis pagamintas? Ar, sėdėdami prie medinio stalo (virtuvės ar biuro), prisimename, kad jam pagaminti reikėjo nukirsti medžius? O kur dar mediniai namai? Interjere naudojamas medžio detalės? Karkasiniai namai, kurių karkasas taip pat medinis? Pagaliau popierius, kurio importas į Lietuvą vis auga? Kad galėtumėte skaityti šį žurnalą, taip pat reikėjo popieriaus. Iš kur visa tai atsiranda? Ar paprastas pilietis, prioritetu rinkdamasis aplinkosauginę miškų teikiamą funkciją, susimąsto, iš ko pagaminti jį supantys daiktai? Ar pakankamai mes, miškininkai, ir pagaliau ta pati Aplinkos ministerija skiria jėgų ir dėmesio, kad, prieš priimdama sprendimus, visuomenė būtų informuojama ne tik apie miškų teikiamą aplinkosauginę naudą? Jeigu piliečių, kurie renkasi aplinkosaugines miško funkcijas, kas nors paklaustų, koks stalas geresnis aplinkosauginiu požiūriu – medinis, metalinis, o gal iš plastmasės? Manau, kad ne tik patyrę gamtosaugininkai, bet ir kiekvienas pilietis, besirūpinantis mūsų pasaulio „sveikata“, nedvejodami pasirinktų medinį baldą.

Tai kur tada slypi paslaptis? Esmė ta, kad visuomenė nėra pakankamai ir objektyviai informuojama apie visokeriopą miškų ir medienos teikiamą naudą. Todėl natūralu, kad jie renkasi tai, ką žino ir mato – „gražų“ mišką, kuriame galima pagrybauti ir pailsėti. Šiuolaikinėje Vakarų Europos visuomenėje vyrauja „skerdyklos sindromas“: jai patinka matyti pievoje besiganančias karves ir jaučius, taip pat skanu restoranuose ar namuose valgyti jautieną bei veršieną, tačiau niekas nenori žinoti, kaip ta mėsa patenka ant stalo. Šiuo atveju taip pat yra ir kalbant apie miškus bei medieną.

Ekonomika?

Ir dar. Lietuva nėra turtinga šalis. Dauguma mūsų išmokome gerai paskaičiuoti, kur „investuosime“ savo pinigus ir ką už tai gausime, ar tai būtų kokia prekė, paslauga, ar iš tiesų rimtesnė investicija. Tačiau ar šių principų paisoma, valdant visuomeninį turtą – mišką (šiuo atveju kalbama apie valstybinius miškus)? Ar visuomenė, priimdama sprendimą per atitinkamas valdymo institucijas, paskaičiavo ir pagalvojo, kiek aplinkosauga miškuose gali kainuoti?

Dabar kirtavietėse paliekami „bioįvairovės medžiai“. Žinoma, stengiamasi palikti sausuolius, tačiau jų labai dažnai nebūna ir tenka palikti sveikus medžius, kurių skersmuo, kaip reikalaujama, turi būti didesnis už vidutinį. Tarkim, vienas paliekamas medis apytiksliai sudaro apie 1 m3 medienos. Viename hektare paliekama apie 10 medžių, vadinasi, apie 10 m3 medienos. Pagal š.m. rugpjūčio duomenis, vidutinė apvalios medienos 1 m3 kaina buvo 92 litai.

Pagal Generalinės miškų urėdijos duomenis, per pirmąjį šių metų pusmetį valstybiniuose miškuose plynai iškirsta (įskaitant ir plynus sanitarinius kirtimus) 5 248 ha miško. Manant, kad kiekviename hektare, kaip ir reikalaujama teisės aktuose bei miškų sertifikavimo principuose, buvo palikta apie 10 medžių, t.y. 10 m3 medienos, bendrai per šių metų kirtimus (o iškirsta dar tik pusė numatytos apimties) miške liko 52.480 m3 medienos, kurios rinkos vertė yra 4,8 mln. litų. Taigi, per metus vien dėl šio aplinkosaugos reikalavimo miške „paliekama“ apie 10 mln. litų. Tai - tik valstybiniuose miškuose. Tie patys reikalavimai taikomi ir privatiems miškų savininkams, kurie šiuos nuostolius pajunta tiesiogiai.

Dar vienas pavyzdys – kertinės miško buveinės. Šio proceso idėja atėjo iš Švedijos. Kaip rašoma projekto ataskaitoje, ten ir buvo sukurta kertinių miško buveinių koncepcija, kuri šiuo metu sėkmingai taikoma ir Lietuvoje. Tačiau ar Lietuva buvo tam pasirengusi? Ar Lietuvos visuomenė yra pasiruošusi už tai sumokėti, nes ir vėl nesunku paskaičiuoti tikrąją šio proceso kainą? Projekto ataskaitoje teigiama, kad jau išskirtos 6 672 kertinės miško buveinės, kurios užima apie 20 000 ha plotą. Vertėtų pabrėžti, kad sprendžiant pagal dabartines tendencijas ir planus kertinėse buveinėse ūkinė veikla nebus leidžiama.

Pirmojo pusmečio Generalinės miškų urėdijos duomenimis, galima daryti išvadą, kad plynais kirtimais hektare vidutiniškai iškertama 220 m3 medienos. Padauginus šį kiekį iš bendro miškų ploto, „rezervuoto“ kertinėms miško buveinėms, bei iš 92 Lt, kuriuos vidutiniškai galima gauti pardavus 1 m3 medienos, gauname įspūdingą sumą – 404,8 mln. litų. O kur dar žmonių darbas ir laikas, sugaištas per šį procesą? Ar visuomenė pasirengusi tiek mokėti už šios idėjos įgyvendinimą? Žinoma, galima teigti, kad kertinės miško buveinės išskiriamos neproduktyviuose medynuose, kurie yra sunkiai prieinami ir ekonomiškai jų naudoti neapsimoka. Dėl šios priežasties tikriausiai ši suma sumažėtų, tačiau...

Kitas pavyzdys, kai, prisitaikant prie „vyraujančios visuomenės nuomonės“, mažinama kirtimų valstybiniuose miškuose apimtis. Ar mūsų visuomenė, jos vardu priimant tokius sprendimus, yra informuota, kiek prarandama pajamų, nesukūrus pridėtinės vertės perdirbant medieną, kuri paliekama miške? Ar visuomenė žino, kad kirtimų apimtį galėtume didinti, nesukeldami pavojaus miške esančios faunos ir floros rūšims? O kiek dėl to papildomai žmonių turėtų darbo ir būtų sumokėta mokesčių?

Kas turėtų veikti: miškininkai ar „pramonininkai“?

Nesu nei prieš apsaugą, nei prieš „bioįvairovės medžius“ ar kertines miško buveines, tačiau, prieš priimant tokius svarbius sprendimus, reikėtų gerai pagalvoti ir pasitarti su visomis suinteresuotomis pusėmis. Taip pat turėtų būti visapusiškai ir objektyviai įvertinamas galimas aplinkosaugos sprendimų ekologinis, ekonominis ir socialinis poveikis bei pagrįstumas. Jeigu ekonominės plėtros projektams daromas „poveikio aplinkai” įvertinimas, tai kodėl aplinkosaugos projektams nedaryti „socialinio - ekonominio“ poveikio įvertinimo?

Miškininkai turėtų būti pirmieji, inicijuodami tokius įvertinimus ir aptardami kiekvieno sprendimo ekologinį, ekonominį ir socialinį poveikį. Kas geriau už miškininkus išmano miško ekologiją, ekonomiką bei žino vietinių bendruomenių poreikius?

Deja, miškininkams dažnai nesvarbu, ar miškai bus kertami. Netgi manoma, kad, jeigu „gamyba“ bus atskirta nuo miškininkystės, tai bus „dar geriau“. Tikimasi, kad tada jų lauks ramus gyvenimas, gaunant garantuotą atlyginimą ir ramiai taikant vadovėlines žinias, įgytas Žemės ūkio universitete. Jokių papildomų rūpesčių, jokių pinigų, jokios „politikos“. Tačiau mažai kas pagalvoja apie tai, kad, jeigu Lietuvos miškuose nebus kertama mediena pramoniniams tikslams, tai nereikės ir pačios miškininkystės, o tuo pačiu ir miškininkų. Nereikės nei miškų ugdymo, nei retinimo, nei kitų kirtimų; nereikės ir sodinti bei ruošti dirvą, nei visų kitų miškininkystės priemonių ūkiškai vertingam miškui išauginti. Na, nebent kokį medį reikės iškirsti prie takų, kad poilsiautojams „ant galvų“ neužkristų. Koks tada laukia miškininkų likimas? Jie liks reikalingi tik priešgaisrinei apsaugai. Matyt, miško technikų visai nebeliks, o girininkai persikvalifikuos į mokyklos ekskursijų gidus?

Sakoma, tegul „pramonininkai“ rūpinasi medienos vartojimo skatinimu ir formuoja visuomenės požiūrį. Tačiau ir miškininkai, ir visuomenė turėtų suprasti, kad medienos perdirbimo pramonėje dirba verslininkai. Kaip neseniai rašė Laisvosios rinkos instituto viceprezidentė Guoda Steponavičienė („Omni laikas“), „darbdaviai visai neprivalo tokie būti: jie negimė turėdami prievolę sukurti įmonę, kuri įdarbintų kitus žmones“.

Jeigu Lietuvoje sąlygos medienai perdirbti bus netinkamos, firmų savininkai įmones iškels kitur arba jas parduos. Žinoma, jeigu Lietuvos visuomenė nuspręs naudoti vis mažiau miško išteklių, jie pirmiausia medieną bandys atsivežti iš kitų šalių. Tačiau, augant transportavimo ir darbo jėgos kainoms, tai tuoj neteks prasmės. Mums neverta džiūgauti, kad Vokietijoje ir Danijoje šiuo metu uždaromos medienos perdirbimo įmonės ir perkeliamos į Lietuvą. Netruks prabėgti keleri metai, ir mūsų įmonės nebus pajėgios konkuruoti su Baltarusijos ir Rusijos medienos perdirbėjais. Mes tik esame tarpinis etapas ir smulkus didelių pasikeitimų „žaidėjas“.

Ką daryti?

Pasiūlymas būtų nelaukti ir „nestumdyti“ kylančios problemos vieniems nuo kitų, o pabandyti bendromis jėgomis padaryti Lietuvos miškų sektorių konkurencingu, priimti sprendimus, susijusius su miškų naudojimu, remiantis objektyvia informacija bei formuoti teigiamą visuomenės nuomonę apie miškų naudojimą.

Pirmiausia, reikėtų bendromis pastangomis informuoti visuomenę apie visokeriopą miškų ir medienos teikiamą naudą, medienos produktų privalumą prieš produktus, pagamintus iš kitų medžiagų (pvz. plastmasės ar metalo) bei padėti suvokti ryšį tarp miško naudojimo ir būtiniausių kasdieninės buities elementų (baldų, popieriaus ir t.t.). Informuodami apie tai visuomenę, mes ją padarysime kvalifikuotu partneriu diskusijose ir priimant sprendimus dėl miškų naudojimo.

Taip pat nepakanka visuomenei ir kitų interesų atstovams „suteikti galimybę“ dalyvauti formuojant politiką ir priimant sprendimus. Po penkiasdešimties metų patirties, kai kitokia nei „valdžios“ nuomonė nebuvo toleruojama ir netgi už ją buvo baudžiama, negalima tikėtis, kad žmonės taip greitai pasikeis ir nebijodami išsakys savo mintis, pageidavimus ir lūkesčius. Juos reikia mokyti demokratijos ir įtikinti, kad nebus baudžiami už savo nuomonę. Taip pat nepamirškime, kad dažnas verslininkas yra užsiėmęs savo reikalais, siekdamas atsilaikyti prieš didėjančią konkurenciją. Dažniausiai jiems trūksta laiko ir galimybių atstovauti savo interesams.

Siekiant atgauti visuomenės pasitikėjimą ir tikėjimą miškų sektoriumi, valstybiniai miškininkai ir privačių miškų savininkai turi dirbti skaidriau ir aktyviau dalyvauti vietos bendruomenių ekonominėje plėtroje, kad žmonės suprastų ir pajustų tiesioginę naudą iš miškų ūkio. Jeigu kaime būtų akivaizdžiai matoma miškų ūkio nauda, vietos savivaldybės bei gyventojai taptų aktyviausiais miškų ūkio „rėmėjais“. Gal netgi vertėtų įvesti papildomus mokesčius už parduotą medieną, kurie būtų mokami tiesiogiai į savivaldybių biudžetą ir ten surinktos lėšos paskirstomos pagal vietinių bendruomenių socialines ir ekonomines reikmes?. Tokiu atveju nauda iš vietinių išteklių naudojimo tose vietovėse būtų akivaizdi.

Apibendrinant...

Grįžtant prie klausimo, „ar darniai vystomas Lietuvos miškų ir medienos perdirbimo sektorius“, atsakyčiau, kad „ne“. Ir šio atsakymo esmė yra ne skaičiuose, kad kertame per daug ar per mažai; ne tame, kad daug ar mažai hektarų miško išskirta kertinėms miško buveinėms, ne tame, ar yra Natura 2000 teritorijos; ir net ne tame, kad po plyno kirtimo paliekama 10 medžių, kurie ateityje (ar netgi jau dabar) taps įvairių rūšių buveinėmis.

Lietuvos miškų sektorius nėra vystomas darniai, todėl, kad jame vyrauja vienvaldystė priimant sprendimus, kad nepaisoma kitų nuomonės, nevyksta ir neskatinamos demokratiškos diskusijos priimant svarbius sprendimus ir nėra lygiaverčiai vertinamos visos - ekonominės, ekologinės ir socialinės - miško teikiamos funkcijos. O šie bruožai tikrai neturi nieko bendro su darnaus vystymosi (ar tvarios ir subalansuotos plėtros) principais.

Darnaus vystymosi esmė yra ne ta, kokie sprendimai bus priimti, bet, kaip tai bus padaryta. Jeigu visų nuomonės sutaps, kad šiuo metu Lietuvoje reikia atsisakyti finansinių pajamų iš miškų ūkio ir visus miškus saugoti, - tebūnie. Jeigu bus nuspręsta gerai pasverti naujų aplinkosaugos priemonių įvedimą ir papildomas lėšas iš medienos gamybos investuoti į ekonominę plėtrą, – taip pat tebūnie. Tačiau šie sprendimai turi būti priimami demokratiškai, pateikiant aktualią ir objektyvią informaciją bei sudarant galimybę visoms suinteresuotoms pusėms išsakyti savo nuomonę, dalyvauti priimant sprendimus ir nesibaiminti dėl pasekmių už pareikštą nuomonę.