Naujienos

Vilnietis Alfonsas Kraujalis prieš keletą metų susigrąžino turėtą mišką: 35 ha Anykščių rajone bei kartu su keturiais broliais 9 ha miško Labanoro regioniniame parke. Ponas Alfonsas sako, kad miškas jam ne tik materialios naudos duoda, bet ir įpareigoja tinkamai šeimininkauti.

"Vis dėlto, - dėsto mūsų pašnekovas, - tik atgavus turėtą nuosavybę, ar kitaip įsigijus miško, nėra paprasta tvarkytis. Reikia specialių žinių, o ir laiko. Esu tikras, kad 95 proc. savininkų, ką tik atgavusių savo mišką, realiai nesuvokia, kas yra miškas ir kaip jame šeimininkauti".

Šiuo metu Lietuvoje tokių žmonių kaip Alfonsas Kraujalis, tai yra turinčių savo miško, yra jau beveik 170 tūkstančių. O po 3-4 metų, kai baigsis žemės ir miško grąžinimo reforma, miško savininkų suskaičiuosime per 200 tūkst. ir jie valdys beveik pusę Lietuvos miškų. Tiesa, privačių savininkų valdos labai skirtingos: vieni valdo po pusę hektaro, kiti - po kelis šimtus hektarų (tačiau vidutinė miško valda - 4,4 ha). Itin svarbu yra tai, kad ūkininkavimas privačiuose miškuose tapo svarbiu kaimo plėtros ir užimtumo veiksniu regionuose.

Didieji lūkesčiai

Tiesa, absoliuti dauguma atgavusiųjų savo miško, dažnai nežino, ką su juo daryti. Mat kai kas tikėjosi savo miške galėsią elgtis kaip tinkami, tačiau dabar sužino, kad yra galybė draudimų bei taisyklių ir net už keletą neteisėtai nukirstų pušų ar eglių gali gauti 400 Lt baudą, o jei nukertama daugiau - tai baudos išauga iki tūkstančių, be to, konfiskuojama nukirsta mediena, kirtimo įrankiai ir transporto priemonės, kuriomis vežta mediena.

Dar kiti susigrąžinusieji savo mišką dabar ėmė suvokti, jog tai visai ne auksinius kiaušinius dedanti višta, o naujas galvos skausmas, žlugusios viltys ir net konfrontacija su skeptiškai miško savininkus vertinančiomis valstybinėmis struktūromis.

Tūkstančius miško savininkų nuolat kamuoja įvairios baimės, mat dažnai jie gyvena vienoje Lietuvos dalyje, o miško turi už šimto kilometrų esančioje kitoje šalies vietoje, tad savo nuosavybės negali nei tinkamai saugoti, nei tvarkyti, nei iš jos turėti finansinės naudos (o neretai patiria net nuostolių, nes jei jūsų miške pasidarbuoja vagys, jūs jau patiriate rimtų nuostolių, o jei dar kreipsitės į policiją dėl vagystės, dėl šio įvykio teks keletą kartų važiuoti į įvykio vietą, į policiją aiškintis, duoti parodymus). Dėl tokių aplinkybių nemažai savininkų nusprendžia savo valdomus miškus parduoti. Parduodamo miško kaina šiuo metu svyruoja nuo 500 iki 15 tūkst. už ha, nelygu kokios kokybės miškas ir kurioje vietoje. Specialistai teigia, kad jei pirkėjas miško savininkui už hektarą siūlo mažiau nei 1-1,5 tūkst. Lt, nereikėtų skubėti atsikratyti savo nuosavybės, mat tai žema kaina. Pastaruoju metu miško kainos pamažu kyla, o ateityje, kai Lietuva taps ES nare, mišką bus galima parduoti ir dar brangiau.

Tokiems patarėjams dalis miško savininkų atkerta: "O ką mums daryti? Laukti, kol mūsų miškuose savo tvarką įves vagys?" Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos pirmininko pavaduotojas Algis Gaižutis tikina, jog miško savininkams būtina vienytis, burtis, kad reikalai būtų sprendžiami bendrai, stoti į kooperatyvus, veikiančius prie asociacijos. "Žinoma, jei turi du hektarus miško ir dar tolokai nuo jo gyveni, vienas naudos iš jo išspausi labai mažai. O jei neišmanai teisės aktų, tai gali dar ir nukentėti. Tad reikia burtis, dėtis prie kitų miško savininkų. Kooperatyvai padeda taupiai ir racionaliai tvarkyti mišką ir gauti iš jo naudos. Tai ne mūsų sugalvotas būdas. Danijos, Suomijos, Švedijos ir kitų šalių miško savininkai dar praėjusio amžiaus pradžioje suprato, kad reikia burtis į asociacijas ir šis sprendimas Skandinavijoje labai pasiteisino", - sakė A.Gaižutis.

 

Galimos išeitys

Genovaitė Povilionienė su savo dviem giminaičiais Šiaulių rajone valdo 3 hektarus miško. "Aš nusprendžiau pasikliauti vietiniu miško savininkų kooperatyvu, mat jame dirba specialistai. Jie man padėjo iškirsti mišką, naudingai parduoti, o pavasarį kirtavietę dar ir atsodins. Žinoma, kokie nors verteivos skelbiasi medieną superką už kur kas didesnę kainą nei kooperatyvas. Tačiau iš tikro jie dažniausiai veikia apgaulės metodu: plynai iškerta mišką, dažnai ne iki galo atsiskaito, neįvykdo savo pažado atželdinti plynę ir dingsta. Tad savininkui reikia pačiam pirkti ir sodinti medelius. O jei jis to nedaro, moka solidžias baudas", - dėstė G.Povilionienė.

Aplinkos ministras Arūnas Kundrotas atkreipia dėmesį, kad kol kas miško savininkų asociacijai priklauso pora tūkstančių žmonių, nemaža jų dalis priklauso kooperatyvams. "Bet juk tai mažuma, visi kiti tūkstančiai miško savininkų kažko laukia. Nėra ko laukti. Visi miško savininkai turėtų suprasti kooperavimosi naudą, o per prievartą jų tikrai niekas nesuburs", - kalbėjo A.Kundrotas.

Kaip pastebi A.Kraujalis, jau daugelyje rajonų veikiantys kooperatyvai miško savininkams teikia įvairių paslaugų. Jei Klaipėdoje gyvenantis miško savininkas miško turi Šiauliuose ar Lazdijuose, su vietiniu kooperatyvu jis gali sudaryti sutartį, kad šis prižiūrėtų mišką. O jei savininkas savo valdoje nori ir ūkinius darbus vykdyti, kooperatyvas gali pasiūlyti visą paslaugų paketą: nemokamai konsultuoti, paaiškinti apie miško būklę - amžių, medžių rūšis, kada ir kokį kiekį medienos galima iškirsti bei kokios galima gauti naudos. Per kooperatyvus galima užsisakyti miškotvarkos projektus, be kurių kirsti neįmanoma, be to, kooperatyvai gali padėti gauti visus leidimus, mišką iškirsti, išvežti, pelningai parduoti ir atsodinti.

Beje, kooperatyvai visiems miško savininkams, kurie kreipiasi norėdama parduoti savo mišką, iš pradžių siūlo jo neparduoti, o tiesiog pasinaudoti kooperatyvo paslaugomis, tokiu atveju dalis miško bus iškirsta, po to atželdinta, taigi žmogus už medieną gaus net didesnę kainą, nei būtų gavęs už visą parduotą mišką, ir dar jam liks miško nuosavybė. Jeigu žmogus vis dėlto pinigų nori gauti greitai, kooperatyvų specialistai padeda įvertinti realią jo miško rinkos kainą.

Savininkui visada įdomu, kiek už savo mišką galima gauti jį iškertant, parduodant ir atsodinant. Pateiksime vidutinę schemą. Jeigu turite brandaus miško, tarkime, eglyno, pajamos parduodant kelkraštyje gali būti maždaug 120-140 Lt už kubinį metrą pjautinių rąstų. Hektare miško susidaro apie 200-250 m3 medienos.

Atėmus visas išlaidas - tai yra miškotvarkos projektas (vidutiniškai 600-700 Lt) kirtimas ir ištraukimas iki kelkraščio (23-28 Lt už kubinį metrą) atželdinimas (hektaro - 1-2 tūkst. Lt), mokesčiai - miško savininkui lieka 7-11 tūkst. Lt nuo hektaro (kaina priklauso nuo medienos kokybės, nuo to, ar ją toli vežti, ir nuo to, kiek dirba pats savininkas). Jei miško savininkas priklauso kooperatyvui, tuomet jis gali tikėtis ne tik didesnės kainos už medieną, bet ir to, kad darbai bus atlikti pirmiau, tiesa, dešimtą dalį nuo gautų pajamų teks palikti kooperatyvui.

Kas geresnis šeimininkas?

Beje, gilinantis į miškų sritį, kilo esminis klausimas. Kas geresnis miško savininkas - valstybė ar privatūs asmenys. Tarkime, jau žinome, jog verslo požiūriu privatininkas geresnis šeimininkas nei valstybė. O kaip dėl miškų? Nuomonių esama labai įvairių - privatūs miško savininkai tikina, jog jie geresni šeimininkai, o valstybinių miškų prižiūrėtojai laurus prisiskiria sau. Panagrinėkime ir vienų, ir kitų argumentus. Marijampoliškis miško savininkas Vidmantas Jusas tvirtina, kad miško savininkai labiau nei valstybinių miškų prižiūrėtojai suinteresuoti savo miško būkle, mat jie supranta, kad miškas - tai jų NUOSAVYBĖ. Miško savininkas jautriau reaguoja į vagystę savo valdoje. "Vidutinė miško valda nėra didelė, todėl savininkas greičiau pašalina sanitarinius, vėtros nulaužtus ar nudžiūvusius medžius, savo iniciatyva užsodina susidariusias laisvas aikšteles arba nederlingus laukus. Egzistuoja ir kita savininkų grupė, - toliau samprotauja V.Jusas, - tai savininkai, nuo savo miško valdos gyvenantys toli ir negalintys savo miško dažnai aplankyti. Tačiau jiems miškas rūpi ne mažiau, nes tai taip pat yra jų nuosavybė. Tokie savininkai savo mišką dažniausiai patiki kooperatyvui, o tai reiškia net tripusę naudą - miškui, nes jis profesionaliai tvarkomas ir prižiūrimas, pačiam savininkui, nes jis gauna finansinės naudos, ir kooperatyvui, nes ir šis gauna savo dalį".

Miško savininkai yra pastebėję, jog dalis jų kolegų savo miškuose apskritai nieko nedaro. Ūkiniu požiūriu tai blogai, tačiau, kita vertus, šios valdos egzistuoja tarsi mini draustiniai, kur klesti faunos ir floros bioįvairovė.

Tuo tarpu valstybinių struktūrų vadovai ir atstovai tikina, jog valstybiniai miškai bet kokiu atveju prižiūrimi geriau nei privatūs. Pasak Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktoriaus Valdo Vaičiūno, iš esmės negalima kategoriškai teigti, kurie miškai - valstybiniai ar privatūs - geriau prižiūrimi. Kadangi privačių miškų savininkai nuosavybę dar tik atgavo ir mokosi, kaip prižiūrėti mišką, kaip jame ūkininkauti, tad kol kas valstybiniuose miškuose padėtis geresnė, ypač kalbant apie miško atnaujinimą. Mat privačiose valdose pagal nustatytus terminus ir taisykles miškai atsodinami 70 proc., o valstybiniuose miškuose - 100 proc.

Už ir prieš

Ministras A.Kundrotas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvoje vidutinės privataus miško valdos dydis vos 4 ha. "Tai labai maži ploteliai. Tuo tarpu miškų urėdijų plotai dideli, ten dirba daug specialistų, turinčių žinių ir patirties, kaip tvarkyti mišką. O tarp privačių miško savininkų, manau, tikrai yra specialistų, tačiau ne visi 170 tūkstančių. Be to, kadangi privatininkų turimo miško ploteliai maži, juos objektyviai sunku efektyviai valdyti. Beje, ir gamtosaugos požiūriu aplinkosaugininkams geriau, kai miškus valdo valstybė", - sakė A.Kundrotas.

Valstybinių miškų prižiūrėtojai papildo, jog privačiuose miškuose inspektoriai aptinka daugiau pažeidimų ir vagysčių nei valstybiniuose miškuose. Ir iš tikrųjų, kaip teigia Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų kontrolės skyriaus vedėjas Artūras Balčius, per devynis šių metų mėnesius neteisėtai iškirsta 36,2 tūkst. m3 medienos, nustatyta 1156 neteisėtų miško kirtimo atvejų, iš jų privačiuose miškuose - 653 atvejai.

Tačiau A.Gaižutis šiuo klausimu turi kitokią nuomonę, jo teigimu, tokie vertinimai nekorektiški: "Juk valstybinius miškus tikrina tik keliolika inspektorių, o privačius miškus daugiau nei šimtas jų. Visiškai natūralu, kad šimtas inspektorių randa gerokai daugiau pažeidimų nei keli. Jei tikrintojų proporcijos pasikeistų, mes pastebėtume, jog valstybiniuose miškuose pažeidimų nė kiek ne mažiau".

Tiesa, privatūs miško savininkai sielojasi, kad tarp jų yra keli šimtai kenkėjų, vertelgų, kurie be skrupulų niokoja miškus, vagia, apgaudinėja žmones, gadina visų privačių miško savininkų reputaciją. Sakoma - šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Taigi keli šimtai piktavalių niekdarių tarsi sudaro įspūdį, kad visi 170 tūkst. miško savininkų yra niekšai. Šį stereotipą dar visokeriopai bando palaikyti valstybinių miškų prižiūrėtojai, kuriems, matyt, nėra naudingi stipriai besiplečiantys privatūs miškai, nes traukiantis valstybinių miškų sektoriui dalis miškininkų netenka darbo, be to, privatūs savininkai medienos rinkoje tapo urėdijų konkurentais.

"Valstybinių institucijų požiūris į privačius miško savininkus apskritai gana keistas ir ydingas. Jos savininkus tik kontroliuoja ir baudžia. Bet juk to nepakanka, mat privačių miškų ūkis tik kuriamas. Taigi privačius savininkus reikia šviesti, konsultuoti, kaip prižiūrėti mišką, tačiau šie reikalai palikti savieigai. Be to, nesudaromos sąlygos konsoliduoti menkus miško plotelius, kad miško savininkai galėtų kryptingai ūkininkauti, prižiūrėti, naudoti ir atkurti mišką. Mažėjant valstybinių miškų plotams valstybė nededa absoliučiai jokių pastangų ir neskiria realios paramos ne tik besikuriančioms miško savininkų savivaldos organizacijoms. Per visą privataus miškų ūkio kūrimosi dešimtmetį Vyriausybė taip ir nenusprendė, kuri iš valdžios institucijų - Aplinkos ar Žemės ūkio ministerija - ims spręsti praktinius miško savininkams svarbius klausimus. Galima guostis nebent tuo, kad Europos Sąjunga linkusi remti privačius miškininkus, jų asociacijas", - kalbėjo A.Gaižutis.

Kitų valstybių praktika

Maždaug po trejų metų pusę Lietuvos miškų valdys valstybė, kitą pusę - privatūs asmenys. Kaip teigia miško specialistai, tai gana geras modelis, nors, tarkime, Europos Sąjungoje privatiems savininkams priklauso net 70 proc. miško.

Valstybinio miškotvarkos instituto projektų autorius Algirdas Brukas teigia, jog į mūsų šalį galėtų atkeliauti ir kitokių kitose valstybėse pasiteisinusių miško tvarkymo modelių. Tarkime, pas mus dar beveik nėra firmų, bendrovių, kurios įsigytų ar išsinuomotų miško ir darytų iš jo verslą. Gana mažai Lietuvoje ir žmonių, turinčių stambias miško valdas. Neteko girdėti, kad koks asmuo turėtų, pavyzdžiui, tūkstantį hektarų miško. Irmanto Banevičiaus, 63 ha miško savininko iš Panevėžio rajono, teigimu, iš miško išgyventi galima tik jei jo turi 100-150 ha ir daugiau.

Pavyzdžiui, Kanadoje paplitusi dar kitokia forma - ten didžioji dalis valstybei priklausančių ūkinių miškų išnuomojami privačioms bendrovėms ar asmenims, nes manoma, jog jiems ūkininkauti miškuose sekasi geriau nei valstybės išlaikomiems prižiūrėtojams. Gal ir Lietuvoje tokia praktika pasiteisintų, mat šiuo metu mūsų valstybiniuose miškuose tyčia ar netyčia tvarkomasi labai neūkiškai. Kaip teigia prieniškis Ramūnas Ašmantas, valstybinės miškų įmonės (urėdijos) dėl milžiniško biurokratinio aparato ir nevykusios miškų politikos turėjo didelių išlaidų. 2001 m. bendros išlaidos sudarė 92 proc. pajamų, o žinant, kad medienos kainos tais metais buvo gana aukštos, šie skaičiai atrodo katastrofiškai. Juolab kad, tarkime, tarpukaryje išlaidos sudarė tik 35 proc. pajamų. Taigi šiuo požiūriu privatūs asmenys neabejotinai geresni miško šeimininkai nei valstybė.

Lietuvos miškai Iš viso miškai Lietuvoje užima 1 mln. 979 tūkst. ha Iš jų privatiems savininkams grąžinta 549 tūkst. ha Numatoma, jog ateityje privatūs savininkai valdys 900 tūkst. ha Šiuo metu Lietuvoje yra 167 tūkst. miško savininkų Lietuvos miškuose sukaupta 378 mln. m3 medienos Bendras metinis medienos prieaugis 11,9 mln. m3 Kirtimai negali viršyti medienos prieaugio, tai yra 11,9 mln. m3 Kasmet Lietuvos miškuose paruošiama 5,4 mln. m3 medienos Iš jų privačiuose miškuose paruošiama 1,8 mln. m3 medienos Vienam šalies gyventojui vidutiniškai tenka 0,57 ha miško Vienam šalies gyventojui vidutiniškai tenka 106 m3 medienos 2001 metais Lietuvos miškuose kilo 287 gaisrai Gaisrų apimtas plotas 112 ha Gaisrų padaryti nuostoliai 128 tūkst. Lt Palyginimas Valstybė Miškų užimami plotai (ha) Miškingumas (proc.) Medienos (mlrd. m3) Privačių miškų dalis (proc.) Estija 2,16 mln. 48 0,3 56,6 Latvija 2,88 mln. 46 0,4 44 Lietuva 1,97 mln. 31 0,31 47 * Lenkija 8,94 mln. 29 1,77 17,2 Vengrija 1,81 mln. 19 0,29 45 Čekija 2,63 mln. 33 0,66 23,8 Slovakija 2,01 mln. 41 0,44 48,4 Slovėnija 1,09 mln. 58 0,29 70 Rumunija 6,30 mln. 28 1,36 5 10 ES šalių kandidačių 33,41 mln. 32 6,26 3-70 15 ES šalių narių 113,6 mln. 35 13,4 70 * Šiuo metu privatūs miškai sudaro tik 27 proc. visų miškų, tačiau pasibaigus nuosavybės grąžinimui ši dalis padidės iki 47 proc. Miškų nuosavybės kaita Metai 1938 1961 1988 1993 1998 2001 Nuosavybė Miško žemės plotas (proc.) Valstybinės reikšmės miškai 84,1 70,6 66,9 98,7 53,3 49,6 Privatūs miškai 15,9 - - 1 11,1 22,7 Žemės ūkio įmonių miškai - 26 29,2 - - - Kiti miškai - 4,1 3,9 0,3 25,6 27,7 Istorija Įvairiu laikmečiu miškų plotai ir nuosavybė keitėsi. Kaip teigia miškų istorijos žinovas Algirdas Brukas, maždaug prieš tūkstantį metų dabartinės Lietuvos ribose miškai galėjo užimti apie 4 mln. ha - tai yra dvigubai daugiau nei šiuo metu. Kitaip tariant, buvo laikas, kai miškai užėmė du trečdalius dabartinės Lietuvos teritorijos. Mažiausi miškų masyvai užregistruoti Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais - 1,5 mln. ha - tai yra ketvirtadaliu mažesni nei dabar. Kaip liudija pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Lietuvos miškus (1554 m.), tuomet nebuvo žinoma, kiek valstybėje yra miškų. Iš raštų sužinome tik tai, kad dauguma girių priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, kuris įvairiais savo potvarkiais už nuopelnus miškus dalydavo didikams. Nemažai miško priklausė ir Bažnyčiai. Po Valakų reformos miško galėjo turėti ir turėjo nemažai laisvųjų valstiečių. Baudžiauninkai teturėjo tik galimybę įeiti į svetimą mišką ir nurodytose vietose malkauti, grybauti bei ganyti gyvulius. XIX amžiuje etnografinėse Lietuvos ribose 30-40 proc. miškų priklausė valstybei, o likusieji buvo privatūs miškai (tai yra dvarininkų ir valstiečių bendruomenių). Tais laikais mediena buvo labai paklausi ir gana brangi, nes tai buvo pagrindinis šildymo šaltinis. Vien šildymo reikmėms tais laikais kasmet reikėdavo 4 mln. m3 metrų medienos, o kur dar mediena statyboms - juk tų laikų Lietuva vadinta medine Lietuva. XIX amžiuje buvo sunaudojama bene daugiausiai medienos, todėl tuo laikmečiu miškų masyvai mažėjo sparčiausiai. Tačiau pragaištingiausi Lietuvos miškams buvo Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, mat jų metu vyko totalinis miškų naikinimas ir vogimas. Pasak A.Bruko, po Pirmojo pasaulinio karo kai kuriuose rajonuose ėmė trūkti medienos, tad to meto Seimo posėdžiuose miškų ir medienos klausimas buvo toks pat aktualus, kaip šiuo metu naftos reikalai. 1923 m. nuspręsta absoliučią daugumą miškų nacionalizuoti (to meto Europa šį žingsnį įvertino kaip akibrokštą). Stambiems miško savininkams buvo palikta tik po 25 ha miško, o tie, kurie turėjo mažiau nei po 25 ha, savo nuosavybės neprarado. Iš nusavintų 600 tūkst. ha didžiuma liko valstybiniai miškai, o keliasdešimt tūkst. ha miško buvo išdalyta savanoriams, socialiai remtiniems asmenims bei nusipelniusiems to meto žmonėms. Būtina akcentuoti, kad miškų nacionalizacija vyko visoje Lietuvoje, išskyrus Vilniaus kraštą. Vilniaus krašte miškų nacionalizacija prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Sovietmetį galima vadinti miškų klestėjimo metais, mat tuo metu į Lietuvą daug nebrangios medienos buvo atvežama iš Rusijos. Tad Lietuvoje medienos būdavo iškertama mažiau, nei leido galimybės, be to, gana gerai veikė miškų atželdinimo ir miškų sodinimo sistema.