Naujienos

Takas į gamtą

“... pats geriausias biznis”

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su Generalinės miškų urėdijos generalinio urėdo pavaduotoju, Lietuvos miškininkų sąjungos Jaunųjų miško bičiulių sambūrio tarybos pirmininku Zdislovu TRUSKAUSKU

 http://www.zpasaulis.lt/archyvas/29/tig.html

- Su jaunaisiais miško bičiuliais, taip pavadintais atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, Jums teko bent pasilabinti dar sovietiniais metais. Tada būta vadinamųjų mokyklinių girininkijų, kurios ir vienydavo miško jaunuosius draugus.

- Dvasia ir veiklos kryptys, manyčiau, liko tie patys. Tik mokyklinės girininkijos modifikavosi link jaunųjų miško bičiulių.

Kita vertus, sovietmečiu kaimiškosiose vietovėse be girininkijų būta kolūkių bei tarybinių ūkių. Stiprūs buvo ir melioratoriai. Būta ir kitokių struktūrų. Tad ir rėmėjų to meto jaunieji miško bičiuliai tada turėjo nemažai - lengviau buvo organizuoti stovyklas, išvykas. O nūnai, objektyviai vertinant, šioje srityje yra sunkiau. Nes kaime liko tik miškų urėdijos, galinčios paremti papildomai ugdant kaimo vaikus.

- Ar tuomet Jums teko konkrečiau dirbti su vadinamosiomis mokyklinėmis girininkijomis?

- Deja, ne. Tuo metu dirbau Miškų ūkio ministerijoje. Nors daug ką ir žinojau apie mokyklines girininkijas. Malonu prisiminti, jog jau tada buvo pasirašytas bendras susitarimas tarp Švietimo bei Miškų ministerijų dėl mokyklinių girininkijų kūrimo bei rėmimo. Nors man tuo užsiimti konkrečiai tada neteko.

- Tačiau jau apie 1994-us metus, menu, dalyvaudavote kai kuriuose jaunųjų miško bičiulių renginiuose.

- Taip. Tada daug dėl jaunųjų miško bičiulių veiklos atgaivinimo nuveikė Vytautas Rutkauskas. O aš tuo metu buvau lyg ir oficialus to jaunųjų miško bičiulių sambūrio vadovas - Jaunųjų miško bičiulių respublikinės rėmėjų tarybos pirmininkas. Tada kasmet buvo rengiami jaunųjų miško bičiulių sąskrydžiai visose Lietuvos apskrityse. Juose dalyvaudavo visų rajonų atstovai. Vaikams, manau, tuose sąskrydžiuose būdavo tikrai įdomu. Juk suvažiuodavo kelioms dienoms, stovyklaudavo.

Taip buvo 1994-96 metais. Vėliau Miškų ūkio ministerija buvo reorganizuojama. Keitėsi valdymo struktūra, pradėjau dirbti Generalinėje urėdijoje. O jaunuosius miškų bičiulius kuravo Miškų ūkio departamentas, atsidūręs Žemės ūkio ministerijoje.

- Dabar jaunieji miško bičiuliai garsėja kiekvienoje apskrityje - sodina po 1000 medelių parką Lietuvos tūkstantmečiui pažymėti... Gal planuose esama ir kai kurių naujovių?

- Tūkstantis pasodintųjų medelių kiekvienoje apskrityje - labai graži praktinė akcija. Tačiau pagrindinis darbas, sakyčiau, yra atliekamas pačiuose būreliuose. Turiu omenyje ugdomąją, gamtotyrinę, miško pažinimo veiklą. Visa tai priklauso nuo pedagogų. Džiugu, jei šioje veikloje gražiai sutaria girininkai bei pedagogai. Miškininkai turi galimybių savo konkrečiu darbu parodyti kas nuveikiama miške. Kita vertus, mes ir nesiekiame, kad kiekvienas jaunųjų miško bičiulių būrelio narys taptų miškininku. To visai ir nereikia. Svarbu - įgytos žinios, suvokimas apie mišką.

Birželio 12-ąją vyko naujosios Jaunųjų miško bičiulių sambūrio tarybos posėdis. Jame išklausyta Kazio Patiejūno, etatinio darbuotojo, dirbančio su šalies jaunaisiais miško bičiuliais, ataskaitą apie veiklą praeitais metais, pateikta veiklos programa šiems metams. Esama nemažai konkrečių priemonių.

Greta visa ko, akcentavau, jog būtini prioritetai. Vienas jų - jaunųjų miško bičiulių turėtų būti kone kiekvienoje girininkijoje, t.y. ten, kur tam esama galimybių. Miškininkai, kurie pabando dirbti su vaikais, tarsi užsikrečia šia liga...

- Tarkime, kai kurie solidesni miškininkai burbtelės: suvaikėjimas...

- Tegu... Juk tai nebus toks blogas dalygas. Vardan ko suvaikėjame, kokia prasme visa tai...

Kita vertus, reikia ir pasidžiaugti, tarkime, Leipalingio, Kapčiamiesčio jaunųjų miško bičiulių veikla.

- O Privačių miškų savininkų asociacijoje ar nemanoma, jog reikėtų kažkada užsiimti ir kai kuriais patriotiniais momentais. Na, čia tiktų ir jaunųjų miško bičiulių “pavedžiojimas už rankos”...

- Keblokas pasiteiravimas... Juk ir pats esu kelių hektarų miškelio savininkas. Kita vertus, Privačių miškų savininkų asociacija dar nėra stipri savo struktūra. Juk asocijuotų narių yra apie 1400. O rajonuose struktūrų dar kaip ir nėra. Nors, tarkime, Utenos, Molėtų rajonuose 13 tūkst. ha yra valstybinių miškų, o privačių - 50 tūkst. ha. O vidutinės miško valdos plotas - apie 3,5 ha. Darosi aišku, jog ateityje ir privačių miškų savininkai turėtų ugdyti Lietuvos piliečius.

Kiekvienas numano, jog žmogus auklėjamas įvairiausiose terpėse. Juk ir privačių miškų savininkai taipogi turi vaikus, kurie gali lankyti jaunųjų miško bičiulių būrelį.

- Kai kas iš privačių miškų savininkų net įsižeisti galėtų: mūsų vaikų nė nereikia mokyti kas miške yra biologinė įvairovė...

- Objektyviai vertinant, ir kai kas iš tų vadinamųjų valstybinių miškininkų kreivai žiūri į “visokias biologines įvairoves”. Nes juk buvome mokomi žvelgti į mišką, kaip į turtą, kaip į medieną. O ne kaip į gyvosios gamtos sudėtinę dalį, kur kas sudėtingesnę, nei koks banguojantis javų laukas... Tad neitin galime smerkti ir to savininko, kuris senoviškai į mišką žvelgia tik kaip į augančią medieną... Toks jau buvo ankstesnis visuomenės ugdymas.

O juk miškas nėra vien medis. Tai - ir upelis, ir dirvožemis, ir pelkutė. Žodžiu - ir augmenija, ir gyvūnija...

- Ir vadinamosios “laukinės” komercijos atodangose vis dar esu įsitikinęs: gamtosauginiame ugdyme dar turime neprarastųjų šansų... Nes juk miškininkai žino: savaime augantis miškas nebūna pilnavertis. Miškas turi būti ugdomas. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie jaunus žmones, kurie yra praradę gamtosauginio ugdymo galimybę. Puiku, jei vadinamieji valstybiniai miškininkai yra nepraradę valstybinio, patriotinio jausmo: ugdyti ne vien mišką, o ir jaunus žmones...

- Lietuvoje turime apie 240 jaunųjų miško bičiulių būrelių. Kita vertus, girininkijų esama apie 400. Tad rezervų esama, nors ir nesu tas pareigūnas, kuris mato vien skaičius.

Kita vertus, visuomenėje, jei prisiminsiu aną sovietinį laikotarpį, miškininko prestižas ganėtinai kritęs... Kas juo pasirūpins? Tik patys miškininkai.

... Veisiejuose neseniai vyko piešinių konkursas. Vienas vaiko piešinėlis pavadintas “Lietuvos miškų ateitis”. O tame piešinyje - vien kelmai, tarp kurių dar klajoja pora briedžių. Gaila, kad vaikui Lietuvos miško ateitis sukelia tokias asociacijas... Manyčiau, jog toks piešinys atsirado taipogi atitinkamoje informacinėje terpėje. Jei miškininkus visuomenė matys tik kertančius medžius, tik važinėjančius visureigiais... Toks ir susidarys vaizdas: kirtėjai, vežėjai, medienos pardavėjai...

Tad labai aktualu, jei girininkas prie gyvenvietės imasi sodinti parką, t.y., jei miškininkas suburia žmones tokiai veiklai.

- Mes lyg ir gražiai kalbamės, tačiau susivokiu, jog koks oponentas lepteltų: miškininkas turi būti techologas, technokratas, nūnai visuomenė skursta, tarsi ŽIV-as kalėjime plinta nedarbas, o urėdijos leidžia sau organizuoti gražias šventes jauniesiems miško bičiuliams, sodina nepigiai kainuojančius miško parkus, kuriuos prigėrę kaimiečiai tučtuojau suniokoja...

- Deja, su visuomene visi privalo dirbti: ir poetai, ir dailininkai, ir pedagogai, ir žurnalistai, ir miškininkai... Raudonos linijos buvo gal tik sovietiniais laikais. O ekologinis, gamtosaugos švietimas visada teikia naudą. Tik kas apskaičiuos kiek laimime, kai nebeniokojamas miškas, kai nebeteršiamas vanduo, oras...

Visada prisimenu mūsų ministro Arūno Kundroto frazę: “Gamtos apsauga yra pats geriausias biznis”. Gaila, jei kai kas to nūnai nesuvokia, nes ministras, be abejo, kalbėjo ne apie naudą, kuri ateina tuoj pat. Kam bus reikalingi pinigai, jei sveikatos nebus nei aplinkoje, nei gamtoje, jei negalia, ligos dėl to kamuos ir žmogų... Kita vertus, gražu, jei jauną žmogų, perfrazuojant, traukia miškas, medis, o ne... kalėjimas...

- Dėkoju Jums už pokalbį. Lieka palinkėti kuo geriausios sėkmės birželio 12-ąją vėl tapus mūsų šalies jaunųjų miško bičiulių vadovu. Tad kuo geriausios sėkmės artinant jaunuosius Lietuvos žmones link miško, gamtos.