Naujienos

A.Gaižutis: sistemines dabartinės aplinkosaugos ydas privalu šalinti. Nedelsiant.

Siūlome susipažinti su pilnu interviu :
*****************************************

Klausimas: Šiuo metu yra sukeltas didelis ažiotažas dėl šalies aplinkosaugos politikos. Kokia iš to nauda bus pačiai aplinkosaugos sistemai?

- Manyčiau, kad šiuo metu turime realų šansą išgryninti bei padaryti ženkliai efektyvesne aplinkosaugos sistemą, nuo jos atskiriant gamtosauginei kontrolei nebūdingas ūkininkavimo funkcijas. Kitu atveju tolesnė vidinė priešprieša bei tarpusavio interesų nesuderinamumas tiesiog užprogramuoti. Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA) su dideliu susidomėjimu sekame formuojant naująją Vyriausybę vykstančius karštus debatus aplinkosaugos tema. Labai tiksliai įvardinote - keliamas didžiulis ažiotažas. Ir to priežastys aiškėja oponentams viešinant vis naujus faktus apie įvairiausius piktnaudžiavimus, pažeidimus ir prasižengimus.  Labiau įsigilinus į tokius fragmentus atsiskleidžia sisteminės dabartinės aplinkosaugos ydos, kurias privalu šalinti. Nedelsiant. Aršus nenorinčių jokios pertvarkos šioje srityje įsitvirtinusių klanų susipriešinimas akivaizdus. Prisidengiant skambia gamtosaugos širma vyksta agresyvi kova už įtaką vienoje svarbiausių ministerijų. Aplinkos ministerija disponuoja didžiuliais biudžeto ir ES fondų pinigais bei galiomis, skirsto įvairiausias kvotas, reguliuoja ir prižiūri statybas, butų ūkį, atliekų tvarkymą, vandens, miškų bei medžioklės ūkius, teritorijų planavimą ir t.t  

Klausimas:  Kokios pertvarkos yra neatidėliotinos?

- LMSA ir mus palaikančių visuomeninių organizacijų nuomone, Lietuvoje aplinkosaugos srityje (jai šiuo metu priskirta kuruoti ir miškų ūkį) jau senokai yra būtina neatidėliotina institucinė bei įstatiminė pertvarka, trukdančių darniam šalies vystymuisi perteklinių biurokratinių struktūrų bei procedūrų atsisakymas. Aplinkos ministerijoje būtina vidinė, struktūrinė reforma, kuri užtikrintų darnios plėtros principų įgyvendinimą, žmogaus ir gamtos saugojimo tikslų suderinimą, o ne perspektyvos neturintį pastovų priešinimą. Svarbu, kad aplinkosaugos klausimus spręstų sąžiningi, principingi, bendražmogiškąsias vertybes išpažįstantys ir jų gyvenime prisilaikantys žmonės. Tad tikrai džiugina, jog į Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkus išrinktas nepriklausomybės akto signataras Jonas Šimėnas. Tikimės, kad ir naujasis Aplinkos ministras bus tokio pat „kalibro". Juk ateitis aplinkosaugoje - šiuolaikiška darniosios plėtros politika.

Klausimas: Miškininkystės sektorius - svarbi šios sistemos dalis. Kokios šiuo metu opiausios minėto sektoriaus problemos?

-Miškų sektorius sukuria apie 5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Šalies medienos pramonė, tiekianti daugiau negu dešimtadalį visos pramonės gaminių ir tokią pat dalį viso eksporto, jau daug metų dirba sėkmingai. Jos užsienio prekybos balansas yra teigiamas ir nuolat auga. Miškų sektorius vienija 246 tūkst. privačių miškų valdų savininkų ir 52 tūkst. medienos pramonės ir miškininkystės srityse dirbančių žmonių. Miškų plotai kasmet didėja vidutiniškai 6,8 tūkst. ha, miškingumas jau pasiekė 32,7 proc. šalies ploto. Tačiau kol kas dėl gana vienpusio, daugiausia į aplinkosaugą ir ūkinės veiklos draudimus orientuoto valstybinio reguliavimo nesudaromos palankios sąlygos miškų išteklius naudoti kompleksiškai, sukuriant gyvenimo ir poilsio kokybei būtiną infrastruktūrą, žmonės negali laisvai kurtis ir plėtoti verslo. Nesubalansuota aplinkosaugos ir valstybės turto panaudojimo miškų ūkyje politika žlugdo tolesnį viso šalies miškų sektoriaus konkurencingumą, užkerta kelią investicijoms, racionaliam ūkininkavimui, medienos pramonės modernizavimui ir biomasės energetikos plėtotei. Tokia praktika pasaulinės ūkio krizės akivaizdoje negali tęstis, ji turi būti peržiūrėta kardinaliai.

Klausimas: Kas labiausiai neramina miškų savininkus?

- Privačių miškų savininkus ypač neramina, kad vietoje darniosios plėtros politikos ir žmogaus teisių pripažinimo, praktikoje neretai įgyvendinama vienpusiška politika, kuri pasireiškia vis plačiau įsigalinčiu atskirų aplinkosaugininkų susireikšminimu, ką nusipelnęs Lietuvos miškininkas Algirdas Antanas Brukas taikliai įvardijo ekokratija. Ji pasireiškia, kai  dangstantis viešojo intereso skydu, besąlygiškai, dažnai savnaudiškai, ar net piktybiškai, „aplinkosaugos" (o realiai- susireikšminimo) vardan stabdomos bet kokios gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo iniciatyvos.

Klausimas: Kaip sekasi bendradarbiauti viešo ir privataus sektoriaus atstovams, sprendžiant aplinkosauginius klausimus? 

- Susidaro įspūdis, kad Lietuva tampa visokiausių rūšių draustiniams, regioniniams parkams ir jų egzistencijai svarbi teritorija, o žmogui gamtoje nepaliekama vietos. Vertinant vis plačiau įsivyraujantį nepagarbų požiūrį į žmogų ir jo santykį su gamta bei pesimistines šalies demografines perspektyvas, daugeliui kuriančių visuomeninių organizacijų, kurias vienija darnios plėtros idėja, tai kelia didelį nerimą. Šis susirūpinimas išreikštas jau antrus metus vykstančiame Urbanistinių forumų judėjimo rezoliucijose, apie tai kalba Krekenavos, Daugų, Labanoro ir kitų regionų gyventojai, Lietuvos mokslų akademijos, Lietuvos miškų instituto mokslininkai ir daugelis kitų. Konstatuojama, kad socialiniai, ekologiniai ir ekonominiai interesai iki šiolei išlieka nesuderinti, o viešo ir privataus sektorių bendradarbiavimas praktikoje neretai pavirsta ekokratijos savivale.

Klausimas: Kokias reikia kuo skubiau išspręsti įsisenėjusias miškų ūkio problemas?

- Problemų daugybė, pradedant nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, kompensacijomis už ūkinės veiklos apribojimus, ES lėšų skirstymu, miško kelių naudojimu ir tvarkymu, dėl medžioklės privačiose žemėse, dėl paramos privačių miško savininkų švietimui ir t.t. Pirmiausia - neleistinai ilgai vilkinamas ir vis dar neužbaigiamas nuosavybės teisių atkūrimas buvusiems savininkams ir paveldėtojams. Šį procesą būtina užbaigti kuo skubiau.  Antra rimta problema - jau minėta gana vienpusė dabartinė valstybės aplinkosaugos politika. Šiuo metu saugomose teritorijose tik uždraustos naudoti medienos vertė mokslininkų skaičiavimais yra apie 3,7 milijardo Lt (skaičiuojant apvalios medienos kainomis.). Besikreipiantys į LMSA miško savininkai piktinasi, kad Lietuvoje saugomos teritorijos neretai steigiamos kolūkinės nacionalizacijos principu - suvalstybinama teisė į žemės naudojimą, ir viskas. Žmogus vieną dieną sužino, kad jo valda ar sodyba yra saugotinoje teritorijoje ir jis neturi beveik jokių teisių. Iš saugomų teritorijų ir miškotvarkos planavimo dokumentų „dingę" kaimų valdos. Specialieji žinybiniai (dar kitaip vadinami specialiaisiais) planai sudarko teritorijų planavimo dokumentų hierachiją, po jų priedanga vyksta ekokratijos savivalė, dažnai priimimami visuomenei nežinomi, savivaldybių bendriesiems planams prieštaraujantys sprendiniai. Jų reikalinga iš vis atsisakyti arba suteikti tik patariamąją funkciją, kadangi jie negali turėti viršenybės prieš bendruosius teritorijų planus. Lietuvoje miško žemė aplinkosaugininkų laikoma "šventesne už šventą karvę". Miškuose nuolat didinami naudojimo apribojimai ir uždrausta bet kokia infrastruktūros plėtra (net tokiais atvejais, jei buvęs tremtinys nori atkurti savo tėviškės sodybą, jis negali miško žemėje to daryti), siekianti kuo didesnio saugomų teritorijų plotų natūralizavimo už tai gyventojams nieko nekompensuojant. Nuo sovietinės okupacijos pradžios (1939 m.) miškų plotai daugiausia žemės ūkio naudmenų sąskaita padidėjo maždaug 1 mln. hektarų. Šiame milijone hektarų gyveno keliasdešimt tūkstančių lietuvių šeimų ir dėl to niekas nei bloga aplinkos būkle nei viešųjų interesų ignoravimu nesiskundė.

Mes neraginame mažinti miškingumą. Priešingai - prašome sudaryti palankesnes sąlygas jo didinimui, mažinant dirbtinai sukurtas biurokratines kliūtis. Miškų savininkams yra nesuvokiamas totalinis draudimas įsikurti miško žemėje net ir tais atvejais, kuomet tai siejasi tik su rekreacija. Nelanksti ir nepažangi radikalios aplinkosaugos politika stabdo investicijas, naikina etnokultūrą kaime, neskatina jaunų žmonių verslumo regionuose, menkina miško valdų vertę.

Svarbus žemės ir miškų savininkams spręstinas klausimas yra Prezidento vetuoto Konstituciją pažeidžiančio Medžioklės įstatymo tobulinimas.

Neišvengiamai naujajam Seimui ir Vyriausybei reikės spręsti valstybinio bei privataus miškų ūkio valdymo tobulinimo, žinybinio pavaldumo klausimus.

Klausimas:  Papasakokite apie Medžioklės įstatymo pataisų priėmimo peripetijas. Kokioje jos stadijoje dabar yra?

- Su Medžioklės įstatymu dedasi tikri kuriozai. Lietuvos miško savininkų asociacija, Lietuvos žemės savininkų sąjunga, Žemės ūkio rūmai, Lietuvos privačių medžioklės vienetų asociacija, o taipogi  Europos miško savininkų asociacijų federacija (CEPF) ir Europos žemės savininkų organizacija- ELO  ne kartą esame oficialiai kreipęsi į aukščiausius Lietuvos vadovus keldami šią problemą ir ragindami spręsti ją iš esmės, vadovaujantis ES senbuvių šalių patirtimi ir praktika. Tačiau reikalai nejuda iš vietos.

 Mežioklės įstatymo pataisos buvo bandomos „stumti" ankstesniame Seime, neatsižvelgiant į nieką, į akis Seimo nariams meluojant, kad su visais pataisos suderintos ir jos visiems priimtinos (o juk joms nepritarė Vyriausybės teisininkai, Seimo Biudžeto komitetas, savivaldybių asociacija  ir t,t.). Pasitekliamas biurokratinis nihilizmas, kai nekreipiama dėmesio į bet kuriuos seimo medžiotojų klanui nepriimtinus pasiūlymus. Paradoksas, bet nei  viena žemes ir miškų savininkus vienijančių organizacijų  pastaba dėl Medžioklės įstatymo ir jo pataisų net nebuvo apsvarstyta. Atseit - pastabų negauta. Absoliuti netiesa. Aktyviai stengiantiems "prastumti" Medžioklės įstatymo pataisas seimūnams ir šį kart nepavyko- koją pakišo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimas, kurį 2008-11-13 patvirtino Seimas. Šiuo metu Prezidento jau triskart vetuotas Konstituciją pažeidžiantis Medžioklės įstatymas grąžintas į svarstymo stadiją Aplinkos apsaugos komitete ir sprendimus priiminės naujos kadencijos Seimas. Seimo narys Saulius Pečeliūnas 2008-10-23 kreipėsi į LR Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl galimų Seimo statuto ir LR Valstybės politikų elgesio kodekso pažeidimų svarstant ir priimant Seimo Aplinkos apsaugos komiteto parengtus LR Medžioklės įstatymo pakeitimus. Politikas atkreipė komisijos dėmesį, kad Medžioklės įstatymo svarstymo ir priėmimo metu  grubiai pažeistos procedūros, Seimo nariai nebuvo supažindinti su visa informacija, o balsavimui buvo pateiktas tas pats nepataisytas įstatymo variantas XP-3116(2), su tomis pačiomis nuostatomis, dėl kurių Respublikos Prezidentas jį jau vetavo net tris kartus (nors Seimo darbotvarkėje buvo įrašytas projektas XP-3116(2)*, tačiau tokiu numeriu registruoto dokumento nebuvo!).

Dabar žemės ir miškų savininkai negali gauti jokių pajamų iš nuosavos žemės ir  miško panaudojimo medžioklės reikmėms. Valstybė, imdama mokestį už medžioklės plotų naudojimą, tačiau niekaip nekompensuodama savininkams už jų privačių plotų naudojimą medžioklei, tiesiogiai pažeidžia savininkų ekonominius interesus, taip pat tiesiogiai pažeidžia Konstitucijos numatytą teisę savininkui naudotis savo nuosavybe ir naudotis nuosavybės teikiamais rezultatais, t.y. valstybė nusavina, eksproprijuoja savininkų nuosavybės panaudojimo vaisius.

Savininkams - medžiotojams atimta teisė patiems naudoti savo nuosavybę medžioklės reikmėms. Medžioklės įstatyme numatytos teisės yra deklaratyvios, praktika parodė, kad jas įgyvendinti iki šiol yra neįmanoma.

Privačių miškų savininkai yra pasirengę dalykiškai, kartu su medžiotojų būrelių atstovais,  ieškoti teisiškai ir abiems pusėms priimtino sprendimo, kaip plėtoti medžioklės ūkį smulkiose, fragmentiškai išsidėsčiusiose miškų valdose.

Todėl yra reikalinga Medžioklės įstatyme  įtvirtinti visose demokratinėse valstybėse galiojančią nuostatą, kad medžioklės teisė yra neatsiejama žemės/miško nuosavybės dalis.  Medžioklės įstatyme  būtina įtvirtinti medžioklės plotų nuomą. Mokesčiai už medžioklės plotų naudojimą turėtų atitekti miškų, žemių savininkams (tiek privatininkams, tiek ir valstybei). Tai būtų teisinga ir atvertų kelią  savininkų ir medžiotojų bendradarbiavimui, sudarytų prielaidas individualių medžioklės vienetų formavimuisi.

Klausimas: Kaip miškų sektorių paveiks gilėjanti ekonomikos krizė?

- Neigiamai. Įmonių bankrotai jau prasidėjo, jų tik daugės.

- Klausimas: Ženkliai krito medienos kainos. Kaip šie rodikliai paveiks miškininkystės sektorių?

Remiantis LMSA rinkos informacinės sistemos "INFOMEDIS" duomenimis, labai stipriai mažėja medienos produktų poreikis, jaučiamas rinkos perpildymas.

Rąstų perkama mažiau, nes pjautinė mediena neturi paklausos ir didžiosios lentpjūvės Lietuvoje jau mažina gamybinius pajėgumus. UAB "Stora Enso Timber" šiuo metu dirba tik dalimi turimų gamybinių pajėgumų. UAB "GKF" dirba taip pat nepilnu galingumu. Šios lentpjūvės savo didžiąją pagamintos produkcijos dalį eksportuoja į Vakarų Europą, JAV ar net Australiją. Šiuo metu esant pasaulinei krizei, svyruojant valiutų kursams, mažėjant vartojimui, sunku parduoti pagamintą produkciją. Pardavimams mažėjant ir kaupiantis kiekiams sandėliuose, lieka išeitis gaminti pigiau. Norinčios išgyventi lentpjūvės privalo pirkti kuo pigiau. Rąstų kainų kritimą labai įtakos ir tai, jog Rusija paskelbė atsisakanti muitų didinimo išvežamai iš jų medienai.

 Popiermedžių rinkoje jaučiamas visiškas sąstingis. Lietuvoje popiermedį perkančių įmonių mažai, tad didžioji dalis eksportuojama. Jie daugiausiai eksportuojami į Skandinavijos šalis, bet šiuo metu ten nejaučiamas šios žaliavos stygius. Lietuvos įmonės, kurios užsiima popiermedžių eksportu, nejaučia jokio poreikio šiam apvaliosios medienos sortimentui. Galima teigti, kad popiermedžiai niekam nereikalingi ir jų kaina taip pat mažės.

Plokščių medienos perdirbimo sektoriuje sunkus laikmetis taip pat jaučiamas. UAB"Girių bizonas" ir AB"Klaipėdos mediena"  dirba pilnais gamybiniais pajėgumais, tačiau norint sėkmingai toliau tęsti veiklą ir realizuoti savo pagamintą produkciją, reikia pasiūlyti pirkėjams mažesnę ir patrauklesnę kainą. Norėdami pagaminti pigiau, plokštės gamintojai privalo pirkti plokščių medieną mažesnėmis kainomis, nes tai yra jų pagrindinė naudojama žaliava plokštės gamybai. AB"Grigiškės" šiuo metu išnaudoja tik apie 50% savo turimų pajėgumų,

Kiek geresnė situacija su paklausa malkoms- atėjus žiemai šildytis vis vien reikės. Tačiau vien malkų pardavimai negelbės, kadangi ruošos savikaina artima parduodamos produkcijos kainoms.

Apibendrinant - privačių miškų ūkio bendrovių bei valstybinių miškų urėdijų laukia sunkūs laikai. Jei smulkus savininkas gali nieko neveikti kurį laiką, tai didesnėms įmonėms visai sumažinti kirtimų apimtis ir visai nieko neparduoti nėra išeitis, nes darbuotojams reikia mokėti atlyginimus, būtina atsiskaityti už įsigytą techniką, paimtas paskolas ir pan.

dr.Algis Gaižutis
LMSA pirmininkas
tel./fax:  8 - 5-276759
/
el.pastas: algis@forest.lt

Apie LMSA: LMSA vienija daugiau nei  5600 aktyvių narių-miško savininkų, apsijungusių į 29 LMSA rajoninius skyrius bei savarankiškos organizacijos statusą turinčias 9 regionines asociacijas, LMSA nariais yra 19 miško savininkų kooperatyvų ir įmonių, asociacijos veikloje dalyvauja 12 bendradarbiaujančių įmonių. LMSA narystė tarptautinėse organizacijose: Europos miško savininkų asociacijų federacija CEPF (įtakingiausia privačių miškų ūkio interesus atstovaujanti europinė asociacija - http://www.cepf-eu.org/ ); Europos žemės savininkų organizacija ELO (viena įtakingiausių žemės savininkų interesus atstovaujančių europinių organizacijų http://www.elo.org/ )

Privačių miškų plotas yra apie  775 tūkst.ha, o privačių miškų savininkų valdų skaičius siekia  246 tūkst. Vidutinis valdos dydis- 3,4 ha. Pasibaigus žemės reformai, miško savininkų susidarys apie 250 tūkst. Jie valdys beveik pusę šalies miškų.