Naujienos
2009 - 06 - 17
* E.Pupinis: Ar nenutiks taip, kad taip uoliai saugodami gamtą liksime be ten gyvenančio žmogaus?
Į laikraščio ,,Utenos diena“ žurnalisto Vytauto Šemelio klausimus atsako Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis. Žurnalisto interviu su politiku skaitykite 2009-06-13 straipsnyje "Kam naudingas saugomų teritorijų įstatymo keitimas" .
**************************
Kviečiame susipažinti:
Kodėl privaloma užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą ir ginti viešąjį interesą?
Ypač vertingas vietoves, natūralią gamtinę aplinką turim palikti ateinančioms kartoms – tai nacionalinės vertybės. Nacionalinių parkų ir kitų saugomų teritorijų administravimas beveik visose Europos šalyse priklauso centrinėms valstybės institucijoms. Tačiau jų veiklos būdai gana skirtingi. Senosiose demokratijos valdymo formą pasirinkusiose šalyse valdžia tradiciškai daugiau tariasi su ten gyvenančiais žmonėmis, pas mus kol kas stengiamasi dažnai viską daryti iš jėgos pozicijų, todėl pastaraisiais metais pakankamai aktyviai diskutuojama, kokios galėtų būti optimaliausios vietinės bendruomenės įtraukimo į sprendimų priėmimą svarstant saugojamų teritorijų planavimą formos, kad vietiniai gyventojai nesipriešintų gamtosaugos ar kraštovaizdžio draustinių steigimui, o sąmoningai siektų išsaugoti saugomas teritorijas.
Privalome ginti viešąjį interesą ir išsaugoti gamtą, vertingas vietoves, saugomas teritorijas, natūralią gamtinę aplinką būsimoms kartoms, tačiau nepalikti nuošaly ten gyvenančių ir ūkininkaujančių žmonių, o siekiant juos įtraukti į bendrą gamtosauginę veiklą, su jais ieškoti ir siekti sutarimo.
Saugomose teritorijose dirba tik kraštą ir gamtą mylintys žmonės, tačiau kodėl jiems klijuojamos biurokratų etiketės?
Kaip ir minėjau, kad gamtos ir kultūros vertybės būtų apsaugotos, saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai turi glaudžiai bendradarbiauti su ten gyvenančiais žmonėmis, vietos bendruomenėmis. Deja, nors Saugomų teritorijų direkcijos deklaruoja, kad rodo iniciatyvą aktyviam dialogui su vietos gyventojais, tačiau pasitaikydavo atvejų, kai regioniniai parkai buvo įsteigiami net neinformavus apie tai daugumos vietos gyventojų, neaptarus su jais, kuo saugoma teritorija bus naudinga, su kokiomis problemomis jie susidurs norėdami ten ūkininkauti ar vykdyti statybas ir kaip jiems tai bus kompensuojama. Kaimo reikalų komitetas gauna nemažai skundų iš gyventojų, kurie gyvena saugomose teritorijose. Žmonės skundžiasi, kad prisidengiant saugomų teritorijų įstatymu, paminamos žmogaus teisės ir laisvės, skundžiasi, kuo jie nusikaltę ir teiraujasi, ką daryti, jeigu seneliai, tėvai ir jie patys gyvena savo tėviškėje, tačiau be jų pritarimo atsidūrusioje saugomoje teritorijoje, kur yra per daug ribojimų ir suvaržymų. Prieš keletą dienų Kaimo reikalų komitetas su daugeliu parašų gavo skundus iš Panevėžio rajono gyventojų, vietos bendruomenės, kur rašoma:
„... kaimo gyventojai nesuvokia, kaip pateko į Krekenavos regioninio parko teritoriją, prašo rasti galimybę tarpininkauti dėl Naujarodžių ir aplinkinių kaimų išjungimo iš Krekenavos regioninio parko saugomų teritorijų ribų. Žmonės skundžiasi, kad, susidurdami su saugotinų teritorijų įstatymo apribojimais, vietos gyventojai negali apsiprasti, jog jie savo kieme ne šeimininkai, kad negali savo turto taip, kaip nori, padalyti vaikams, nuolatinė baimė dėl galimų baudų žmones stumia į neviltį...“
Manau, kad kartais trūksta ne tik susikalbėjimo tarp saugomų teritorijų direkcijų darbuotojų ir vietos gyventojų, bet ir biurokratiškas pareigūnų požiūris, o kartais ir per griežti reikalavimai, nepamatuotos administracinės baudos supriešina vienus su kitais. Manau, kad kaimo žmonės, gyvenantys saugomose teritorijose, turėtų laisviau disponuoti savo turtu, rekonstruoti savo namus, o jei yra taikomi apribojimai – turi būti nustatytos aiškios kompensacijos. Tarkim, žmogui prakiuro šiferinis stogas. Žmogus jį norėtų pakeisti rudos spalvos skardiniu stogu, bet to padaryti negali, nes iš jo reikalaujama padaryti brangiai kainuojantį stogo pakeitimo projektą, kuriame būtų numatyta stogą perdengti žymiai brangiau kainuojančiu nendriniu stogu. Beje, panašių reikalavimų yra ir ne tik saugomose teritorijose, bet ir kaimo vietovėse gyvenantiems žmonėms. Kaip Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, savo potvarkiu esu sudaręs darbo grupę, kuri nagrinėja klausimus, susijusius su nereikalingų biurokratinių reikalavimų vykdant statybas, pastatų remonto darbus kaime mažinimu. Gavę išvadas, kartu su darbo grupe teiksime pasiūlymus įstatymams ir poįstatyminiams aktams tobulinti.
Grįžtant prie jūsų klausimo, kodėl taip atsitiko, kodėl kaimo žmogus nesidžiaugia gyvendamas saugomoje teritorijoje, manau, kad žmonės pavargo nuo įvairių draudimų, reikalavimų. Nors saugomų teritorijų tarnyba vykdo gražiausią misiją – saugo gamtą, aplinką, kraštovaizdį, tačiau kartais palieka nuošaly ten gyvenantį ir ūkininkaujantį žmogų. Ar nenutiks taip, kad taip uoliai saugodami gamtą liksime be ten gyvenančio žmogaus, kuris ten gyvendamas nori taip pat ją saugoti? Žmones labai skaudina, kad šiandien paukščiai ar vabaliukai yra daug svarbesni už žmogų, nors ir anksčiau jis su tuo paukščiu ar vabaliuku puikiai sugyveno, niekada gamtos nedarkė ir nesiruošia darkyti, tačiau skandinamas įvairių draudimų, ribojimų, nuolat inspektorių tikrinamas, ar nepažeidė kokio saugomų teritorijų reglamento... Gal dėl to žmonės ir klijuoja biurokratų etiketes.
Kodėl kai tik įstatymu buvo leista į valstybinius parkus perkelti ten neturėtą žemę, vietos gyventojų interesai buvo patraukti į antrą planą?
Manau, kad Lietuva pasirinko vieną sudėtingiausių pasaulyje nuosavybės restitucijos modelių, o nuolatinė teisės aktų kaita šį procesą, deja, apsunkino ir kai kada stabdė. Todėl kalbėdamas nuosavybės atkūrimo klausimu, nenorėčiau išskirti saugomų teritorijų, nes jau 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatė, kad žemė išperkama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji yra rezervatų teritorija. Esamų ir projektuojamų pagal patvirtintą kompleksinę gamtos apsaugos schemą draustinių, nacionalinių parkų teritorija, gamtos kultūros ir istorijos paminklų apsauginė žemė gali būti grąžinama ribotam tiksliniam naudojimui, jeigu su tuo sutinka pretendentai, LR kultūros paveldo inspekcija bei LR aplinkos apsaugos departamentas. Visi saugotini pirmosios grupės miškai taip pat buvo negrąžinami piliečiams, o pripažinti valstybės išperkamais. Vėliau taip pat buvo plečiama saugomų teritorijų įstatyminė bazė.
Manau, priežastys, susijusios su nuosavybės atkūrimu, buvo bendro pobūdžio tiek saugomose, tiek ir kitose teritorijose. Atgavus nepriklausomybę Lietuvos kaime, taip pat ir kaimuose, kurie pateko į vadinamąsias saugomas teritorijas, gyveno apie 35 procentai šalies gyventojų, kurie kolūkinei ūkininkavimo formai patyrus bankrotą praktiškai liko be pragyvenimo šaltinio. Todėl šiandien sunku įvertinti, ar tai buvo klaida, ar ne, bet atsižvelgiant į tuometinę situaciją, siekiant sumažinti socialinę įtampą kaime ir išvengti galimo socialinio sprogimo, buvo nuspręsta suteikti galimybę kaimo vietovėse gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms kuo arčiau namų įsigyti po 3 hektarus žemės asmeniniam ūkiui kurti. Tokių asmeninių ūkių steigimo poreikiams patenkinti reikėjo nemažai žemės. Juk nėra galimybės žemę grąžinti keliais aukštais: vieną – ten gyvenančiam, o kitą – ten gyvenusiam iki nacionalizacijos. Nors šis sprendimas tolimesnei reformai ateityje padarė nemažai problemų, tačiau net ir Lietuvos Konstitucinis Teismas taip pat nusprendė, kad toks teisinis reglamentavimas mūsų šalies Konstitucijos nepažeidė.
Dėl nacionalizacijos toli nuo tėviškės atsidūrusių žmonių lūkesčiai gauti žemę kuo arčiau savo gyvenamosios vietos lėmė kitą Lietuvos valdžios sprendimą – žmonėms arba jų žemės paveldėtojams, atsižvelgiant į iki nacionalizacijos turėtą nuosavos žemės ploto dydį ir jo vertę, persikelti žemę arčiau jų gyvenamosios arba į jų pageidaujamą vietą, nes dažnai žemės natūra ir negalima buvo atsiimti, nes ji jau buvo išdalinta po 3 hektarus anksčiau jau minėtam asmeniniam ūkiui steigti arba dėl įvairių kitų priežasčių buvo patekusi į valstybės išperkamų teritorijų kategoriją. Deja, dažnai žmonių noras atgauti nuosavybę kuo arčiau didžiųjų miestų, ežerų, miškų arba upių buvo paremtas pragmatiškumu ir ne visai teisėtom priemonėm. Taip pat tenka pastebėti, kad tuos procesus valdė ne visada patys sąžiningiausi žmonės. Deja, tai palietė ir saugomas teritorijas.
1999–2000 m. buvo masiškai perkeliamos žemės į valstybinius parkus. Gal tam, kad ir buvo tikėtasi anksčiau ar vėliau įgyvendinti savo slaptus lūkesčius? Gal todėl, kad buvo tikėtasi vienaip ar kitaip apeiti įstatymus?
Būtent dėl Jūsų nurodomos priežasties nuo 2001 m. rugpjūčio 3 d. valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose įstatymu buvo uždrausta žemę ir mišką grąžinti lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu.
Tačiau jau tų pačių metų gruodžio 11 d. Seimas numatė, kad valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Deja, šią nuostatą Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 5 d. pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, ir tą dieną ji neteko galios, o parkuose gyvenantys žmonės neteko galimybės atsikelti žemę arčiau jų gyvenamosios vietos, o nuosavybės atstatymo procesas saugomose teritorijose buvo visai sustabdytas. Deja, Konstitucinio teismo sprendimas nuosavybės atstatymo darbus sustabdė ir ten gyvenantiems žmonėms. Todėl Seimui pasiūliau įstatymo pataisą, kurią šių metų gegužės 19 d. Seimui priėmus, įsigaliojo nauja nuostata, numatanti, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai būtų perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu už tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę, mišką ar vandens telkinį ir tik tiems piliečiams, kurie tame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs). Manau, kad didžiajai daliai parkuose gyvenančių žmonių, kurie nuosavybės atkūrimo reikalų buvo nespėję susitvarkyti iki aukščiau minėto Konstitucinio teismo sprendimo, buvo atstatyta.
Kokius lūkesčius turėjo asmenys, kurie 1999–2000 metais „persikėlė“ žemę į saugomas teritorijas, geriausia atsakytų jie patys. Kaip minėjau, Seimas nuo 2001 metų uždėjo ribojimus tokiems perkėlimams.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad tiek valstybiniuose parkuose, tiek valstybiniuose draustiniuose žemės grąžinimas natūra ir lygiaverčiu žemės sklypu visada buvo orientuotas daugiau į ten gyvenančius žmones, todėl kalbėti, kad vietos gyventojų interesai buvo patraukti į antrą planą, nemanau, kad yra pagrindas, tačiau negalėčiau pasakyti, kad nesąžiningų reformos vykdytojų ir savanaudžių žmonių taip pat pavyko išvengti.
