Naujienos

Amžinasis variklis – amžinoji žmonių svajonė
Klaipeda, 2005 01 29

Amžinąjį variklį pagaminti svajojo daugybė išradėjų ir mokslininkų. Tačiau kol kas žinomas tik vienas žmogus, kuriam pasisekė pagaminti perpetuum mobile. Tačiau įrenginys neišliko, nes išradėjas išprotėjo ir pats jį sulaužė.

Pradininkai gyveno Indijoje
Antikinėje Graikijoje amžinojo variklio nebandyta sukurti. Helenai naudojosi natūraliais jėgos šaltiniais, tokiais kaip vandens ratai ar vergų kinkiniai. Nauji įrenginiai pasitarnaudavo mechaniniams žaislams ir šventyklų automatikai. Šie dažnai atrodė lyg judantys be papildomos jėgos, tačiau dažniausiai buvo konstruojami su paslėptais energijos šaltiniais - krentančiu vandeniu ar smėliu. Romėnai neužsiminė apie bandymus sukurti amžinąjį variklį, tad iš to laiko išliko nedaug užrašų apie techniką.

Amžinojo variklio idėja atsirado Rytuose. Pirmasis amžinojo variklio aprašymas buvo aptiktas indų matematiko ir astronomo Brahmaguptos užrašuose 624 metais. Savo veikale „Brahmasphutasiddhanta” jis aprašo amžinai veikiantį įrenginį: “Pagaminkite ratą iš lengvos medienos su itin tiesiais stipinais, išdėstytais vienodais intervalais. Kiekvieną tuščiavidurį stipiną iki pusės pripilkite gyvsidabrio ir stipinų galus sandariai uždarykite. Ratą užmaukite ant horizontalaus strypo. Tuomet vienuose stulpeliuose esantis gyvsidabris subėgs į jų apačią, kituose – į stulpelių viršų. Ratas savarankiškai suksis amžinai! 748 metais kitas indų astronomas Lala aprašė panašų amžinąjį variklį su gyvsidabrio pripiltais stulpeliais.

Nuo pat XII amžiaus aprašytasis amžinojo variklio principas tapo daugelio kitų idėjų pagrindu. Netgi šiandien mokslininkai kuria naujus „išbalansuoto rato“ variantus su įvairiais priedais. Įdomu tai, kad indams amžinasis variklis buvo gamtos, gyvenimo prototipas. Indų šventyklose dažnai galima pamatyti rato simbolį. Įrenginys turėjo būti daugelio filosofinių aspektų, o ne inžinerijos uždavinių modelis.

Viduramžiais architektas Vilardas de Honekurtas, gyvenęs XIII amžiuje, sudomintas daugelio nesėkmingų amžinojo variklio kūrimo bandymų, sukonstravo savajį modelį. Jo įrenginys buvo ratas su vienodais intervalais aplink išdėstytais 8 stipinais, kurie lenkiasi į vieną pusę. Stipinų galuose pritvirtinti nedideli plaktukėliai. Vilardas tikėjosi, kad vienoje rato pusėje visuomet bus keturi plaktukai, o kitoje - trys, taip turėjo būti sukurtas disbalansas, turėjęs sukti ratą. Vilardas nesuvokė, kad visa sistema pasieks statišką ekvilibriumą, kai vienoje pusėje bus 3 plaktukai, o vienas kabos vertikaliai rato apačioje. Netgi šiandien kai kurie amžinųjų variklių kūrėjai padaro panašią klaidą.

Kūrė ir da Vinčis

Renesanso laikais susidomėjimas amžinaisiais varikliais apėmė visą pasaulį. Architektas Fransiskas di Georgijus sugalvojo vandens malūną su papildomu pompos varikliu. Krentantis vanduo suko ratą, kuris suko grūdų malimo mechanizmą. Nutekėjęs vanduo buvo surenkamas ir dviejų svirčių bei alkūninio veleno valdomos dvicilindrės pompos pakeliamas į pradinį mechanizmo maitinimo kanalą. Di Georgijus pateikė keletą panašių įrenginių variantų, tačiau nė vienas iš jų praktiškai neveikė.

Geičiausiai F.di Georgijaus įrenginiai buvo žinomi ir Leonardui da Vinčiui, kuris visą gyvenimą domėjosi įvairiomis mašinomis, tarp jų ir amžinaisiais varikliais. Kai kurie jo piešiniai su recirkuliaciniais malūnais ir archimediniais sraigtais išliko iki mūsų dienų.

Jis aprašė ir sudėtingesnį rato su gyvsidabrio konteineriais mechanizmą. Nors tuometiniam mokslui buvo labai toli iki mūsų laikų, da Vinčis puikiai suprato, kad krentantis vanduo pakelia tokį pat kiekį vandens, jeigu jį laikysime jėgos išraiška, tačiau iš bendros mašinos jėgos turime atimti trinties daromus nuostolius guoliuose. Nepaisant savo neblėstančio susidomėjimo amžinaisiais varikliais, Leonardas da Vinčis laikėsi labai skeptiškos nuomonės apie jų veikimo galimybes ir praktinį pritaikymą. Savo darbuose jis puikiai ir šiuolaikiškai išnagrinėjo variklyje veikiančias jėgas ir įrodė, jog toks variklis negali veikti. Visus savo apmąstymus Leonardas užbaigė žodžiais: „O, jūs amžinojo judėjimo tyrėjai, kiek daug idiotiškų idėjų jūs sukūrėte savo paieškose. Jūs lengvai galite prisidėti prie alchemikų.“

Bandė ir kitas jėgas

Amžinasis judėjimas nebūtinai turi būti mechaninis. Nuo viduramžių iki mūsų laikų buvo sukurta daugybė įrenginių. Į pagalbą buvo pasitelktos magnetinės, elektrinės, hidraulinės ir kitos jėgos. Dažnai buvo naudojamos kelios jėgos siekiant sukurti veikiantį amžinąjį variklį.

Pirmąjį magnetinį amžinąjį variklį pabandė sukurti Pjeras de Marikortas1269 metais. Jis aprašė besisukantį įrenginį, varomą kelių magnetų traukos jėgos. Magnetiniai laukai tuo metu buvo mažai suprantami, todėl idėja pasirodė labai priimtina. Tačiau pats Marikortas paaiškino, jog tokia mašina nesukurs naudingo darbo, o tik pabandys parodyti, kaip planetos juda savo orbitomis. Magnetiniu pagrindu buvo sukurta daugybė amžinųjų variklių, tačiau visi jie sustodavo pasiekę pusiausvyros tašką.

Kitas amžinasis variklis – hidraulinis. Pats paprasčiausias - du susisiekiantys U raidės formą sudarantys indai, pripildyti dviejų skirtingų tankių skysčių, kurie turėtų sukurti asimetrišką jėgą, priverčiančią ratą suktis. Deja, du skysčiai visuomet susibalansuoja, kad ir koks būtų jų tankis. Šis principas buvo aprašytas jau XII amžiaus indų išradėjų užrašuose.

Prieštarauja gamtos dėsniams

Daugelio amžinųjų variklių idėjos yra absoliučiai teisingos, ir jie iš tiesų veiktų, jei sugebėtų įveikti trinties jėgą. Tai trintis „vagia“ energiją iš mechanizmų ir priverčia juos beviltiškai sustoti. Iki šiol dar nebuvo sukurta nė vieno veikiančio amžinojo variklio. Pasaulinis patentų biuras atsisako priimti bet kokius įrenginius, deklaruojančius amžiną veikimą be papildomo energijos šaltinio, nes tai prieštarauja fizikiniam energijos tvermės dėsniui. Tačiau istorijoje žinoma nepatvirtintų faktų apie tariamą tokio variklio egzistavimą.

Skeptikai netikėjo

Viena tokių istorijų pasakoja, kad 1712 metais Geroje, Saksonijoje, gimęs mokslininkas Johanas Besleris pirmą kartą pademonstravo savo „savaeigį ratą“. Tai buvo 90 centimetrų skersmens ir 10 centimetrų storio ratas, pasak liudininkų, galintis judėti be papildomo energijos šaltinio neribotą laiką.

Kartą pasukus, ratas suktųsi vis greičiau, kol pasiektų stabilų 26 apsisukimų per minutę greitį ir išlaikytų jį be tolimesnės pagalbos. Dar geriau, ratas galėjo pakelti nedidelius svorius, prie jo ašies pritvirtinus virvę.

Kai išsimokslinę vyrai atvyko apžiūrėti šio įrenginio, J.Besleris palaikė juos priešais ir neleido apžiūrėti savo išradimo. Visi jie paliko išradėją negavę atsakymų į savo klausimus ir pavadino jį apgaviku.

Kitais metais į Leipcigą J.Besleris atsivežė didesnę savo rato kopiją. Antrasis modelis buvo 1,8 metro skersmens ir 30 centimetrų storio, apdengtas storu audeklu, kuris buvo išmirkytas aliejuje ir užtemptas ant rato. Kaip ir jo pirmtakui, šiam ratui tereikėjo nedidelio postūmio, kad pradėtų judėti. Šis ratas taip pat pasiekdavo 26 apsisukimų per minutę greitį. Visi stebėtojai nusprendė, jog, kol ratas sukosi, viduje buvo girdėti kažkokių svarsčių barškėjimas, sustiprintas tampriai prigludusio audinio.

Globojo mecenatas

Pasirodymas Leipcige buvo sėkmingas ir 1715 metų spalio 31 dieną, norėdamas paneigti visus įtarimus, J.Besleris leido savo išradimą apžiūrėti 11 miestelėnų grupei. Gruodžio mėnesį jie pateikė ataskaitą, kad „...Beslerio išradimas yra tikras amžinasis variklis, galintis judėti tiek prieš, tiek pagal laikrodžio rodyklę, lengvai judinamas, bet reikalaujantis daug pastangų sustabdyti jo judėjimą. Turintis galią iškelti 35 kilogramus sveriančią dėžę akmenų...“. Užuot patikėję liudininkais, J.Beslerio išradimo priešininkai dar labiau pasmerkė jį ir ataskaitą pasirašiusius žmones.

1716 metais vien tik dėl jam pačiam žinomų priežasčių J.Besleris pradėjo vadinti save Orfyrėjumi. Tuo pat metu jis sudomino Kountą Karlą, Hesės Kaselio valstybėlės (vienos iš daugelio to laiko nykštukinių germanų valstybėlių) valdytoją. K.Karlas turėjo ir prestižo, ir pinigų, todėl Besleris mielai sutiko būti jo globojamas.

Tuo metu viskas buvo atliekama žmonių ir gyvulių raumenų jėga, todėl tokio išradimo paklausa buvo nepaprastai didelė. Išradimą bandė paneigti daugelis žmonių, net jo nematę. Klausas Vagneris, Leipcigo mokslininkas, teigė, kad matematiniais veiksmais įrodė, jog toks ratas paprasčiausiai negali egzistuoti. Laikrodininkai taip pat teigė galintys padaryti tokį mechanizmą. Jie teigė ratą esant prikištą įvairiausių guolių ir spyruoklių, kurias laiku reikia prisukti. Tačiau nieko panašaus patys pagaminti jie nesugebėjo.

K.Karlas spaudė J.Beslerį - Orfyrėjų įrodyti savo teisingumą demonstracija, kuri nuramintų visus kritikus. Būdamas beviltiškoje padėtyje, šis sutiko. 1717 metų spalį Besleris didžiojoje Vesenšteino pilies menėje pastatė trečiąjį savo amžinąjį variklį. Lapkričio 12 dieną į pilį buvo pakviesti žymūs tyrėjai: prof. Gravesandas iš Leideno, dr. Dytrichas iš Bohseno, žymus fizikas Frydrichas Hofmanas, Kristianas Volfas, Halės universiteto kancleris, ir keletas kitų.

Naujasis ratas buvo 3,6 metro aukščio ir maždaug 40 centimetrų pločio. Visas jis buvo aptemptas audiniu ir nebuvo matyti, kas yra jo viduje. Ištyrę ir aprašę rato išmatavimus, mokslininkai išbandė jo galimybes. Pajudintas vienu rankos prisilietimu, ratas judėjo vis greičiau, kol pasiekė 26 apsisukimų per minutę greitį. Po keleto eksperimentų tyrėjai apžiūrėjo visą menę ir nerado jokių galimų apgavystės įrodymų. Jie kruopščiai užrakino menę ir visas jos duris užantspaudavo. Po 14 dienų menė vėl buvo atidaryta, o ratas vis taip pat judėjo 26 apsisukimų per minutę greičiu. Neliesdami rato, jie vėl užrakino menę ir atidarė ją tik 1718 metų sausio 4 dieną. Ratas sukosi vis taip pat. Visi testavimo komiteto nariai buvo įsitikinę, kad J.Besleris sukūrė unikalų amžinąjį variklį. Orfyrėjus paniškai bijojo, kad kas nors pavogs jo išradimą, todėl niekam neatskleidė jo veikimo paslapties.

Užsiprašė per daug

Vėliau jis pasiūlė atskleisti variklio veikimo principą už 20 tūkstančių svarų sterlingų. Tuo metu tai buvo nepaprastai dideli pinigai, todėl pirkėjų neatsirado. Tai taip įsiutino Beslerį, kad šis beveik išprotėjo. Karlas bijojo, kad išradėjas nepasidarytų galo, todėl pasamdė žmogų nuolat jį stebėti. Vieną dieną J.Besleris sutiko parodyti Karlui, kas slypi rato viduje. Atidengus audeklą, K.Karlas išvydo sistemą, kurioje vieni svoriai buvo arčiau ašies, o kiti toliau, taip sukurdami disbalansą, vertusį ratą judėti. Paslaptis, jei tokia buvo, slypėjo ypatingame svorių išdėstyme, kuris neleido jiems normaliai judėti. K.Karlas sakė, kad svorius stabdė nedideli kaišteliai, kurie atsipalaiduodavo, kai svoriai pasiekdavo zenitą. Karlas kruopščiai aprašė viską, ką matė, tačiau pagal jo aprašymus nepavyko atkurti amžinojo variklio.

Mokslininkas pamišo ir vieną dieną kirviu sukapojo savo išradimą. Vėliau jis pažadėjo jį atstatyti, tačiau po kelių mėnesių susipyko su savo geradariu, o jo dirbtuves nusiaubė gaisras. Tuomet šių žmonių keliai išsiskyrė. Orfyrėjus tapo vienišu keliautoju ir mirė 1745 metų lapkritį.

Pagal surinktus duomenis, jo išradimas buvo dar vienas išbalansuoto rato pavyzdys, vienas iš seniausių metodų sukurti amžinąjį variklį. Mokslininkai teigia, kad jie gali įrodyti, jog toks ratas negali sukti pats savęs. Tačiau prisiminkime, kad mokslininkai kadaise įrodė, kad kamanė negali skristi. Įdomu, koks vaizdas labiau pritrenktų mokslininką ortodoksą, už kamanę, sukančią ratus apie amžinai nesisukantį J.Beslerio ratą.

Parengė
Žygimatas Pauliukevičius