Naujienos

2010 - 03 - 21

Pavasarį - didžiausių potvynių grėsmė

2010-03-21

Pastarosiomis dienomis šiluma ir lietus vandeniu verčia per žiemą susikaupusias sniego pusnis, upėse sparčiai kyla vanduo. Sparčiai kyla vanduo pamaryje.Tačiau verta prisiminti ir anksčiau nutikusius potvynius kitose Lietuvos vietovėse.
 

Mokslininkai teigia, kad pavojingiausi potvyniai Lietuvoje kyla dėl staigaus sniego tirpsmo visame upės baseine ar didesnėje jo dalyje. Pavojingi sniego tirpsmo sukelti potvyniai dažniausiai susiformuoja Nemuno deltoje. Kitose Lietuvos dalyse jie pasitaiko rečiau. Sniego tirpsmo sukelti potvyniai labai priklauso nuo hidrometeorologinių sąlygų prieš potvynį ir jo metu. Jeigu žiemos pabaigoje susidaro didelės vandens atsargos sniege, o prieš potvynį baseino požeminio ir dirvožemio vandens ištekliai irgi yra gana dideli, be to, didesnėje baseino dalyje prasideda staigus oro atšilimas be atšalimų, galima tikėtis didelių ar net katastrofiškų potvynių. Potvynių pavojus yra dar didesnis, kada orų atšilimas sutampa su stipriomis liūtimis. Su sniego tirpsmu susijusius potvynius ypač sustiprina upėse susidarantys ledo kamščiai, kurių didžiausia susiformavimo tikimybė pastaraisiais metais būna Nemuno deltoje. 

 

Vilnius: 1931 m. Vilnių užliejo potvynis, kuris pridarė daugiausia žalos lyginant su ankstesniais potvyniais. Gyventojai buvo priversti palikti namus, vieni glaudėsi kareivinėse, kiti apsistojo pas giminaičius. Upėje prie Žaliojo tilto buvo galima matyti vandens nešamas namų liekanas, stogus, sienas, tvoras ir kitus daiktus. Vanduo kilo taip greitai, jog pasiekė Žaliojo tilto lygį ir į jį atsirenkę nuolaužos suduždavo į šipulius. Vanduo neaplenkė ir Katedros, buvo užlieti jos požemiai su kartu ten buvusiais palaikais. Ant Akademijos bibliotekos sienos yra atžyma, pagal kurią galima įsivaizduoti kokiame lygyje buvo vanduo per tuometinį potvynį.(šaltinis:cha.lt)

 


 Kaunas, 1926m.  potvynis

 

Kaunas: Žinoma, kad, be Nemuno deltos, nuo potvynių ypač kentėjo Kauno miestas, esantis Nemuno ir Neries santakoje. Miestą potvyniai niokojo 1715, 1811, 1829, 1855, 1906, 1926, 1931, 1934, 1940, 1942, 1946, 1947, 1951 ir 1958 metais. Potvynio vanduo užliedavo didelę Kauno senamiesčio dalį ir padarydavo miestui daug žalos. Didžiausias žinomas potvynis Kaune kilo 1946 metais, kada per žiemos ledonešį Nemune ir Neryje susidarę ledo sangrūdų, kurios atšalus orams dar sutvirtėjo. Ledo sangrūdų aukštis siekė 4,5 metro. Staigiai pradėjus tirpti sniegui ledo sangrūdų ties Kaunu patvenktose Neries ir Nemuno upėse vandens lygis kovo 25 dieną pasiekė neregėtą aukšti – 748 cm virš posto nulio. Antras pagal aukštį 1951 metų potvynis buvo 1,1 m žemesnis. Per 1946 metų potvynį buvo nuplauta 10 vienaukščių namų, apgadinta daug Kauno senamiesčio pastatų, žuvo žmonių. Nuostoliai įvertinti keliais milijonais rublių (Barisas, 1977).
Kad sumažėtų potvynių daroma žala, Kaune jau nuo ketvirto XX amžiaus dešimtmečio buvo pradėti statyti pylimai. Jie šiek tiek sumažino potvynių pavojų. Tai paaiškėjo per 1940 metų potvynį. Žemiau Neries žiočių dešiniame Nemuno krante supiltam pylimui sulaikius potvynio vandenį, padidėjo vandens srauto energija pylimais apsaugotoje atkarpoje, ir čia srautas pralaužė susidariusias ledo sangrūdas. Tačiau žemiau šio ruožo vandens srauto energijai sumažėjus, Nemune vėl susidarė ledo sangrūdos, ir upė užtvindė Zapyškio miestelį (Kolupaila, 1940b). 1959 metais pastačius Kauno hidroelektrinę, katastrofinių potvynių grėsmė Kaunui sumažėjo iki minimumo, nes aukščiau miesto susidarė didelis vandens telkinys – Kauno marios (plotas – 63,5 km2, turis – 462 mln. m3), kuris akumuliuoja pavojingą miestui Nemuno potvynio piko vandenį ir sumažina ledo sangrūdų susidarymo upėje galimybę.

 

Apie potvynių grėsmę. Pagal potvyniams susidaryti palankias sąlygas, Nemuną Lietuvos teritorijoje galima suskirstyti i tris atkarpas: vidurupį, žemupį ir deltą.
Nemuno vidurupio (nuo sienos su Baltarusija iki Kauno) nuolydis yra gana didelis, o tai lemia didelį srovės greitį. Ši upės atkarpa, lyginant su žemupiu ir delta, vėliau užšąla ir greičiau nuledėja. Ties upės seklumomis ir posūkiais per ledonešį susidaro ledo kamščių, dėl to vandens lygis čia labai svyruoja. Šioje Nemuno atkarpoje nuo potvynių ypač kenčia Balbieriškio gyvenvietė, mažiau – Birštonas ir Prienai. Pastačius Kauno HE, Birštono miestas atsidūrė aukščiau Kauno marių, kuriose padidėjęs ledo sangrūdų pavojus, ypač jeigu prieš potvynį palaikomas aukštas Kauno marių lygis. Alytaus miestas įsikūręs palei upę dar aukščiau, todėl potvyniai jam nepavojingi. Iki pastatant Kauno HE, didžiausias potvynių pavojus šioje atkarpoje grėsdavo Kaunui, šį miestą potvyniai nuo 1877 m. niokojo net 16 kartų. Pastačius Kauno hidroelektrinę, katastrofinių potvynių Kaune nebuvo, nes žemiau užtvankos ilga Nemuno atkarpa visai neužšąla arba čia susidarantis ledas būna labai plonas.
Iš Nemuno vidurupio atplaukiančius ledus sulaiko Kauno marios. Todėl Nemune ties Kaunu ledo sangrūdų, dėl kurių anksčiau mieste kildavo katastrofinių potvynių, nebesusidaro. Kita vertus, Kauno marių talpa nėra didelė, todėl ypač vandeningais metais potvynių susidarymo Kaune galimybė egzistuoja.
Nemuno žemupio (nuo Kauno iki Juros žiočių) atkarpoje didelių miestų užliejamose teritorijose nėra. Nuo potvynių labiausiai nukenčia šiame ruože arčiau upės įsikūrusios Zapyškio, Seredžiaus gyvenvietės ir Jurbarko miestas. Smalininku miestelis ir kitos palei Nemuną esančios gyvenvietės yra aukščiau, todėl potvyniai joms didelės žalos nepadaro.
Nemuno deltoje (nuo Juros žiočių iki Kuršių marių) dažniausiai formuojasi pavojingiausi, katastrofiški potvyniai Lietuvoje. Tai tik kelis metrus aukščiau jūros lygio pakilusi teritorija .

Parengta pagal: antraspasaulinis.net, mokslai.net, cha.lt medžiagą