Naujienos

Prof. A.Vasiliauskas nuo kovo 1 d. dirbs Aplinkos ministro patarėju

Prof. Albertas Vasiliauskas nuo kovo 1 dienos yra pakviestas dirbti aplinkos ministro Arūno Kundroto patarėju. Apie 70-metį švenčiantį žinomą miškininką- pokalbis "Miškas - mano rūpestis ir atgaiva" laikraštyje "Tėviškės gamta"

Lietuvos Vidurio lygumos krašte - Šlapaberžėje - prieš septyniasdešimt metų, vasario 14-ąją valstiečių Vasiliauskų šeimoje gimė trečias sūnus Albertas, dabar mums pažįstamas kaip žymus mokslininkas, pedagogas, aukštas miškų ūkio ir aplinkos vadovas. Nuo 2001-ųjų Jis dirbo Aplinkos ministerijos viceministro pareigose. Kuravo Miškų ir Gamtos apsaugos departamentus. Profesorius, habilituotas mokslų daktaras, kuriam 1985 metais buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio miškininko garbės vardas, per šimto mokslinių straipsnių, keturių monografijos autorius bei bendraautoris, dvidešimt penkerius metus vadovavo Dubravos miškų tyrimo stočiai, trejus - Lietuvos miškų institutui, 1994-1996 metais dirbo miškų  ministru. Jubiliatas sako, jog jam buvo gaila palikti tik vieną postą - Dubravos miškų tyrimo stoties Vaišvydavos girininko. Mielai prisimena tų metų darbus: Kauno marių pakrančių apželdinimą bei Girionių parko projekto, kurį sudarė architektas doc. Antanas Tauras, įgyvendinimą. Girionių parke, dar jauname, tačiau viename iš gražiausių mūsų šalyje, šlama Jubiliato sodinti klevai, tujos, liepos. Parko priežiūra jis rūpinasi iki šiol.
Profesorius Albertas Vasiliauskas nuo kovo 1 dienos yra pakviestas dirbti aplinkos ministro patarėju. Tad ir šventinis pokalbis daugiausia sukosi apie nuveiktus ir ateityje laukiančius darbus.

"Jeigu užimsiu šias pareigas, kuruosiu tik miškų sektorių, tai yra Miškų departamentą, Generalinę miškų urėdiją bei miškų urėdijas, - sakė prof. A. Vasiliauskas. - Neleidžia nurimti situacija, susijusi su žemės ūkio naudmenų apželdinimu. Žemės ūkio ministerijos struktūros, kurios turėtų šį procesą skatinti, elgiasi priešingai - sudaro įvairiausias kliūtis, dėl kurių žemės ūkio paskirties plotų apželdinimas tampa daug lėtesnis ar net ir neįmanomas.

Iš Europos Sąjungos  struktūrinių fondų šiam tikslui 2004-2006 metams buvo išderėti, palyginti, nedideli pinigai - 92 mln. litų. Tačiau dėl sudarytų kliūčių  ir šiuos pinigus panaudoti praktiškai nėra galimybių.  2004 metais želdymo projektų, pretenduojančių į ES paramą, parengta tik už 7 mln. litų. Kyla retorinis klausimas: kiek reikia padaryti ir kokį kelią įveikti, kad šiems ir ateinantiems metams skirtoji suma būtų panaudota?" - klausė profesorius.

- Ar, dirbdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patarėju, rasite būdų, kaip šį kelią patrumpinti?
- Vienas pirmųjų mano uždavinių, grįžus į Aplinkos ministeriją, ir bus šio klausimo sprendimas. Tikiuosi, jog su žemės ūkio ministre Kazimiera Prunskiene, miškininko dukra, jos patarėju melioratoriumi Kaziu Sivickiu, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Jonu Jagminu, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Antanu Bosu rasime sprendimą, kad vietos organams būtų suteikta teisė ten, kur melioracijos sistemos neveikia, nesilaikyti nors ir naujos, bet jau sustabarėjusios tvarkos. Reikia leisti žmonėms, kol jie turi noro, pasinaudoti Europos Sąjungos parama: visam kraštui jie atneš neįkainojamos naudos - pasodins mišką ne tik sau, bet ir mūsų ainiams.

- Vienas argumentų, dėl ko ribojamas derlingesnių žemės ūkio paskirties plotų apželdinimas, kad jų gali ateityje prireikti žemės ūkio gamybai. Ar pagrįsta tokia pozicija?
- Nemanau, jog mūsų šalies ekonomika, socialinis gyvenimas vystysis taip, kad Lietuva vėl taps tik žemdirbystės kraštu. Net jeigu ir prireiktų daugiau žemės, miškas visais laikais buvo kertamas, o jo vietoje sėjami rugių laukai, statomos gyvenvietės, tiesiami keliai... Sunku patikėti, kad ateities žmogus prireikus nesugebės iškirsti miško. Kitas dalykas, kurio tikisi kiekvienas doras miškininkas, kad gamta, kurios sudėtinė dalis yra miškas, bus vis labiau saugoma ir tausojama.

- Ar valstybinės miškų sistemos miškininkai pasirengę padėti žmonėms, norintiems veisti naujus miškus?
- Džiugu, kad miškų žinyba laiku ir gerai pasiruošė šiai svarbiai misijai. Miškų urėdijos ne tik išaugino reikiamą sodmenų kiekį bei pasirūpino jų rūšiniu asortimentu, bet ir gali padėti mišką veisiantiems žmonėms visuose etapuose, pradedant miško želdinių projekto rengimu, dirvos paruošimu, sodinimu ir net tolesne želdinių priežiūra.

Visa tai žmogus privalo atlikti rangos būdu, antraip ES paramos gaus mažiau. Parankiausias rangovas - miškų urėdija, suteikianti paslaugas už nedidelę kainą. Be to, apklausos duomenys rodo, kad dauguma privačių miškų savininkų pasitiki miškų urėdijomis ir paslaugas įvairiems darbams atlikti labiausiai norėtų gauti iš jų. Šis pasitikėjimas miškų urėdijas įpareigoja su žmonėmis apsieiti ypač pagarbiai, visokeriopai jiems padėti, darbus atlikti kokybiškai ir laiku. Dažniausiai taip ir yra. Mūsų - valstybinės miškų sistemos vadovų - pareiga, kaip jau minėjau, imtis visų priemonių, kad būtų panaikintos dirbtinai sudarytos biurokratinės užkardos. Jeigu lėšos, skirtos naujiems miškams įveisti, šiam tikslui nebus panaudotos, jos bus nukreiptos kitur. Liūdna, bet susidaro vaizdas, kad kai kuriose ministerijose to laukiama.

- Ar nekyla tuomet įtarimų, kad ir trukdžiai sudaromi dirbtinai?
- Kas galėtų paneigti? Tuo labiau, kad nepanaudojus miškams įveisti skirtų 92 milijonų litų, ateityje nebus galima prašyti didesnės paramos. O jos numatytoms žemėms apželdinti  tikrai reikės nepalyginamai daugiau.

- Pradėjome kalbą nuo ateities planų. O kokius jau nuveiktus darbus įvardytumėte kaip svarbiausius?
- Vienas iš gerokai pastūmėtų, bet toli gražu dar nebaigtų darbų - celiuliozės fabriko statybos inicijavimas. Pasisekė pasiekti, kad praėjusios kadencijos Seimas priimtų nutarimą ir  celiuliozės fabriko statybą pripažintų prioritetine. Investicijos siekia 3 milijardus litų. Mūsų šalyje tokių dar nebuvo. Baigiantis mano, kaip viceministro, kadencijai atsirado investuotojas, nereikalaujantis jokių išskirtinių sąlygų, sutinkantis statyti celiuliozės kombinatą pagal dar pastaraisiais metais japonų parengtą projektą. Nemanau, kad pagal modernias technologijas pastatytas ir veikiantis fabrikas, būtų kenksmingas aplinkai. O ekonomiškai jis bus tikrai naudingas.

Antrą pirštą, skaičiuojant svarbius darbus, drįstu lenkti dėl Miškų įstatymo, priimto  man būnant ministru. Tuo metu perėjome ir prie dabartinio miškų sistemos valdymo modelio: valstybinis valdymas - Miškų departamentas, ūkinis reguliavimas - Generalinė miškų urėdija, kontrolė - Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija. Beveik niekur pasaulyje šių trijų funkcijų nevykdo viena institucija, kaip buvo Miškų ūkio ministerijoje. Todėl 1996 metais ėmėmės kardinalių valdymo pertvarkymų. Manau, jog tik taip persitvarkę, galėjome išlaikyti kompleksinį miškų ūkį ir kitus žinybos privalumus.

Kaip mokslininkui, man svarbūs ir mokslo darbai, tyrimai miškų sveikatingumo klausimais, kartu su Birute Kažemėkiene išradome preparatą prieš šakninę pintį. Tačiau niekada nedirbau vien tik mokslo srityje - visada užėmiau aukštesnes ar žemesnes  administracines pareigas. Buvau ir esu geros sveikatos, todėl mokslu užsiimdavau po darbo, laisvadieniais, per atostogas. Žinoma, kažkiek nuskriausdamas šeimą.

Man pasisekė, kad, kur bedirbau, visada mano viršininkai buvo talentingi vadovai ir didelės erudicijos žmonės. Tai buvęs miškų ministro pavaduotojas Jurgis Gečys, Miškų instituto direktorius doc. Mikalojus Lukinas, akademikas Leonardas Kairiūkštis, buvę LRV premjerai Adolfas Šleževičius ir Mindaugas Stankevičius, aplinkos ministras Arūnas Kundrotas.

- Kas Jums yra miškas ir kodėl jis Jus patraukė?
- Visas vaikystės, paauglystės sekmadienio popietes su dviem broliais praleisdavome miške. Girininkas Vidurio Lietuvoje buvo iškili figūra - vaikystėje net nesvajojau apie šią profesiją. Todėl pasirinkau Kauno sodininkystės-daržininkystės technikumą, kurį su pagyrimu baigęs, įstojau į Miškų fakultetą. Pirmoji darbovietė - Kauno miškų ūkio Zapyškio girininkas, Tai man atrodė karjeros viršūnė. Po pusmečio paskyrė Dubravos miškų tyrimo stoties Vaišvydavos girininku, vėliau sekė įvairios pareigos, apie kurias net nebuvo svajota.

Dar studijuodamas dalyvavau studentų mokslinės draugijos veikloje. Moksliniai tyrimai traukė, todėl neatsitiktinai įstojau į aspirantūrą, kurią sėkmingai baigiau ir iš mokslininko kelio nebeišsukau, dirbdamas įvairiose pareigose.
Apgailestauju, kad dėl užimtumo negalėjau daugiau laiko praleisti miške, neskaitant girininkavimo metų. Kiekvienam žmogui, o ypač  miškininkui reikia daugiau būti miške, girdėti jo ošimą, jausti medžio artumą. Dėl to ir pasistengiau, dirbdamas aplinkos viceministru, atgaivinti miškininkų gamybinius pasitarimus miškuose.

Eidamas į ministro postą, ne visai suvokiau, kas manęs laukia. Maniau, kad turėdamas pakankamai miškininkystės žinių, galėsiu gerai rūpintis miškais. Bet čia daugiau prireikė valdymo žinių, nuovokumo, ateities strategijos formavimo, ekonominių žinių, ypač priimant tarpžinybinio lygmens sprendimus.

Dirbant viceministru teko kuruoti ne tik Miškų, bet ir Gamtos apsaugos departamentą, tad miškui vėlgi laiko likdavo nedaug. Tačiau pirmasis ir pagrindinis kiekvieno miškininko veiklos objektas, kokiose pareigose jis bedirbtų, yra miškas. Mišką privalome tinkamai atkurti, gerai prižiūrėti, saikingai naudoti ir visada atsiminti, kad valstybinis miškas priklauso valstybei, o tai reiškia - visiems mūsų šalies piliečiams. Prieš juos mes, miškininkai, esame atsakingi.

Kalbino Jūratė REČIŪNIENĖ
Nuotraukoje:  Albertas Vasiliauskas

****************************************************

Kiti straipsniai apie prof. A.Vasiliauską:

Nereikia skubėti kirsti,R.Braziulis, Žalioji Lietuva 2003 liepa Nr.13 (195)
Kiršinami miškų savininkai, Jonė Kučinskaitė, Veidas, 2003,
Ministrai savo įvaizdį gerina už mokesčių mokėtojų pinigus,Gintaras Sarafinas, Veidas, 2003.01.31 - Nr. 5