Naujienos
ŪP: ar vieta graižtviniams šautuvams medžioklėje su varovais?
Kolegos dėl atsitikimo kaltina šautuvą: įprastinio lygiavamzdžio užtaisas skrenda keliasdešimt metrų, o iš graižtvinio – ir už pusės kilometro kerta mirtinai.
Pirmą kartą medžioklę teisiškai ėmė reguliuoti 1557 m. Valakų įstatymas, vėliau – Lietuvos statutai. 1795–1914 metais galiojo Rusijos medžioklės įstatymai (išskyrus Klaipėdos kraštą: jame galiojo Vokietijos medžioklės įstatymai).
Laikmetį liudijančios medžioklės taisyklės buvo išleistos 1920 m., 1937 m., 1946 m., po 1990 m. jos keičiamos ir papildomos beveik kasmet. Su Europos Sąjungos teisės aktais suderintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės Aplinkos ministro įsakymu patvirtintos 2010 m. rugsėjo 15 d. Jose nurodoma, jog medžiojant leidžiama naudoti „ilguosius graižtvinius ir lygiavamzdžius ginklus su optiniais taikikliais ar be jų“. Medžioti leidžiama varant (kolektyvinės medžioklės), tykojant, sėlinant, su šunimis, grandine, su plėšriaisiais paukščiais, gaudant spąstais ir su vėliavėlėmis. Didžiausias pavojus dėl leidžiamų ginklų kategorijų kyla medžioklėse su varovais. Iš graižtvinio šautuvo paleista kulka turi didelę smogiamąją jėgą, skrenda taip toli, jog medžioklis negali prognozuoti jos judėjimo trajektorijos.
Į klausimą: „Naudoti ar ne snaiperiams skirtus graižtvinius šautuvus medžioklėse su varovais?“ atsako:
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas, Kėdainių r. ūkininkas, medžiotojas Jonas TALMANTAS: „Nelaimingi atvejai medžioklėje labai reti. Pasižiūrėkime, kiek sportininkų žūva įvairių varžybų, lenktynių metu. Rizikos apstu visose gyvenimo srityse. Mirties gali sulaukti ir neišeidamas iš namų. Tai, kas atsitiko per medžioklę Kėdainių rajono miške, – didelė nelaimė. Žuvusysis varovas buvo miške už 150 m nuo medžiotojo, jie per medžius vienas kito nematė. Mano nuomone, medžioti graižtviniu šautuvu varomosiose medžioklėse gana pavojinga: paleista kulka skrenda lygiagrečiai su žeme, žmogaus aukštyje. Kur kas saugiau tykoti žvėrių sėdint bokštelyje. Miško pakraštys, platus regėjimo laukas. Šaulys gali neskubėdamas nusitaikyti, be to, kulkos trajektorija bus aiškiai prognozuojama. Jei nepataikysi į žvėrį, kulka įsmigs į žemę. Aš manyčiau, jog medžiotojui saugiau graižtvinį šautuvą naudoti tik tykojant bokštelyje.“
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus TIJUŠAS: „Į šiuolaikinę medžioklę investuojama kaip į laisvalaikio praleidimo būdą arba pomėgį, todėl tų investicijų grąža yra ne medžioklės laimikis, o malonus laiko praleidimas. Negalutiniais duomenimis, šalyje yra daugiau nei 32 tūkst. medžiotojų. Kiekvienas jų gali turėti po keletą šautuvų kiekvienai medžiojamos faunos rūšiai. Kertinis medžiotojo profesinės etikos reikalavimas – šaunant nesuteikti gyvūnui kančių. Todėl ir reikalaujama, kad stambieji žvėrys būtų medžiojami didesnio kalibro graižtviniais šautuvais, mažesni – atitinkamai mažesnio kalibro. Grižtviniu nušovęs zuikį jo vietoje gali rasti tik mėsos ir kailio faršą. Lygiavamzdžiu gali tik sužeisti didesnį žvėrį, suteikti jam kančių. Lygiavamzdžio šautuvo šratai ar kulkos skrenda ne didesniu nei 45 m atstumu, taiklumas yra menkas. Graižtvinio šautuvo kulka vamzdyje įsukama, bet skrenda tiesiai, o iššauta iš lygiavamzdžio sukaliojasi ore.
Didžioji dalis šalies medžiotojų apsirūpinę lygiavamzdžiais šautuvais, nes graižtviniai ne kiekvienam pagal kišenę. Skaičiuojama, jog pastaruosius turi apie 10 tūkst. medžiotojų mėgėjų. Jokios taisyklės neriboja abiejų šautuvų kategorijų naudojimo. Svarbiausias yra žmogus: ar jis deramai pasirengęs, įgudęs. Nelaimės medžioklėse atsitinka kas keleri metai, tačiau apie jas garsiai ištrimituojama. Iki 2004 m. gegužės 1 d. (Lietuvos narystės Europos Sąjungoje) šalyje galiojusios taisyklės leido medžioti lankais ir arbaletais su optiniais taikikliais. Naujosiose taisyklėse to leidimo neliko, nors medžiotojams palikta viltis tą galimybę susigrąžinti. Po nelaimės Kėdainių rajone riboti medžiotojams ginklų rūšis nėra prasmės. Atgal į akmens amžių negrįšime. Nederėtų abejoti ir medžiotojų kvalifikacija ar kompetencija. Šiandien būtent medžiotojams deleguota laukinės gyvūnijos globos ir maitinimo žiemą funkcija. Medžiotojai nemažai sumoka už plotų nuomą miško savininkams.“
Valstybinės aplinkos apsaugos agentūros prie Aplinkos ministerijos Gyvūnijos naudojimo skyriaus vedėjas Kęstutis MOTIEKAITIS: „Dešimt metų Lietuvoje neleistinos medžioklės tendencijos išlieka tos pačios – kasmet nusikaltusių medžiotojų sugaunama apie 600. Daugiausia padaroma lengvų nusižengimų: medžioklės vadovo pareigų nevykdymas, visų reikiamų dokumentų neturėjimas. 2009 m. tikrų nusikaltimų buvo išaiškinta 482. Labai šiurkščių pažeidimų 2009 m. buvo 87: saugotinų gyvūnų medžioklė, medžiojimas be licencijų, draudžiamais įrankiais. Liūdniausia, kad nusižengimus dažniausiai padaro medžiotojai, turintys licenciją. Nešiurkštūs pažeidimai atsiperka įspėjimu ar kelių šimtų litų bauda. Šiurkštūs skaičiuojami visiškai kitaip – pasitaiko, kad atimamas medžiotojo bilietas, konfiskuojamas šautuvas, baudos siekia iki 5 tūkst. Lt. Tačiau tai tik baudos už pačią neleistiną veiką. Pavyzdžiui, nušovus stumbrą, prisidėtų dar ir padarytos žalos gamtai ieškinys, kuris įvertinamas 40 tūkst. Lt. Be to, toks medžiotojas gali būti patrauktas ir baudžiamojon atsakomybėn.
Apskritai nusikalstama medžioklė sudaro vos 4 proc. visų prieš gamtą padarytų nusikaltimų, tuo tarpu žvejyba – net 30 proc.“
Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos specialistas, medžioklės žinovas Vytautas RIBIKAUSKAS: „Medžioti lygiavamzdžiu šautuvu yra menas: privalai pažinti žvėrį, prie jo sėlinti kuo arčiau, nusitaikyti. Šiandien tokių specialistų nėra daug. Po 1990 m. iš Vakarų Europos atėjo „naujoviškos“ medžioklės tradicija. Ten šaudomi žvėrys iš galingų graižtvinių ginklų netoli miško gyvūnų šėryklų, mūvint baltas pirštines, o „juodą“ mėsinėjimo darbą paliekant atsivežtiems tarnams. Sovietmečiu graižtvinius šautuvos turėjo tik ribotas (ir siauras) skaičius žmonių. Man nepatinka tokia medžioklė. Manau, kad ir daugeliui miškininkų nepriimtina žvėrių žudymo tendencija. Lietuvoje nėra tokių miškų, kuriuose galėtum laisvai naudoti graižtvinius šautuvus. Tai Sibiro miškų, taigos tradicija. Ten nesutiksi žmogaus. Tačiau laikai Lietuvoje keičiasi: medžiotojų daug, kiekvienas gali turėti po 5-7 šautuvus, sveikatą pasitikrino, egzaminus išlaikė – ir jau pirmyn į mišką. Aš manyčiau, kad ne kiekvienas gali naudotis graižtviniu šautuvu, o juo labiau medžioklėje su varovais.“
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų atstovė spaudai Eglė ŽEMAITIENĖ: „Medikams sunku nustatyti, kur šautinę žaizdą patyrė pacientas, jie hospitalizuojami pagal sužeistą kūno poziciją. Apie visus panašius atvejus klinikų priėmimo skyriaus medikai visuomet informuoja policiją. Per praėjusius metus Kauno klinikose buvo gydyta 12 asmenų su šautinėmis žaizdomis.“
„Ūkininko patarėjo“ leidinių vyriausiasis redaktorius, medžiotojas Vytenis NEVERDAUSKAS: „Šiemet organizuojame jau dvyliktąją parodomąją medžioklę visuomenės, politikos veikėjams bei savo verslo partneriams. Šių renginių tikslas – skleisti dar prof. Tado Ivanausko 1921 m. įkurtos „Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos“ idėjas. Beje, labai gaila, kad sovietai, okupavę Lietuvą, šią draugiją uždarė – kultūringos medžioklės tradicijos buvo numarintos. Tarybiniais metais medžioklė tebuvo nomenklatūros privilegijuota kruvina puota miške. Virsmo į nepriklausomą valstybę metu suklestėjo brakonieriai, kurie vadovavosi vieninteliu lozungu: „Bėga, vadinasi, kaltas!“
Elgesio miške kultūra, deja, ir šiandien menkai kam rūpi. Ypač elgesio su šaunamaisiais ginklais. Juolab adrenalinas nėra paskutinis faktorius nelaimingų atsitikimų priežasčių krepšyje. Todėl „ŪP“ siunčiamuose pakvietimuose į parodomąsias medžiokles su varovais būtinai nurodome: „Medžiosime miške lygiavamzdžiais šautuvais“.
Turiu karabiną. Be abejo, tykojant bokštelyje, selekcinėje medžioklėje tai nepakeičiamas, ir, manau, vienintelis tinkamas ginklas.
Justino ADOMAČIO straipsnį ""Ar graižtvavamzdžiui vieta medžioklėse su varovais?" skaitykite 2010-11-20 laikraštyje "Ūkininko patarėjas"
