Naujienos

A.Brukas: Apie miškininkų ir medžiotojų santykius

Taigi, yra graži proga žvilgtelėti į nueitą kelią, pakalbėti apie pasiekimus,  nusipelniusius žmones, apie tame kelyje buvusias duobes, staigius posūkius ir apie tarpusavio santykių problemas.

Atkūrus nepriklausomybę 1918 m., medžioklės klausimų valstybinis reguliavimas buvo pavestas Žemės ūkio ministerijos sudėtyje buvusiam Miškų departamentui. 1920 06 15 Žemės ūkio ministras patvirtino „Medžioklės laikinąsias taisykles“, kurias ruošė pats departamento direktorius prof. Povilas Matulionis. Jų pagrindu buvo carinės taisyklės, tačiau įvesta Lietuvai svarbių pataisymų. Sudėtingi tuometiniai miškų reikalai ir etatų stoka departamente bei urėdijose neleido deramai rūpintis po karo beveik visai išnaikintos stambiosios faunos ir gerokai nuskurdintos smulkesnės faunos atkūrimu. Norint ką nors konkrečiau nuveikti, reikėjo įtraukti ir medžiotojų visuomenę. Todėl P. Matulionis aktyviai rėmė ir skatino jaunesnio kolegos gamtininko prof. Tado Ivanausko iniciatyvą įkurti Lietuvoje taisyklingos medžioklės draugiją. Jis ne tik padėjo paruošti draugijos įstatų projektą, bet ir rūpinosi specialiomis valstybės teikiamomis lengvatomis draugijai (valstybinių miškų monopolinė nuomos teisė, du kartus mažesnis žyminis mokestis draugijos nariams). Taip draugija iš karto pritraukė daug narių ir pradėjo įvairius darbus, susijusius su faunos globa. P. Matulioniui 1921 m.išėjus profesoriauti į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją, dar keletą metų tęsėsi šilti santykiai tarp T. Ivanausko vadovaujamos Taisyklingos medžiotojų draugijos ir Miškų departamento. Vėliau – į trečiojo dešimtmečio pabaigą – santykiai kiek atšalo. Tą nulėmė įvairios problemos periferijoje, o ypač plotų nuomos monopolijos panaikinimas ir nuoma varžytinių tvarka, pradėjusi nuo 1930 m. 

Be bendrųjų medžioklės reikalų, miškininkai (tiksliau – Miškų departamento direktorius ir keturių urėdijų urėdai) buvo atsakingi už reprezentacinių vyriausybės ir prezidento medžioklės plotų priežiūrą ir medžioklių organizavimą. Tarpukaryje reprezentacinės medžioklės buvo populiarios. Be prezidento ir vyriausybės narių, jose dalyvaudavo aukštieji kariškiai, valstybės pareigūnai, diplomatinio korpuso atstovai. Tarp svečių nuolat būdavo ir Medžiotojų draugijos vadovas prof. T. Ivanauskas. Aktyviai reiškėsi ne tik reprezentacinėse medžioklėse, bet ir  miškų, medžioklės, netgi visai naujų gamtosaugos reikalų tvarkyme Žemės ūkio ministras Stasys Putvinskis – Putvis. Su jo vardu siejasi tokių svarbių dalykų, kaip „Fondo miškui želdinti“ įsteigimas, „Medžioklės fondo“ atsiradimas ir pirmosios saugomos teritorijos Lietuvoje, vėliau pavadintos Žuvinto rezervatu, praktinis įkūrimas. Ši šviesi asmenybė bolševikų represuota 1941, užgeso Gorkio kalėjime 1942 m.

Iki 1940 m. Miškų departamentas išleido apie 40 aplinkraščių įvairiais medžioklės klausimais. Ypač Departamento veiklos suaktyvėjimas pasijuto nuo 1936 m. vidurio, kai jo vadovu tapo žinomas miškininkas, aistringas medžiotojas, pelnęs daugumos miškininkų pagarbą Antanas Rukuiža. Jis įvedė departamento Miškų ūkio skyriuje medžioklės inspektoriaus pareigybę ir pats ėmė rūpintis medžioklės reikalų gerinimu, tam panaudodamas Miškų departamento žinioje buvusio Medžioklės fondo lėšas. Iš jo pradėta finansuoti žvėrių globą bei šėrimą, plėšrūnų naikinimą, brakonierių gaudymą, žvėrių padarytos žalos ūkininkams atlyginimą, specialios literatūros įsigijimą ir medžioklės spaudos rėmimą. A. Rukuižiai atrodė, kad reikia gerinti ir medžiotojų draugijos darbą. T. Ivanauskas buvo įsitraukęs į plačią mokslinę bei visuomeninę veiklą, ne tik vadovavo draugijai, bet ir redagavo jos žurnalą „Medžiotojas“. Todėl praktinių klausimų sprendimui kartais jam trūko laiko. A. Rukuiža manė, kad ir žurnalas per daug mokslinis, atitrūkęs nuo medžiotojų masių, „nei išleistų numerių kiekiu, nei turiniu netenkina medžiotojų kultūrinių interesų“. Matyt, draugiškai tarpusavyje sutarti dėl problemų sprendimo jiems nepasisekė, o gal to daryti abu „sunkiasvoriai“ ir nebandė. Bent nėra apie tai išlikusių rašytinių duomenų. A. Rukuižai pavyko patraukti į savo pusę pirmiausia Kauno medžiotojų draugiją, o vėliau – ir daugumą kitų. 1939 m. vykusiame draugijų sąjungos suvažiavime buvo pateikti keli siūlymai medžioklės reikalams tobulinti. Tarp jų buvo pasiūlymas sujungti „Medžiotojo“ žurnalą su „Mūsų giriomis“. Tam T. Ivanauskas kategoriškai priešinosi. Ne už ilgo T. Ivanauskas ir M. Želvys atsistatydino iš Medžiotojų sąjungos valdybos narių ir žurnalo redaktorių. 1939 m. gegužę išėjo paskutinis – 34-tas jų redaguotas „Medžiotojo“ numeris, kuriame jie dėkojo medžiotojams už bendradarbiavimą ir piktai vertino siekį sujungti abu žurnalus.

Naujuoju draugijos pirmininku neeiliniame suvažiavime 1939 m. birželio 18 d. išrinktas A. Rukuiža. Jis kartu su J. Ardicku tapo ir žurnalo redaktoriai.Jau liepą išėjo naujų redaktorių suredaguotas  „Medžiotojo“ 35 numeris. Žurnalas buvo storesnis ir reguliariau leidžiamas – iki uždarymo 1940 m. išėjo 12 numerių, bet savo profesiniu lygiu nuo buvusio per daug nesiskyrė.

Taip miškininkų rankose Antro pasaulinio karo išvakarėse atsidūrė tiek valstybinio medžioklės valdymo, tiek jos visuomeninės organizacijos vadovavimo vadžios. Planų A. Rukuiža turėjo labai daug, bet jų realizavimą nutraukė okupacija. Medžiotojų sąjunga buvo paleista, žurnalas, kaip ir visa laisva spauda, uždarytas, o A. Rukuiža iš visų pareigų atleistas. 1944 m. artėjant frontui jis pasitraukė į Vakarus.

Vokiečių okupacijos metais medžiotojų organizacijų nebuvo, valstybinis medžioklės reguliavimas buvo paliktas miškininkams. Generalinėje miškų direkcijoje pirmą kartą atsirado Medžioklės skyrius, kuriame dirbo 3 žmonės. Be bendro pobūdžio reikalų, skyriui reikėjo rūpintis medžioklių organizavimu vokiečių kariškiams valstybiniuose miškuose. Skyriui vadovavo jau garbaus amžiaus iš Pavolgio kilęs vokietis Eduardas Skerstas, Lietuvoje atsidūręs dar 1919 m. ir kurį laiką dirbęs Seinų bei Prienų miškų urėdu. Tai įspūdingos biografijos žmogus, turėjęs nemenką medžiotojo patirtį Sibire ir gausų trofėjų rinkinį. Kaip rodo keli jo straipsniai „Mūsų giriose“ bei „Medžiotojuje“, jis puikiai išmanė medžioklinius ginklus ir šaudybą, tačiau bene svarbiausi jam buvo medžioklės kultūros, gamtosaugos, kovos su brakonieriavimu klausimai. Deja, karo metai neleido nuosekliau realizuoti racionalių sumanymų ir planų. Artėjant frontui jis pasitraukė į Vokietiją.

Pokaryje valstybinis medžioklės reikalų tvarkymas „išėjo“ iš miškininkų rankų. Pradžioje jis buvo patikėtas LTSR kūno kultūros ir sporto komitetui, o 1947 m. –  prie LTSR Vyriausybės  įkurtai specialiai Medžioklės ūkio valdybai, iš kurios 1957 m. buvo suformuotas Gamtos apsaugos komitetas prie LTSR Ministrų Tarybos. Jis ir atliko medžioklės ūkio valstybinio reguliavimo funkcijas iki 1989 m., kuomet vadovauti medžioklės ūkiui buvo pavesta Miškų ūkio ministerijai, įkuriant joje Medžioklės valdybą iš 5 žmonių. Tačiau praėjus 5-eriems, metams 1994 m. gruodžio19 d. A. Šleževičiaus vadovaujamos vyriausybės nutarimu, valstybinis medžioklės ūkio reguliavimas vėl sugrąžintas Aplinkos ministerijai ir jos žinioje yra iki šiol. 

Visuomenine linija 1947 m. pradžioje buvo įkurta centralizuota Medžiotojų draugija, kuriai deleguotos kai kurios svarbios valstybinės funkcijos, kaip pvz,. medžiojimo teisės suteikimas ir draugijos nario bilieto sutapatinimas su medžioklės teisėmis. Be to, įkurti priskirtiniai, o kiek vėliau – valstybiniai medžioklės ūkiai ir kai kurios centralizuotos organizacijos (regioniniai medžioklės inspektoriai, Zoocentras, kanopinių žvėrių aptvarai, fazanynai, antynai), skirti tiek bendram medžioklės reikalų vystymui, tiek rūpinimuisi vadinamomis nomenklatūrinėmis medžioklėmis.

Sovietiniam laikotarpiui būdingi ir teigiami, ir neigiami, ir abejotini medžioklės raidos aspektai. Pvz., gan spartus viso medžioklės ūkio vystymasis ir išskirtinė reprezentacinės – nomenklatūrinės medžioklės plėtra, taikomojo pobūdžio mokslo tiriamųjų darbų išvystymas, medžioklėtvarkos projektų įdiegimas, ypač sėkmingas stambiosios medžiojamosios faunos atkūrimas bei pagausinimas, kai kurių ankščiau Lietuvoje išnykusių rūšių (bebrų, stumbrų) reaklimatizacija, sėkminga kova su brakonieriavimu, abejotini naujų medžiojamos faunos rūšių (usūrinių šunų, kanadinių audinių, muflonų ir kt.) aklimatizavimo darbai, nesėkmės, susijusios su aborigeninės smulkiosios faunos (kiškių, vištinių paukščių ir kt.) nykimu. Itin iš negatyvios pusės reikėtų pabrėžti medžiotojų santykių blogėjimą su miškų ir žemių (medžioklės plotų) valdytojais, kurie realiai negalėjo turėti jokios įtakos nei medžioklės faunos besaikio gausinimo procesams, nei gauti kompensacijų už žalą žemės ūkio kultūroms ir miško želdiniams.

Maždaug pirmus du pokarinius dešimtmečius medžiotojų ir miškininkų santykius buvo galima apibūdinti kaip „šaltai dalykinius“, o vėliau jie perėjo į konfrontacinius beveik visuose lygmenyse. Žinybų vadovų lygyje tarp ilgamečio miškų ministro Algirdo Matulionio ir pirmojo Gamtos apsaugos komiteto pirmininko žymaus gamtininko Viktoro Bergo sunkiai slepiama priešprieša atsirado, su gamtosaugininkų „pagalba“ 1964 m. įvykdžius miškininkų žurnalo „Mūsų girios“ uždarymą; žurnalas nors ir skyrė medžioklei daug dėmesio, netenkino kitų gamtosaugos funkcionierių ambicijų. Po įvairių intrigų „Mūsų girias“ 1964 m. pakeitė „Mūsų gamta“. Miškininkai 1964–1969 m. turėjo tenkintis tik „Mūsų gamtos“ priedu „Girios“, o nuo 1969 m. šis priedas buvo pertvarkytas į  Miškų ministerijos ir Miško pramonės ir miškų ūkio mokslinės techninės draugijos mėnesinį biuletenį. „Giriose“ miškininkai turėjo galimybę išsakyti (švelnia forma) kritiškas mintis dėl trūkumų medžioklės reikaluose, bet  tos mintys platesnių visuomenės sluoksnių nepasiekė, o gamtosaugos funkcionieriai ir LMŽD vadovai į „Girių“ kritiką  demonstratyviai nekreipė jokio dėmesio. Už jų pečių stovėjo partinė respublikos valdžia.

Suprantama, ir sovietmečiu buvo draugijos skyrių ir medžiotojų būrelių vadovais renkamų miškininkų, kurie sugebėjo išsaugoti pakankamai dalykiškus santykius, ypač su eilinių medžiotojų visuomene, o taip pat ir kitų profesijų medžiotojų, sugebėjusių bendradarbiauti ir kartu spręsti problemas. Šaltukas ir nesiskaitymas labiausia jautėsi respublikinėse valdymo grandyse net ir tais atvejais, kai medžiotojų draugijos vadais ar kitais įtakingais asmenimis tapdavo miškininko išsilavinimą turintys žmonės (Jonas Zenkevičius, Kazys Giniūnas)

Tokia nenormali, abiem pusėm žalinga padėtis tęsėsi iki Atgimimo.Miškininkai tiesiog „užsiciklino ant kanopinių žvėrių daromos žalos“ ir nesigilino į kitas problemas, nesirūpino miško apsaugos priemonių nuo žvėrių daromos žalos diegimu, o kartais pradėjo painioti „nomenklatūrinius“ medžiotojus su visais Lietuvos MŽD nariais. Tad 1989 m. atgavę galimybes vadovauti medžioklės ūkiui, pridarė klaidų ir 1994 m. vėl buvo nušalinti nuo šių reikalų tvarkymo. Medžiotojai irgi pridarė daug klaidų ne tik vertindami naują situaciją, bet ir praktiškai spręsdami savo problemas. Tai lėmė lėtą draugijos atsinaujinimą, nerangų taikymąsi prie naujų realijų, turto praradimą bei abejotiną jo „prichvatizavimą“, pablogėjusį prestižą visuomenės akyse. Nesisekė suvaldyti padėties ir Aplinkos ministerijai. Todėl XX a. paskutiniame dešimtmetyje išplito brakonieriavimas, sumažėjo medžiojamųjų gyvūnų kiekiai, suprastėjo trofėjai.

Reikėjo nemažai laiko, kol supratimas, kad peštynės bei užsitęsęs santykių aiškinimasis niekam nenaudingas, vis tik nugalėjo. Prasidėjo pozityvi veikla. Medžiotojų darbas gerinant medžioklės kultūrą bei faunos globą, miškininkų įdiegtos želdinių apsaugos priemonės, pavyzdingas komercinių plotų tvarkymas, aplinkosaugininkų sugriežtinta kontrolė ir kova su brakonieriavimu davė vaisių. Bendri renginiai, nuomonių išklausymas, kolegialus dalyvavimas teisės aktų kūrime ir susilaikymas nuo tuščių ambicijų reiškimo padeda suprasti, kad tarp valstybinio miškų ūkio pareigūno ir medžiotojo yra daug bendrų sąlyčio taškų ir net bendrų draugų bei priešų...

Miškas ir jame gyvenantis laukinis gyvūnas – neatskiriama gamtinė sistema ir vertingas atsikuriantis gamtinis išteklius. Šios sistemos labui reikia, kad miškininkas ir medžiotojas į ją žiūrėtų atsakingai, kolegiškai, atmestų nereikalingas ambicijas ir bendrai ieškotų būdų dabarties ir ateities problemoms spręsti. Devyniasdešimtojo jubiliejaus proga ir linkiu, kad pozityvūs santykiai tarp miškininkų ir medžiotojų dominuotų ir ateityje.

Parengta Algirdo Bruko straipsnio "MIŠKININKŲ IR MEDŽIOTOJŲ SANTYKIAI", išspausdinto 2010 m. lapkričio mėn. žurnale "Mūsų girios" pagrindu.