Naujienos

N.Kupstaitis: Privačių miškų politika Lietuvoje – kokia ji šiandien?

Miškas auga ilgai, todėl ir miškų politika jau savaime yra inertiška ir negali kardinaliai keistis dažnai. O jei ir keistųsi dažnai, tai greičiausiai taptų realiai neįgyvendinama. Prieš daugiau nei dešimtį metų disertacijoje nagrinėdamas Lietuvos privačių miškų situaciją buvau priėjęs vienos iš išvadų, jog miškininkaujama privačiuose Lietuvos miškuose gali būti tik griežtai prižiūrint ir kontroliuojant šį procesą iš valstybės pusės. Tuo metu tokia išvada buvo praktiškai visuotinai priimtina, grindžiama nepakankamu savininkų nuosavybės supratimu, miško tvarkymo žinių trūkumu, perdėtu trumpalaikės naudos iš miško siekimu, netgi žmonių mentalitetu ir kitais to meto privačių miškų ūkį charakterizuojančiais dalykais, priešpastatant tai miškų išsaugojimo būtinybei. Žinoma, tokie dalykai per pora metų nesikeičia, bet ilgesnis laikotarpis savo darbą atlieka. Keičiasi ne tik miško savininkų, bet ir įvairias su miškais susijusias valstybės ar visuomenės institucijas atstovaujančių asmenų supratimas. Ir tą galima aiškiai matyti nagrinėjant šiandieninės vykdomos privačių miškų politikos kryptis.

Žingsniai pasitikėjimo miško savininku link

Jau keletą metų kryptingai keičiama teisinė bazė, reglamentuojanti privačių miškų tvarkymą. Palaipsniui atsisakoma kai kurių perteklinių ar esminės įtakos neturinčių, tačiau miškininkavimą privačioje valdoje apsunkinančių dokumentų. Pavyzdžiais čia gali būti dalies leidimų kirsti mišką atsisakymas nepagrindiniams miško kirtimams, šiuo metu diskutuojamas miškotvarkos projektų privalomumo atsisakymas mažoms valdoms, kuriose miško žemė užima iki 3 hektarų dydžio. Miško savininkui leidžiama pačiam pasirinkti kertamus medžius, dažniausiai neprivaloma jų ženklinti. Neintensyvią veiklą vykdantiems suteikta teisė nedidelį kiekį medienos (iki 3 kubinių metrų iš vieno hektaro, bet ne daugiau 15 kubinių metrų iš viso nuosavybės teise valdomo miško žemės sklypo) išsikirsti kasmet be jokių projektų ar leidimų kirsti mišką, o tik informavus apie tai miškų inspektorių. Tai tik keletas pastarųjų metų pakeitimų. Sekantiems žingsniams kelias gali atsiverti tuomet, kai Seimas priims šiuo metu intensyviai diskutuojamas Miškų įstatymo pataisas, susijusias su miško valdų dalinimu, statybų miškuose klausimais. Jau vien tai, kad vyksta konstruktyvi diskusija ir sprendimų paieškos šiais klausimais, o ne vien priešingos nuomonės neigimas, leidžia tikėtis teisiniame reguliavime tam tikro postūmio žmogaus link.

Tokio postūmio laikas būtų tikėtis ir valstybinę miškų kontrolę vykdančių institucijų veikloje. Kai kurie geri pavyzdžiai rodo, kad tai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai gali būti įgyvendinama, net nevykdant jokių institucinių pertvarkymų ar teisinio reguliavimo pakeitimų. Bet reikia pripažinti, kad nemaža dalis valstybinę miškų kontrolę vykdančių ir jiems vienaip ar kitaip vadovaujančių asmenų vis dar labai siaurai supranta ir taiko jiems teisės aktais nustatytas funkcijas - svarbiausia nubausti. Miško savininkų baudimas neturėtų būti pagrindinis įrankis skatinant tinkamą privačių miškų tvarkymą. Manau, kad taip galvojančių daugėja. Tą liudija ir pokyčiai teisės aktuose. Užtenka pasižiūrėti, ką naujai pakeistame Viešojo administravimo įstatyme apima ūkio subjektų (mūsų atveju - privačių miškų savininkų) veiklos priežiūra. Pirmoje vietoje čia įvardinamas konsultavimas ir tik paskutinėje - poveikio priemonių taikymas. Be to, šiame įstatyme nurodant veiklos priežiūros principus pats pirmasis yra minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, kuris reiškia, kad priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, o šie veiksmai atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą. Tai tik keletas įstatymo nuostatų, tačiau jos aiškiai rodo, kad einama kryptingai žmogaus link.

Finansinis skatinimas - svarbus įrankis valstybės rankose

Finansinio privačių miškų ūkio skatinimo klausimas vertas atskiro dėmesio. Jei prieš gerą dešimtmetį valstybės finansinė parama privačių miškų savininkams apsiribodavo informavimo, mokymo ir konsultavimo priemonėmis, tai dabar ji labai išplėtota. Ypač prie tos plėtros prisidėjo atsiradusi galimybė teikti Europos Sąjungos paramą miškų ūkiui. Tokia parama suteikia galimybę miško savininkui geriau tvarkytis savo miške, o valstybei remti tik tam tikras veiklas, o tuo pačiu be prievartos mechanizmo daryti įtaką, kad privatūs miškai būtų vystomi tam tikra linkme. Pavyzdžiu galima būtų pateikti vieną iš Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonių - „Miškų aplinkosaugos išmokos", pagal kurią remiamas ir neplynų pagrindinių miško kirtimų vykdymas vietoj teisės aktais leidžiamų plynų. Pasirinkę dalyvavimą šioje priemonėje miško savininkai gauna naudą iškirsdami dalį miško, papildomai gaudami išmokas už prarandamas pajamas ir dargi tokiu kirtimu paskatindami savaiminį miško atsikūrimą, dėl ko sutaupomos lėšos miško atkūrimui. Savo ruožtu valstybė ir visuomenė gauna naudą, nes kertant neplynai išsaugoma miško aplinka, taikomas aplinkai draugiškesnis miško naudojimo būdas. Iš tiesų tai yra pakankamai sudėtingas uždavinys surasti tokį paramos priemonių balansą, kad ir savininkams ir visuomenei kartu būtų suteikiama maksimali nauda ir tuo pačiu nedaroma žala aplinkai ar konkrečiai miškui.

Naujausia paramos priemonė tiesiogiai miško savininkams numatyta 2011 metams - iš valstybės biudžeto specialiosios Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos bus remiamos individualios miško savininkų konsultacijos jų miško valdose. Tai bene pats efektyviausias nors ir nepigiai kainuojantis konsultavimo būdas. Už tokią konsultaciją pačiam miško savininkui nereikės mokėti. Nors yra asmenų, neigiamai žiūrinčių į nemokamas konsultacijas miško savininkams, aš manau, kad tai būtina ir valstybei ne per daug kainuojanti priemonė, norint, kad miško savininkas be prievartos pasirinktų tinkamo miško tvarkymo kryptį.

Be šių pavyzdžių yra visa eilė kitų paramos priemonių miško savininkui, kurias aptarti reikalinga atskira knyga. Beje, tokia yra išleista ir nemokamai platinama Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriuje, ją galima rasti ir internete: http://www.am.lt/VI/files/0.927160001286884909.pdf (Aplinkos ministerijos interneto svetainės skyriuje „Miškai" esančioje rubrikoje „Privačių miškų savininkams"). Praktiškai kiekvienas miško savininkas, kuris bent kiek suinteresuotas savo privačiu mišku, nesunkiai suras sau ir savo miškui tinkamą paramos priemonę. Žinoma, norint gauti paramą teks bent minimaliai „pajudinti pirštą" ir pinigai nebus pateikti „ant lėkštutės".

Bendradarbiavimas - ne tik populiarus žodis

Kalbėti apie bendradarbiavimą privačių miškų politikos kontekste galima labai įvairiais aspektais: tai ir miško savininkų tarpusavio bendradarbiavimas vykdant ūkinę veiklą ar siekiant kitų bendrų tikslų, tai taip pat bendradarbiavimas tarp privačių miškų savininkų ir valstybinių miškų valdytojų, tai netgi ir atskirų valstybės institucijų bendradarbiavimas sprendžiant privačių miškų ūkio klausimus. Tikriausiai neverta ginčytis dėl to, kiek svarbus vienos ar kitos formos bendradarbiavimas bet kurioje srityje, tame tarpe ir miškų ūkyje. Pakanka pripažinti, kad bendradarbiavimas gali padėti sprendžiant daugelį privačių miškų problemų. Pavyzdžiu gali pasitarnauti aktyvi miško savininkus vienijančių organizacijų veikla ir įtaka formuojant teisinę privačių miškų ūkio, įskaitant ir ES paramą miškų ūkiui, bazę. Vis dėlto miško savininkai nėra linkę pulti bendradarbiauti vykdant ūkinę veiklą miškuose - tikrųjų miško savininkų kooperatyvų, kurie teiktų paslaugas daugiau savo nariams, nei tretiesiems asmenims, Lietuvoje beveik nėra. Sakoma, kad tam nepakanka skatinimo priemonių, ar, kaip dar madinga sakyti - skiriamas nepakankamas valstybės dėmesys. Reikia pripažinti ir tai, bet aš manau, svarbesnė ta aplinkybė, kad mūsuose žmonės nelinkę bendrai tvarkyti savo ūkių ir dalintis su kitais darbais ir uždarbiais - vieni prisimena blogą kolūkių patirtį, kiti nesutaria netgi dėl bendro su giminaičiais miško tvarkymo, o ką jau kalbėti apie kooperaciją. Šių aplinkybių reikėtų nepamiršti, tačiau skatinti miško savininkus bendrai ūkinei veiklai, manau verta, ir tai vienaip ar kitaip atsispindės privačių miškų politikos sprendimuose.

Keičiasi ir pati miškininkystė

Čia jau nesvarbu, privačiame ar valstybės miške miškininkystė turi taikytis prie šiandienos darnaus miškų tvarkymo reikalavimų. Svarbu darosi ne vien produktyvesnio miško formavimas ar biologinės įvairovės išsaugojimas, bet pagaliau ir paties savininko poreikiai. Žinoma, visuomet reikalingas balansas, kompromisų paieška. Ir ne visuomet lengva juos surasti. Gal todėl lengviau keičiasi (keičiamos) tos miškininkystės nuostatos, kurios „eina" prieš natūralius gamtos procesus. Pavyzdžiui, įteisintas „leidimas" miško savininkui savo miške auginti baltalksnyną ten, kur jis savaime augo ir auga. Tokios šiuo metu įgyvendintos mintys prieš gerą dešimtį metų net garsiai diskutuojamos nebuvo. Arba kitas pavyzdys - neplynų kirtimų ir savaiminio miško atsikūrimo skatinimas, tuo pačiu palaipsniui reabilituojant tokias „menkavertes" minkštųjų lapuočių medžių rūšis, kaip drebulė ar beržas. Netgi ugdomieji miško kirtimai miškų politikoje vis dažniau vertinami labiau pagal tai, kiek jie papildomai medienos (įskaitant ir biokurą) gali duoti rinkai, nei pagal savo svarbą formuojant medyną. Taigi, pokyčiai miškininkystėje vyksta ir, manau, neišvengiamai vyks toliau. O tų pokyčių pagrindinė kryptis, mano supratimu, - artimesnis gamtai miškininkavimas.

Apibendrindamas manau, kad toks šiuo metu tiesiamas kelias - nuo dažnai perteklinio ir perdėm griežto administracinio miškininkavimo suvaržymo su ypač išvystytu baudimo procesu, prie laisvesnio miškininkavimo labiau pasitikint miško savininku ir tuo pačiu prie finansinio tinkamesnių miškininkavimo priemonių, o taip pat miško savininkų bendradarbiavimo skatinimo ir yra ta kryptis, kuria vyksta mano pradžioje minėtas esminis persilaužimas privačių miškų politikos srityje.

dr. Nerijus Kupstaitis
Aplinkos ministerijos Miškų departamento Privačių miškų skyriaus vedėjas

Straipsnis parengtas 2010-12-06 ir publikuotas žurnale "Miškai" 2011 m. sausio mėn. numeryje  pavadinimu  "N. Kupstaitis. Vyksta esminis persilaužimas"