Naujienos

2011 - 07 - 19

A.Brukas: Paskutinieji abiejų tautų respublikos didieji medžiokliai

Apie Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės didžiūnų medžiokles ir net 300 metų saugotą, didžiausią  ir pirmąjį Lietuvos draustinį Rūdninkų girioje pasakoja nusipelnęs miškininkas, žinomas medžiotojas Algirdas Antanas Brukas.

XVII a. karališkųjų medžioklių klestėjimas Abiejų tautų respublikoje dėl prasidėjusio valstybės nuosmukio, karų ir maro epidemijų buvo kiek prigesęs, bet  jis vėl atsigavo XVIII a. Lenkijos karaliumi ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapus Saksonijos kiurfiurstui  Augustui II, dar vadintam Augustui Stipriajam. Tai buvo įspūdinga asmenybė, pažymėjusi savo vadovavimą permainingais karais, abejotina diplomatija, tolesniu Abiejų tautų respublikos smukdymu ir nemažais laimėjimais meilės bei medžioklės reikaluose. Jis kaip ir galutinai išryškino  bei įtvirtino negatyvius procesus didenybių medžioklėse, prasidėjusius sparčiai vystytis maždaug nuo XV a. vidurio. Tad verta apie tai papasakoti truputį plačiau. Stotingo sunkiasvorio Saksonijos kiurfiursto, pajėgusio lankstyti pasagas  ir sugebėdavusio žiūrovų akivaizdoje su ietimi ir peiliu susikauti su didžiuliu šernu, ar dviem kardo smūgiais nukirsdinti įsiutintam lokiui galvą, ideologija buvo suformuota iki  jo išrinkimo Lenkijos karaliumi ir Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jį išugdė baroko epocha ir tuometinės Vakarų Europos diduomenės papročiai. Sėdėdamas savo ištaiginguose ir erdviuose rūmuose Drezdene jis, kaip rašo Cheidi Vaidner  Vaidenas (2004), ne tik blizgėjo, kaip nenugalimas arenų kovotojas, įspūdingų švenčių, eitynių, teatralizuotų raitelių išvykų į gamtą, damų ekipažų lenktynių, pritrenkiančių fejerverkų ir pan. brangių pramogų organizatorius, bet ir nežabotu mėgavimosi gyvenimu azartu, kuris dažnai reiškėsi nesibaigiančia rūmų puošyba, investicijomis į meno vertybių įsigijimą, į taikomosios dailės auksinius ir porceliano kūrinius, į savo papuošalus bei aksesuarus. Pavyzdžiui, jo vadinamas smaragdinis medžiotojiškas garnitūras susidėjo iš:

-          Elninio peilio su agato rankena, išpuošto 9 smaragdais, 81 brilijantu ir grandinėlės peilio pakabinimui iš 7 auksinių elementų;

-          Špagos, išpuoštos 90 smaragdų ir 200 brilijantų;

-          Auksinio Runa ordino, išpuošto 3 smaragdais ir 73 brilijantais;

-          Balto erelio ordinu, išpuoštu 16 smaragdų;

-          Skrybėlės smeigtukų, papuoštų 4 smaragdais ir 67 brilijantais;

-          2 diržo sagčių, papuoštų 16 smaragdų ir 16 brilijantų;

-          7 auksu aptaisytų smaragdų munduro papuošimui;

-          19 įvairios paskirties sagų iš brangakmenių;

-          1 sudėtingo lazdelės papuošalo iš įvairių brangakmenių.

Kitam kiek kitokios sudėties, bet tokios pat paskirties garnitūrui buvo panaudoti 599 brilijantai.

Valdyti kartu Saksoniją ir Abiejų tautų respubliką buvo nelengva ne vien dėl bendrų sienų nebuvimo ar todėl, kad gimtoji Saksonija tuomet buvo apie 20 kartų mažesnė už respubliką, bet dėl gausybės jos vidaus ir išorės problemų. O čia likimas „pametėjo" tokius ne tik puikiomis fizinėmis savybėmis, bet ir aštriu intelektu pasižyminčius išorės priešus, besigviešiančius į silpstančios respublikos žemes, - Rusijos carą Petrą pirmąjį ir Švedijos karalių Karolį XII. Nepavykus įgyvendinti svajonių apie šlovingas pergales mūšių laukuose, Augustas Stiprusis vis tik šį tą nuveikė medžioklės srityje - nutraukė pirmtakų pradėtą Belovežo girios parceliavimą ir ten jau gan stipriai išvystytus medienos ruošos darbus. Girios sargybą jis išplėtė iki 150 asmenų ir atvežė jėgerius saksoniečius, kurie, suprantama, jokių didelių sentimentų vietos gyventojams neturėjo ir galėjo realiai užtikrinti geresnę žvėrių apsaugą. Tačiau ne visi Belovežo žvėrys nuolankiai pasitiko galingąjį Augustą. 1705 gruodžio 3 dieną vykusioje medžioklėje jis vos nežuvo nuo lietuviškai lenkiškos meškos letenų. Tačiau šiame susidūrime vis tik Stipriojo pravardė buvo pateisinta, nors manoma, kad randų liko... Ar dėl šios priežasties ar rimtesnių dalykų (karo tarp Rusijos ir Švedijos eigos, bajorų bandymo 1704 m į sostą pasodinti Lesčinskį, priverstinio pasitraukimo į Saksoniją ir pakartotino sugrįžimo 1710 su tvirta rusų pagalba, 1715 m. bajorų sukilimo prieš jį  ir kt.) iki savo valdymo pabaigos, t.y. iki 1733 m, daugelyje Lietuvos girių jis nespėjo pamedžioti, o tikriausia jis labiau ir mėgo savo pirmtako pastatytus fantastiškus Moricburgo pilies rūmus prie Drezdeno, kurių rekonstravimui, plėtimui ir tobulinimui pats ruošė eskizus. Rūmai tarnavo, kaip medžioklės pilis ir vasaros rezidencija. Nepaprastą įspūdį Moricburgo kompleksas, kaip kultūros paveldo objektas, palieka ir šiandien. Verta ten pasidairyti ne tik medžiotojui, bet ir eiliniam Lietuvos piliečiui, prisiminti istorinius Lietuvos ir Saksonijos ryšius, apie kuriuos beveik nieko nerasi net ir šiuolaikiniuose istorijos vadovėliuose.

Nežinia, ar nuo Augusto stipriojo laikų Lietuvoje buvo pradėtas kurti mitas, kad lietuviškoje betvarkėje tvarką galėtų padaryti atėjęs „šlubas vokietis"... Vargu. Ją dar bandė daryti Augusto Stipriojo sūnus Augustas III, Rusijos caro pagalba tapęs dar trims dešimtmečiams baigiamos nustekenti Abiejų tautų respublikos valdovu. Ne ką nuveikęs tragiškos valstybės vidaus padėties taisymui, medžioklės srityje jis pastūmėjo respubliką dar arčiau prie vakarietiškų standartų: Belovežo girioje pastatė naujus nepalyginamai įspūdingesnius nei buvę rūmus su daugybe ūkinių pastatų, šunidėmis, arklidėmis ir aišku atkūrė bei padidino žvėryną.

Pačioms medžioklėms irgi netrūko egzotikos. Stumbrai jau buvo tapę reliktiniu žvėrimi, kurių medžiokle negalėjo mėgautis kiti Europos monarchai. Paprastai per metus buvo surengiama viena ilgalaikė keleto dienų trukmės medžioklė. Iki medžioklės pradžios vykdavo didžiuliai paruošiamieji darbai, kuriuose be vietinės girios tarnybos dalyvaudavo, atvykę medžioklės specialistai iš Saksonijos bei šimtai ar net tūkstančiai aplinkinių valstiečių. Šiomis pajėgomis iš aplinkinių girios plotų žvėrys buvo suvaromi į žvėryną ir (ar) prie jo įrengtus aptvarus. Iš tolimesnių vietų jie net buvo gaudomi ir gabenami dėžėse ar varomi specialiuose kinkiniuose. Tai buvo sudėtingas darbas, daug žvėrių žūdavo. Apie tuomet žuvusius žvėris nėra išlikę duomenų. Tačiau 1860 m. ruošiant carui Aleksandrui II medžioklę, 57 pagautiems ir atgabentiems stumbrams kritusių buvo 100. Vargu, ar prieš šimtmetį žvėrių gaudymas galėjo būti mažiau nuostolingas. Karališkiesiems medžiokliams buvo įrengiamos specialios altanos iš kurių buvo galima saugiai šaudyti į medžioklės aptvarą išvarytus ir neturinčius šansų išsigelbėti žvėris. Karališkąją medžioklės svitą, susidėjusią iš valdovo, jo šeimos narių ir aukštų kviestinių svečių, tarp kurių paprastai būdavo ir užsienio monarchų, lydėjo gausybė aptarnaujančio personalo. Medžioklę puošė jos atidarymo ir uždarymo ritualai ir šaunios puotos  Daug kas dabartiniais laikais apsilankę girioje pasakodami įspūdžius pamini vienos tų laikų (1752 09 21) medžioklės atminimui pastatytą obeliską. Jame parašyta, kad per medžioklę, kurioje dalyvavo karališkoji šeima ir keliolika lenkų-lietuvių bei vokiečių didikų, buvo nušauti 42 stumbrai, 13 briedžių ir 2 stirninai. Labai aktyvi stumbrų žudymo dalyvė buvo pati karalienė. Po Augusto III mirties 1763 m. karališkos medžioklės kiek prigeso, baigėsi jėgerių saksų „aukso amžius‘, jų dalis grįžo į tėvynę, bet dalis pasiliko ir čia jėgerių darbą tęsė jų vaikai ir vaikaičiai. Tokia mišri profesionalų medžiotojų komanda dirbo girioje ir caro laikais iki 1831m sukilimo. Jo metu visa girios tarnyba su šveicarų kilmės oberforstmeisteriu Ronko stojo sukilėlių pusėn ir todėl po sukilimo numalšinimo darban negrįžo. Pagrindinis dalykas, kas iš saksų invazijos į etnografinės Lietuvos žemes, išliko mūsų krašte  iki šiol, tai „jėgerio", kaip medžioklės tarnybos  pareigūno arba medžioklės specialisto,  pavadinimas. Gal dar reikia paminėti, kad vieną iš paskutinių karališkų pamedžiojimų Belovežo girioje 1784 m., grįždamas iš Gardino seimo, suorganizavo Stanislovas Augustas. Tada nuo jo rankos krito 4 stumbrai. Nepraėjus ir dešimtmečiui Abiejų tautų respublika (o kartu ir jos valdovai) visiems laikams dingo iš Europos žemėlapio. Nedingo tik karališka medžioklė Belovežo girioje, nes ją pratęsė carai. Bet apie tai kitame skyrelyje.

Dabartinės Lietuvos teritorijoje kito  didenybių medžioklei skirto objekto pagal rūmų puošnumą,  turtus ir žvėryno dydį, galėjusio prilygti Belovežui, nebuvo. Tačiau Trakų žvėryną matyt galime laikyti seniausiu, - jis Vytauto laiške minimas jau 1384 m. Karališki medžioklės plotai ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo daugelio valstybinių dvarų (Gardino, Knišino, Pervalko, Merkinės, Nemajūnų, Alytaus, Birštono, Darsūniškio, Kauno, Vilkijos, Vilniaus ir kt.) aplinkoje. Žinomos ir kelios medžioklės sodybos (dvareliai), pastatytos kiek atokiau nuo pagrindinių dvarų: Varėnos, Nemunaičio, Buktos ir kt. Prie Liškiavos  ir prie Mardosavo palivarko  kurį laiką veikė ir nedideli žvėrynai. Pagal V. Vaitkevičiaus ir L. Kvizikevičiaus surinktus duomenis (2004) Vytautas ir Jogaila iš Nemuno pakrantėse esančių dvarų dažniausia yra medžioję Merkinės apylinkėse  - po 5 kartus. Daugiausia laiko praleidęs Merkinėje yra Zigmantas Vaza, kuris čia slėpėsi 1630/31 m. žiemą, siaučiant maro epidemijai, ir čia numirė susirgęs po medžioklės 1648 m. Tačiau panemunių dvarų girios praėjus intensyviems kolonizacijos ir eksploatacijos procesams, kaip medžioklės vietos, gerokai suprastėjo ir nuo XVII vidurio karališkoms medžioklėms naudotos daug rečiau.

 Didžiausi ir ilgiausiai (iki valstybės žlugimo) funkcionavę karališki medžioklės plotai dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo Rūdninkų miškų masyve. Čia medinį medžioklės dvarą su ūkiniais pastatais ir žvėrynu apie 1470 m. pastatė Kazimieras IV Jogailaitis. Be jo Rūdninkų girioje medžiojo Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Žygimantas III, Vladislovas IV. Kaip valdovų medžioklės plotai miškai buvo saugomi nuo intensyvios eksploatacijos ir kolonizacijos. Netgi pagal 1641 m. atliktą miškų ordinaciją  Rūdninkų masyvas dar buvo didesnis kaip 200 tūkst. ha ploto. Nuo Merkio upės jis be pertrūkių tęsėsi iki Dieveniškių ir Benekainių. Pagal A. Nikžentaitį medžioklinis aptvaras Rūdninkų girioje siekė net keletą mylių. Medžioklės dvaras buvo sudegintas XVII a. viduryje per karus su Maskva. Rūdninkų miškai labiausiai sumažėjo XVIII antroje pusėje, kai LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas bandė miškų pagalba gelbėti žūstančios respublikos finansus ir ypač cariniais laikais, panaikinus šių miškų, kaip karališkos medžioklės vietos, statusą. Tačiau Rūdninkų girią galime laikyti ilgiausiai  - per 300 metų  - funkcionavusia karališkų medžioklių vieta, o tuo pačiu - ilgiausiai saugotą, didžiausią  ir pirmąjį Lietuvos draustinį, kuriame kita žmogaus veikla, išskyrus medžioklę buvo gan griežtai apribota.

Tiesa, gerbiama Rūta Baškytė iki jos buvusių saugomų teritorijų nepripažįsta. Netgi šįmet  buvo gražiai minimas mūsų nacionalinių parkų dvidešimtmetis, nors pirmas nacionalinis parkas Lietuvos žemėje buvo įkurtas gerokai seniau - 1974. Bet čia jau didžioji politika, į kurią mums paprastiems žmogeliams geriau nesikišti.

Algirdas Antanas Brukas