Naujienos

ŪP: aplinkosaugininkų ketinimai veisti lūšis ir jas išleisti į joms netinkamą aplinką yra tikras nesusipratimas

Tarp daugybės kitų laukinių gyvūnų ir paukščių Lietuvos raudonojoje knygoje įrašyta lūšis ir didysis apuokas. Lūšys gaudo stirnas, kiškius, pelinius graužikus, paukščius, o didieji apuokai taip pat minta kiškiais, beveik visais paukščiais, pelėmis, ežiais, progai pasitaikius gali sumedžioti net iki 17 kg dydžio elnių jauniklius.

Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje gyvena 30-40 lūšių, peri 10-20 porų didžiųjų apuokų. Kadangi lūšys ir apuokai pripažinti Europoje nykstančiomis rūšimis, nuspręsta gausinti jų populiacijas, nelaisvėje auginant jauniklius ir užaugusius išleidžiant į natūralią aplinką. Šiam reikalui Aplinkos ministerija skyrė beveik 4 mln. Lt ES struktūrinių fondų ir Lietuvos biudžeto lėšų.

Dažniausiai lūšys pastebimos Biržų, Karšuvos, Šimonių, Žaliosios girios, taip pat kai kuriuose Rietavo, Taujėnų-Užulėnio ir Žemaitijos nacionalinio parko miškuose. Būtent šios teritorijos 2005 m. aplinkos ministro įsakymu ir buvo atrinktos kaip tinkamos „Natura 2000“ tinklui. Jau dabar saugomų teritorijų tinklas užima 780 tūkst. ha, arba 12 proc. Lietuvos teritorijos. Tačiau Biržų urėdas Romanas Gaudiešius tik juokiasi iš tokių kertinių buveinių nustatymo: „Lūšys gyvena visur, o gamtosaugininkai nubraižė joms vietą plane ir mano, kad jos būtinai turi gyventi toje kertinėje buveinėje. Visa Biržų giria yra saugoma teritorija, įtraukta į „Natura 2000“ tinklą. Lietuvoje jau beveik nebėra miškų, kuriuose nebūtų kas nors saugoma.“ O saugomose teritorijose ribojama ūkinė veikla – t.y. daroma žala ir šalies ekonomikai, ir piliečių poreikių tenkinimui.

„Visą pavasarį ir dar vasaros pradžioje saugomų teritorijų miškuose draudžiami kirtimai. Valstybiniai miškai šiaip taip išsiverčia, nes turi sukaupę medienos iš pirmojo metų ketvirčio miško ruošos. Tik dėl veiklos ribojimo nevienodai pasiskirsto urėdijų pajamos. Be to, draudimo kirsti laikotarpis sutampa su miško sodinimu. Tuo metu valstybiniuose miškuose kirtimai ir taip nevykdomi“, – abejoja veiklos ribojimo būtinybe R. Gaudiešius.

Bet urėdas labiausiai jaudinasi dėl tų kaimo gyventojų, kurių pagrindinis pajamų šaltinis – miško ruoša. „Kelis mėnesius jie nedirba, kitų pajamų neturi. O kaip išmaitinti šeimą? Vaikams nepasakysi, kad nėra už ką duonos nupirkti, nes kol peri gandrai, neleidžia dirbti. Todėl sąžiningas žmogus priverstas ieškoti darbo kitose šalyse, kur tokių nesąmonių nėra“, – sakė urėdas. Jo pastebėjimu, jei tame pačiame miške peri ir juodasis gandras, ir gervė, kurių vienam reikia senų medynų, o kitai – biržių, nenurodyta, kokių reikalavimų laikytis. Lygiai tokia pati padėtis ir su lūšimis. Ten, kur jų pastebėta, kirtimai draudžiami, o lūšys medžioja stirnas ir kiškius, kurie mėgsta kirtavietes, atželiančias biržes. Beje, kiškių ir taip jau sumažėjo. Dabar stirnų yra dvigubai daugiau negu ilgaausių. Po kelerių metų gali prireikti ir kiškius įrašyti į Raudonąją knygą.

Kas gali pasakyti, kiek Lietuvoje turėtų būti lūšių? Žinant, kad jos maitinasi smulkiaisiais žvėreliais ir paukščiais, kyla mintis, ar nepakanka dabartinės jų populiacijos. Juolab kad šių žvėrių apskaitos duomenys, net pačių miškininkų nuomone, pernelyg sumažinti.

Kaip „ŪP“ sakė Biržų urėdas R. Gaudiešius, kovo mėn. visi urėdijos darbuotojai išėjo į valstybinius miškus lūšių skaičiuoti. Per dvi dienas jie pastebėjo aštuonias laukines kates. Tačiau urėdas įsitikinęs, kad visoje urėdijos teritorijoje jų yra dvigubai daugiau, nes lūšys buvo skaičiuojamos tik valstybiniuose miškuose, o tokį pat plotą Biržų urėdijoje užima ir privatūs miškai.

Biržų urėdijos pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitos urėdijos, kuriose pastebimos lūšys. Tada jų apskaita būtų šiek tiek tikslesnė. Gal išryškėtų, kad tokios lūšių populiacijos visiškai pakanka. Pasak urėdo R. Gaudiešiaus, Lietuvoje lūšių yra tiek, kiek yra joms tinkamų gyventi vietovių. Jų skaičiaus svyravimas – natūralus reiškinys. Ir jokio dirbtinio jų populiacijos gausinimo, kainuojančio milijonus, visiškai nereikia. R. Gaudiešiaus nuomone, tas lėšas reikėtų skirti motinystės pašalpoms grąžinti, kurios buvo atimtos sunkmečiu.

Jeigu iš tikrųjų nereikia dirbtinai gausinti lūšių populiacijos Lietuvoje, tai kyla klausimas, kodėl šiam reikalui vis dėlto skiriamos tokios didelės ES ir šalies mokesčių mokėtojų lėšos. Kodėl taip stengiamasi įtikti Centrui (Briuseliui), kai, pavyzdžiui, Latvijoje lūšys yra medžiojamos. Gal teisūs tie piliečiai, kurie mano, kad tų lėšų dalis nubyrės į kai kurių suinteresuotų asmenų kišenes. Ir tai niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti.

Iki 1979 metų Lietuvoje lūšys buvo medžiojamos. Pavyzdžiui, 1965 m. jų sumedžiota 14, 1970 – 13, o 1975 – net 17. Uždraudus medžioklę, lūšių tai padaugėdavo, tai šiek tiek sumažėdavo. Daugiausia (200) jų suskaičiuota 1985 metais.

Lūšių populiacijos sumažėjimas aiškinamas niekaip nesustabdomu brakonieriavimu. Antai pernai Kupiškio ir Anykščių rajonuose rastos dvi kilpose nugaišusios lūšys. 2008 m. vieną lūšį nušovė medžiotojas iš Vokietijos. Daug lūšių pakliūva po automobilių ratais.

Todėl aplinkosaugininkų ketinimai veisti lūšis ir jas išleisti į joms netinkamą aplinką yra tikras nesusipratimas. Specialistų teigimu, tik apie 20 proc. voljeruose išaugintų lūšių prisitaiko prie natūralių sąlygų.

P.Ragožio straipsnį "Milijonai žvėrims veisti - kaip į balą (arba į kieno nors kišenę)" skaitykite čia...>>>