Naujienos

Atviras pokalbis apie Lietuvos miškus, jų naudojimą ir apsaugą

Kas miškas žmogui buvo anksčiau ir kas yra dabar?

A.Medalinskas. Ar civilizacijos veikiami mes jaučiamės esą gamtos dalis?

J.Vaiškūnas. Tai, deja, vis dažniau užmirštame. Žmogų galima sutapatinti net su augalu. Tik augalas suleidžia šaknis ir pasilieka vietoje, o žmogus savo šaknis pavertęs metafora ieško savo ištakų ir genealoginių tautos šaknų. Augalo šaknys simbolizuoja galią, kurios semiamasi iš žemės. Augalas per šaknis iš žemės kaupia mineralines medžiagas. Šakos iš dangaus ima šviesą. Taip ir žmogus, iš žemės - gauna kūną, iš dangaus - dvasią.

A.Medalinskas. Iš čia kilęs ir pasaulio medžio simbolis? Medis buvo šventas.

J.Vaiškūnas. Du pradai ir medžio pavyzdys rodė, kaip turi augti žmogus: imdamas iš dangaus šviesą, dieviškąjį įkvėpimą, iš žemės - materialines gėrybes. Miške patenkame į erdvę, kur veikia dangaus ir žemės galių kaupėjai. Medis atlieka energijos akumuliaciją. Padegtas medis skleidžia šilumą ir šviesą, o jo pelenais galima tręšti dirvą. Jis akumuliavo žemės ir dangaus galias. Bet žmogus miške visada matė ne tik medieną. Tai ir materijos bei dvasios jungtis. Storas kamienas - pavyzdys, kad medis gerai atlieka savo darbą, tinkamai akumuliuoja gamtos jėgas, eksponuojamas šviesos ir žemės. Šiuolaikinis žmogus yra smarkiai atitrūkęs nuo natūralios gamtinės aplinkos ir retai pagalvoja, kad ir jis pats kaip augalas stiepiasi nuo žemės į šviesą.

A.Brukas. Senovės lietuviui miškas buvo ne tik kažkas šventa, bet ir gyvenamosios veiklos aplinka. Ir šventos giraitės buvo ne visas miškas, o tik tam tikra jo dalis: atskiri medžiai ar nedidelės giraitės. Tokios, saugomos giraitės tradiciją reikia išsaugoti ir šiandien. Tam tikra miško dalis turi būti naudojama tik dvasinėms, socialinėms reikmėms. Šventos miško vietos yra reikalingos, o specialistai turi pasakyti, kur jos turi būti.

A.Medalinskas. Ir tai ne tik ąžuolynai ir stori, drūti ąžuolai, kaip anksčiau, kurie ir dabar dar yra laikomi Lietuvos simboliu?

A.Knystautas. Ne tik. Aišku, ąžuolai yra ir galingumo, amžinumo įprasminimas. Medžiai žmones įkvėpdavo kaip smulkios dievybės. Vaidilutės prie jų melsdavosi, degindavo ugnį. Kai ieškai kuo užpildyti tuščias savo dvasios vietas, per tokius dalykus jos ir užpildomos.

A.Medalinskas. Ar dabar miškas užpildo tą tuščią dvasios vietą, ar tapo tik materialine vertybe? Nors ir šiandien, kai žmogus sako: "Aš važiuoju į mišką", tuose žodžiuose būna jaučiamas ir dvasingumo atspalvis.

A.Knystautas. Pagal santykį su mišku galima išskirti tam tikras žmonių kategorijas. Pirmoji - grybautojų ir uogautojų kategorija (Dzūkijos bobutės). Grybai ir uogos joms garantuoja tam tikrą gerovę, todėl jos niekada nedraskys grybienos, nedarys žalos miškui. Jos myli mišką ir žino, ko jame negalima daryti. Tai tūkstantmečius žinojo tautos, kurios suprato esančios priklausomos nuo gamtos. Antroji kategorija - žmonės, kurie nori mišką eksploatuoti. Nebūtinai kirsti. Galima eksploatuoti ir kitaip. Laisvosios rinkos instituto vadovei Rūtai Vainienei miškas nesiskiria nuo bulvių lauko. Man tie žodžiai smeigė į paširdžius. Trečioji kategorija - tai daugiabučių gyventojai. Jie važiuoja į mišką pagrybauti, pasidžiaugti mišku. Lietuvį visada veikia praktinis pradas: kvėpuodamas grynu oru, aš dar ir krepšelį grybų prisirinksiu, todėl reikia, kad miškai liktų atviri žmonėms ir kiekvienas galėtų į juos atvažiuoti ir pabendrauti su gamta. Daugybei žmonių bendravimas su gamta, deja, susiaurėjo iki bute gyvenančių šuns ir katės.

J.Vaiškūnas. Tuoj vaikams reikės parodyti, kaip atrodo karvė, kiaulė ir arklys. Taip jau yra užsienyje.

A.Medalinskas. Tai iš tikrųjų liūdna. O kokia yra ketvirtoji žmonių kategorija?

A.Knystautas. Ketvirtoji kategorija gamtą supranta kaip naminius gyvūnus. Jei nuo tilto numetamas šuo, kyla didžiulis triukšmas. Mes su G.Varnu radome mirštančius žvirblinės pelėdos jauniklius ir jų nuotraukos sukėlė audringą reakciją. Tokie dalykai jaudina visus. Bet ekosistemos išsaugojimas ir kiti globalesni dalykai tokio susidomėjimo nesukelia. Tai domina tik specialistus.

Alvydas Medalinskas	Jonas Vaiškūnas	Algirdas Knystautas
Algirdas Brukas		Andriejus Gaidamavičius

Ar kirtimas derinasi su meile miškui?

A.Medalinskas. Vis dėlto pastaruoju metu ir Lietuvoje vis labiau rūpinamasi, kaip išsaugoti gamtą. O jeigu kalbėsime apie miškus, apie pavojų, kad jie bus iškirsti. Žmonėms neaišku: kertama dėl pelno ar siekiant atnaujinti mišką.

A.Brukas. Miškas daug davė Lietuvai. Jis paaukojo didžiąją dalį savęs. Žemės ūkis atsirado buvusių miškų vietoje. Antano Smetonos laikais darytas eksperimentas parodė, kiek daug laiko prireikia bandant akmeniniu kirvuku nukirsti medį. Bet jeigu miškai nebūtų buvę iškirsti, nebūtų pagausėjusi ir maisto bazė, nebūtų atsiradę daugiau gyventojų, o Lietuva nebūtų tapusi Lietuva.

A.Gaidamavičius. O paskui prasidėjo ir miškų naikinimas mūsų krašte. Prieš kelis šimtus metų. Tarpukario Lietuvoje miškai buvo naikinami kaip niekada. Miškingumas sumažėjo gal 20 procentų. Dabar turime ankstyvojo sovietmečio rezultatą. Įtaką dar anksčiau padarė ir Tadas Ivanauskas. Atsirado nuostata, kad nederlingas žemes reikia užsodinti miškais, nors gal ir ne visur tai reikėjo daryti. O kalbant apie miško kirtimus reikia paminėti ir profesorių Povilą Matulionį, miškininkystės mokslo pradininką. Kai mokiausi Miškų fakultete, ten buvo cituojama jo mintis, kad mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų. Klausimas yra ne kiek kirsti, o kaip kirsti. Yra įvairių kirtimo būdų: kiekvienu atveju galima pritaikyti mažiausiai kenksmingą gamtai. Jeigu norime, žinoma. Bet tarpukariu miškus naikino ir tie, kurie turėjo daug miško, nes už parduotą medieną norėjo pasistatyti sau dvarus.

A.Medalinskas. O dabar kai kas nori kirsti miškus ir ten statyti savo pilis.

A.Brukas. Bet turime ir saugiklių. Mūsų atliktas miškų suskirstymas į keturias grupes visuotinai pripažįstamas kaip be galo pažangus. Lietuvoje turime apie 20 tūkst. hektarų miškų, kuriuos būtų galima ir šiandien pavadinti šventais. Tai rezervatai, kur neleidžiama jokia ūkinė veikla. Yra ir antros grupės miškai, kurie turi būti auginami iki gamtinės brandos amžiaus. Iki miškas bus gyvas. Baltalksniui tai reiškia 40 metų, o ąžuolui gali reikšti ir 500. Trečioji kategorija yra apsauginiai miškai, kurių kirtimo amžius truputį pailgintas. Maždaug dešimčia metų. Ten labiau apriboti ir plyni kirtimai. Pavyzdžiui, vandenų pakraščiuose. Tik ketvirtos grupės miškus galima kirsti be didesnių apribojimų. Leidžiami ir plyni kirtimai, siekiant ekonominės naudos.

A.Gaidamavičius. Pirmoji miškų grupė visuomenei neatlieka jokios funkcijos, nes ten draudžiama lankytis. Žmonėms norisi paganyti akis po seną mišką. Antroje grupėje taip pat galima rasti tokių miškų. Tačiau kad ir kokios grupės tas miškas būtų, su juo reikia elgtis kaip su mišku. Nereikia manyti, kad ketvirtos grupės miškas - bulvių laukas ir elgtis su juo galima kaip su bulvių lauku.

A.Brukas. Yra visokių gamtosaugos reikalavimų ir kertant medžius. Žinoma, juos galima keisti. Pavyzdžiui, numatyta, kad hektarui ploto turi būti paliktas tam tikras skaičius pavienių medžių, ant kurių galėtų patupėti paukščiai, apsigyventi kiaunės ir pan. Bet svarbiausias reikalavimas - kiek buvo nukirsta, tiek ir atsodinti.

J.Vaiškūnas. Nupjovęs medį, jei jauti dėl to stresą, pasodink pats geriau dar keturis. Tada būtų teisinga ir daugėtų medžių bei miškų. Žmogus kerta medį, nes jam žiemą šalta. Arba reikia karsto, nes mirė tėvas. Kaip nekirsi.

A.Knystautas. O jeigu pjauna medį turėdamas dešimt vilų, nes nori vienuoliktos?

J.Vaiškūnas. Tada blogai.

A.Medalinskas. Kokiais medžiais turi būti atsodintas miškas? Sako, vertingais. Bet vienam vertingas todėl, kad gražus, iš tokių medžių visumos išaugs ir gražus miškas. Kitam - vertingas, nes gerai dega ir daug šilumos duoda, taigi tiks biokurui.

A.Gaidamavičius. Lietuvoje daug žemių dirvonuoja. O juk dabar yra sukurta daug greitai augančių veislių - pavyzdžiui, hibridinių maumedžių, kurie užauga po pusantro metro per metus ir labai gerai tinka statyboms. Arba greitai augančios gluosnių plantacijos, tinkamos biokurui. Ateityje miškas po truputį bus paliktas ramybėje. Atliks ekosistemos apsaugos, socialinę funkciją. Grynai ekonominius poreikius turės tenkinti tokios plantacijos, panašios į jau minėtus bulvių laukus.

A.Brukas. Kalbant apie vertingumą, jis buvo sietinas visų pirma su ekonominiu suvokimu: drebulė, baltalksnis - šlamštinės rūšys, o eglė, ąžuolas, pušis - vertingos. Dabar požiūris turėtų keistis. Man yra vertingas visas miškas. Bet negalima atkurti, sakykime, pušyne ta pačia rūšimi medžių. Dabar vis dažniau gamtininkų iniciatyva raginama leisti miškui atsikurti pačiam. Šiuo metu apie 30 ar 40 proc. miškų taip ir paliekama atsikurti. Miškas turi tą potencialą.

A.Medalinskas. Pušys gali atkurti pušyną?

A.Brukas. Pušys atsikuria sunkiai. Jei paliktume Vingio parką atsikurti, tai jau būtų ne pušynas, o eglės ir lapuočiai. Jei norime, kad atsikurtų pušys, miškui reikia padėti.

A.Gaidamavičius. Miškas negali būti sveikas ir stabilus, jeigu jis nėra įvairiarūšis ir įvairiaamžis. Jeigu iškirsi plynai ir pasodinsi monokultūrą, atsitiks tai, ką matome Dzūkijos pušynėliuose, - mišką naikins kenkėjai, vėjai ir gaisrai. Įvairus miškas atsparesnis gaisrams, vėjavartoms. Dirbtinai žmogaus pasodintas miškas gamtos yra priimamas kaip svetimkūnis, todėl gamta jame stengiasi įvesti savo tvarką. Daug geriau yra natūraliai atsikūręs miškas. Bet aš nemanau, kad, pavyzdžiui, Vingio parkas, turi likti pušynu. Vyksta natūrali kaita. Pušynas dažnai atsiranda gaisravietėse. Vienas įspūdingiausių Lietuvos pušynų, Punios šilas, atsikūrė po gaisro. Jei ne gaisras ar žmogaus įsikišimas, pušis iš karto pakeis eglės, lapuočiai. Ar miškas bus nevertingas? Kodėl ne. Vertingas.

Kodėl vykdomi plyni kirtimai?

A.Medalinskas. Jūs sakote, kad Lietuvoje miškams niekas negresia. Jie yra saugomi. Turime gal ir ne tokius neįžengiamus miškus kaip viduramžiais, kokių gal ir nereikia, bet tikrai panašiai tankius, kaip partizanų kovų laikais?

A.Gaidamavičius. Ne, dabar miškai kiaurai peršviečiami. Net ir Labanoro girioje, kur už Lietuvos laisvę kovojo Tigro rinktinė. Dabar ten jau plynė už plynės.

A.Medalinskas. Kodėl? Juk sakėte, kad miškai saugomi.

A.Gaidamavičius. Dabar yra naujas ūkininkavimo būdas. Miškininkai ir kiti žmonės prisipirko brangios skandinaviškos technikos (miškakirčių ir kt.), kuri yra pritaikyta plynam kirtimui. Skandinavai turi didžiulius plotus - ten įmanoma ir pusės šimto hektarų plynė. Be to, mūsų gamtinės sąlygos yra kitokios, miškas auga ne ant akmenų, kaip Skandinavijoje, kur sunki technika nepalieka provėžų, o ant minkštos žemės, kur po miško kirtimo "žaizdos" neužgyja dešimtmečiais. Sovietmečiu plynų kirtimų buvo mažai (70 proc. kirto neplynai), o dabar yra priešingai. Iškirtus plynai atsodintas miškas tampa mišku tik po 20 metų. Kertant neplynaisiais (atrankiniais) kirtimais miškas nesunaikinamas.

A.Medalinskas. O per dvidešimt metų plyni kirtimai Lietuvoje vykdyti masiškai?

A.Gaidamavičius. Nežinau, kodėl taip jais susižavėjome. Tai buvo didelė klaida.

A.Brukas. Kirtimų mastai padidėjo dabar, nes pasikeitė medynų būklė. Dalis medynų užaugo. Pirma kolūkinių miškų inventorizacija buvo atlikta 1956-1957 metais. Paaiškėjo, kad vidutinis miškų amžius buvo apie 25 metus. Lapuočiai užaugo ir atsirado galimybės kirsti. Tuo ir naudotasi. Kiek kirsti plynai, o kiek - neplynai, tai susitarimo reikalas. Man porą metų teko gyventi ir dirbti taigoje. Ten irgi yra plynumų. Jas sukuria gaisrai, ligos, kenkėjai. Gamtai reikia plynių lauke.

A.Medalinskas. Taigoje gal ir reikia. Bet Lietuvoje? Keista, kad Labanore yra leistos plynės. Ar regioninis parkas gali būti taip kertamas?

A.Knystautas. Gali būti kertama viskas, išskyrus rezervatą.

A.Gaidamavičius. Ten turėjo būti įsteigtas ir nacionalinis parkas, bet kilo visokių prieštaravimų. Todėl Labanore vienus miškus saugo, globoja, o kitus kerta plynai.

A.Medalinskas. Galbūt įtakingi asmenys, turintys ten sodybas ir miško, nenorėjo leisti steigti ir nacionalinio parko. Juk jiems geriau, kai mažiau apribojimų.

A.Brukas. Bet ten labai nedaug plynumų.

A.Gaidamavičius. Tie miškai, kur plynės, patenka į Labanoro regioninį parką.

Trobelė miške

A.Medalinskas. Ar į sveikintino, protingo miško naudojimo suvokimą įeina ir gyvenimas miške? Aš nekalbu apie vilas. Bet apie namukus, tokius, kokie stovi Norvegijos miškuose. Jeigu, sakykime, žmogus miške atgavo sklypą, ar blogai, jei jam būtų leista pasistatyti ten sau mažą namelį, nežalojantį gamtos, kur nereikia jokių komunikacijų per mišką? Net jeigu ten anksčiau ir nebuvo pamatų.

A.Knystautas. Skandinavijoje šie klausimai išspręsti be jokios trinties. Ten stovi maži namukai. Vos ne vagonėliai ant ežero kranto. Veikia generatorius, yra sauna. Žmonės atvažiuoja savaitgalį ir žalos nedaro. Tai graži vidinė tautos nuostata.

J.Vaiškūnas. Gyvenimas gamtoje priklauso nuo požiūrio: ar tai gali virsti malonumu, vadinamąja rekreacija, ar energijos šaltiniu, kai naudojama tiek, kiek reikia, o už panaudojimą atidirbama, atkuriama. Daugiabučių gyventojai atsirado dingus ryšiui su gamta. Ūkininkas kirto mišką, statė sau namą, o kartu saugojo ir šventą medį. Išėjimas iš gamtos pagimdė du kraštutinumus: grobuoniškus miško naudotojus ir gamtos mylėtojus, nesuvokiančius, kad žmogus yra pasmerktas būti gamtos naudotoju. Požiūris, kad žmogus turi priartėti prie gamtos, gal gyventi savo name, miške, ten auklėti vaikus, yra gražus. Tik turi veikti kontrolė, kad pilys miškuose nedygtų.

A.Gaidamavičius. Aš pats užaugau netoli Labanoro, kaime miško apsuptyje. Nebuvo nei tvorų, nei piktų šunų. Įpratę atsiriboti, nepažinoti kaimynų, taip elgiasi miestiečiai, atsikėlę į gamtą. Jie kuria miestą gamtoje: atsitveria tvora ir nori, kad kaimynai būtų už kilometro. Ar tai yra gyvenimas miške? Dzūkai, Rytų aukštaičiai gyvena miške, bet kaime. Visiškas atsiskyrimas, pasiėmus sau gražų plotelį, yra savęs įkalinimas. O jei stovės tik maži namukai, tai jau ne gyvenimas miške. Tai poilsis.

A.Medalinskas. Aš ir kalbu apie poilsį. Apie protingą galimybę naudotis gamtos teikiamais malonumais. Žinoma, laikantis įstatymo ir griežtai kontroliuojant, kad būtų statomi nežalojantys gamtos nameliai.

A.Knystautas. Čia ir yra svarbiausia. Tokie nameliai būtų sveikintini. Tačiau prieš tai turime išgyvendinti praktiką, kai nelegalūs statiniai pastatomi prie ežerų ir jų niekas negriauna. Gal kai kas mąsto: kaip čia griausi gerą daiktą. Bet atsirado nebaudžiamumo jausmas: jeigu pasistatysiu, tai jis ir stovės. Niekas negriaus...

Augalija ir gyvūnija

A.Medalinskas. Ar augalijos atžvilgiu mūsų miškai vertingi?

A.Knystautas. Vertingi. Reti, į Raudonąją knygą įrašyti augalai saugomi botaniniuose draustiniuose. Be abejo, jų yra miškuose. Dažniausiai tokie augalai auga drėgnesnėse vietose. Sausuose pušynuose vertingų augalų, išskyrus uogas, beveik nerasime. O jeigu eidami per mišką ir užlipate ant bruknės, ji atsitiesia, nes yra prisitaikiusi. Eidamas per kultūrinį gėlyną viską išmaigytumėte.

A.Medalinskas. Ar vertingų uogų plotai mūsų miškuose nemažėja?

A.Knystautas. Nestinga: bruknės šįmet žydėjo taip, jog atrodė kaip balta pieva.

J.Vaiškūnas. Mano žmona domisi augalais, todėl negali net ravėti daržo. Ji pažįsta kiekvieną augalą, žino jo naudą. Aš pievą galiu ramia širdim nupjauti dalgiu. Man žolė be pavadinimų, bet vieną dalyką ir aš pastebiu. Anksčiau pievelėje buvo įvairių augalų, o dabar ji tapo vienoda. Augalų įvairovė nyksta.

A.Knystautas. Aš gyvenu Fabijoniškėse, daugiabutyje. Aplink namą, monolitą, užaugo nuostabi pieva su įvairiausiomis gėlėmis. Nespėjo sužydėti ir viskas buvo nupjauta. Liko tik pasodintos žmonių gėlytės už tvorelės. O šis gamtos grožis buvo sunaikintas. Nebegalime, nebemokame juo džiaugtis.

A.Brukas. Kai žmonės gyveno kaime, arčiau gamtos, ir neturėjo nė cento, kad galėtų nusipirkti vaistų, kiekviena mama turėjo vaistažolių. Aš ir pats visada turiu užsipylęs pelyno. Išsikėlus į miestą, tos žinios apie žoleles dingo.

J.Vaiškūnas. Svarbus yra ir žmogaus veiksnys: mergaitė pievoje skina gėlių galvas. Paaugęs vaikas nusuka viršūnę ąžuoliukui. Ar tai neperauga į politikų, stambių pramonininkų elgesio modelį? Pradėję nuo mažų galvų eina prie didesnių...

A.Gaidamavičius. Kiekviena rūšis gamtoje atlieka savo vaidmenį. O koks yra žmogaus vaidmuo? Jei mes išnyksime, gamtai nuo to bus tik geriau ar ne? Gal tada ir gamtoje kažkas taip pat pradės nykti? Iš storoje Raudonojoje knygoje surašytų beveik 800 rūšių 25 proc. jų nyksta tik todėl, kad žmogus atsisakė savo tradicinės gyvensenos. Jis nebeaugina naminių gyvulių, nešienauja. Žmogus ne tik naikina gamtą, bet ir kuria buveines, kurių nesukuria niekas kitas. Kaip bebras sukuria ežerą, taip ir žmogus sukuria atvirą erdvę rūšims. Prieš kelis tūkstančius metų paskui žmogų atkeliavo labai daug augalų rūšių. Jie vadinami apofitais. Čia buvo tik miškas. Mes gyvename tokiomis klimato sąlygomis, kad pradingus žmogaus įtakai po dvidešimties metų čia vėl būtų tik miškas. Tai galioja ir gyvūnams. Pavyzdžiui, žmonės nebestato molinių pastatų, todėl grėsme kyla sieninėms gauruotosioms bitėms, kurios urvelius daro tik vertikaliuose paviršiuose. Žalvarniai ir kukučiai, puošnūs mūsų paukščiai, nyksta, nes žmonės nebeaugina arklių, nėra vabalų, kurie gyvena arklių, karvių mėšle ir šie paukščiai nebeturi maisto.

A.Medalinskas. O gyvūnai ar nyksta mūsų miškuose. Štai valdžia prabilo apie milijonus kainuojantį projektą įveisti apuokus ir lūšis. Ar tokių projektų reikia?

A.Brukas. Aš nekritikuočiau to, kas daroma biologinės įvairovės labui. Žinoma, kartais šokiruoja didelės sumos. Už tą patį pinigą būtų galima padaryti gal ir daugiau. Bet tai jau yra mūsų laikų bėda. Pigiai dirbti jau nemokame.

A.Gaidamavičius. Apuokai nyksta dėl mūsų elgesio su mišku. Ne tik žmogus prisitaiko prie gamtos: gamta per tūkstančius metų irgi prisitaikė prie žmogaus. Manęs klausia: ar išnyks gamta, jeigu išnyks žmogus. Sakau: "Taip, jei išnyks žmogus, kuris ne tik ima, bet ir duoda. Ne, jei išnyks žmogus, kuris tik ima."

A.Knystautas. Gyvūnų veisimas, be abejo, naudingas dalykas. Taip atkuriamos nykstančių gyvūnų populiacijos, kurios reikalingos miško ekosistemai, biologinei įvairovei, išsaugomos kritiškai retos rūšys. Tai yra svarbu palaikant miško pusiausvyrą ir pilnatvę. Miškas - ne bulvių laukas: pažeisti jo pusiausvyrą labai lengva. Jei išnyktų plėšrieji paukščiai, žvėrys, išaugtų kitos populiacijos, prasidėtų ligos.

A.Brukas. Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje buvo išnykusios gulbės. Beveik nebuvo gervių, elnių, briedžių. Išnyko dėl žmogaus veiklos: medžioklės, jau minėto miškingumo sumažėjimo. Sovietmečiu pradėtas stumbrų, elnių populiacijos atkūrimas. Tai vyko sėkmingai, ypač - reaklimatizacijos požiūriu. Bebrų populiacijos atkūrimas, manau, pavyko idealiai - jų yra net per daug.

Šiukšlės: dar vienas dingusio ryšio su gamta įrodymas?

A.Medalinskas. Kodėl žmonės šiukšlina paežerėse, miškuose?

A.Gaidamavičius. Viskas įdiegiama nuo vaikystės, bet daugumos mūsų vaikystėje plastiko dar nebuvo. Žmonės šiukšlindavo žinodami, kad tai, ką išmetė, greitai suirs. Kai atsirado tos naujos medžiagos, niekas mums neaiškino, kaip pavojinga šiukšles išmesti į aplinką. O suaugęs žmogus iš esmės jau nesikeičia.

A.Medalinskas. Ar tai yra dar vienas mūsų dingusio ryšio su gamta įrodymas? O gal veikia supratimas, kad tas miškas, paežerė - visų nuosavybė, taigi ir niekieno? Vadinasi, galima šiukšlinti. O jeigu privatininko, tai juo labiau: ko jis buožė turi, o aš - ne. Tegu išsikuopia.

A.Knystautas. Gali būti ir pasąmoningas pyktis, bet ir Vakaruose pilna šiukšlių. Lietuvoje, manau, yra dar vienas veiksnys - estetikos pajautimo stoka. Sovietų laikais vaikai estetiką matė teatre, o estetikos pajutimas gamtoje nebuvo skatinamas. Valstybė gimdė jausmą "kas ne mano, rūpintis nereikia".

J.Vaiškūnas. Svarbiausia yra motyvacija. Jei kas tiki Dievą, tai ir nešiukšlins. Kadangi tokių mažėja, atsiranda suvokimas: svarbu, kad žemėje tavęs nenubaustų, o danguje jau nenubaus. Yra ir toks mąstymas: prišiukšlinsiu, nes yra šlavėjų, tegu jie renka. Arba prišiukšlinsiu kaimynui, nes tai - ne mano teritorija, o aš nemyliu kaimyno. Žmogiškumas yra ugdomas mokykloje. Susiejamas arba su Dievu, arba su įstatymu, arba su pagarba. Tų pagrindų mokykloje nėra. Mokytojas bijo nuorūką numetusiam vaikui ką nors pasakyti. Buvo rašyta apie domino efektą: jei nuorūką, butelį numetusiam žmogui nepasakome:"Pakelk", plinta nebaudžiamumo mitas. Kiti taip pat šiukšlina.

A.Medalinskas. Anksčiau paežerės ir miškai buvo tvarkomi. Kodėl dabar nebe?

A.Brukas. Viešose urėdijų poilsiavietėse šiukšlės renkamos organizuotai. Miestuose - taip pat. Šiukšlių rinkimas viešosiose vietose yra arba jų naudotojų, arba savivaldybių funkcija. Tam reikia skirti pinigų.

A.Medalinskas. Savivaldybės, jei neturi lėšų, gali organizuoti viešuosius darbus.

A.Brukas. Tikrai. Bent iš dalies galėtų būti atidirbama.

A.Medalinskas. Taigi ar gamtos šiukšlinimą galima laikyti civilizacijos pasekme? Jeigu taip, ar lietuviai taip pat prarado šį ryšį su gamta, o gal vis dar tebejaučia?

A.Gaidamavičius. Kai su archeologais darėme kasinėjimus, radome, kad kiekviename kubiniame Valdovų rūmų centimetre yra daugybė parazitų kiaušinėlių. Bet to meto tarša buvo biologinė. Pažiūrėkime, kas dedasi tokiose šalyse kaip Indija. Indai gyveno natūraliai. Visos atliekos suirdavo (numetei banano žievę - suyra). Jie iš įpročio ir toliau mėto šiukšles. Bet kokakolos buteliukas jau nesuyra. Ir plastikinis maišelis taip pat. Todėl šiukšlės kaupiasi. Kai į kaimo parduotuvę atvežė į plastikinę plėvelę supakuotą duoną, man atrodė keista. Dabar tai visiems įprasta. Beje, kai kurios valstybės draudžia naudoti plastiką.

A.Knystautas. Buvo praleista ištisa karta, aiškinant apie gamtai daromą žalą. Jeigu dabar spauda, televizija siūlys kitokį elgesio modelį, jaunimas galbūt bus kitoks. Ir, aišku, mokykloje reikėtų specialios, kompleksiškos programos.

J.Vaiškūnas. Dūsauti, kad praėjo aukso amžius, kai žmogus gyveno gamtoje, nereikia, tačiau mokykloje tikrai derėtų ugdyti požiūrį į gamtą, priminti ir etninės kultūros nulemtą, mūsų senelių aplinkos išugdytą požiūrį. Jis nėra atgyvena. Reikia, kad ir vaikas suvoktų, jog gamta nėra tik kažkas už lango. Etninė kultūra sako, kad gamta nėra dekoracija ar tik išvykos, iškylos vieta. Gal kartais mes ir idealizuojame senovę, bet anuomet žmonės gamtai priskirdavo daugiau dvasingumo. Dabar žmogui atrodo, kad jis yra gyvas tik dėl civilizacijos. Vis dėlto, jei staiga civilizacija su savo produktais išnyktų, žmogus ištvertų, bet jeigu būtų smarkiai sutrikdyta gamta, žmogus neišliktų gyvas. Deja, šiuolaikinis žmogus yra atskirtas nuo gamtos: daugelį dalykų jis gauna per civilizacijos sukurtus tarpininkus, o ne tiesiogiai. Žuvis rūpintųsi, kad vandens telkinys būtų švarus, nes ji jame gyvena, o žmogui atrodo, kad teršdamas gamtą jis nedaro žalos. Net ir pačiam sau.