Naujienos

Aplinkosauga lietuviškai: jeigu nori ką nors sunaikinti, pradėk saugoti.

Neseniai baigėsi triukšmingos diskusijos dėl lūšių ir didžiųjų apuokų populiacijos atkūrimo. Šiam reikalui 2011-2014 metais skirta beveik 4 mln. Lt, dalį projekto finansuoja Europos Sąjunga. Už šią sumą per trejus metus bus paleista į laisvę 14 lūšių ir 20 apuokų. Negana to, dabar miškuose sumanyta auginti peles lūšims šerti. Taip pat ne už dyką.

Praradimų kaina

Jeigu ne tie ES paramos fondai, niekam nekiltų mintis veisti laukinius gyvūnus bei paukščius ir taip gausinti jų populiacijas. Vakarų Europos šalys sukultūrino savo laukus taip, kad juose nebeliko vietos laukinei gyvūnijai, o nuo chemikalų naudojimo dirvose jau sliekų nė su žiburiu nesurasi. Absurdas - į Europą sliekus gabena iš Kanados.

Dabar visais būdais ir priemonėmis, negailint didelių lėšų, bandoma bent iš dalies grąžinti gamtai tai, kas buvo sunaikinta. Todėl kaip sovietmečiu iš Maskvos, taip dabar iš Briuselio plūsta įvairūs teisės aktai, nurodantys, ką ir kaip gamtoje saugoti. Ir visai nesvarbu, kad ES saugotinais paskelbtų laukinių gyvūnų kai kuriose šalyse yra gausios populiacijos. Pavyzdžiui, bebrų Lietuvoje privisę gausybė ir jie pridaro nemažai žalos žemės bei miškų ūkiui, užtvindydami pasėlius, pievas, nuleisdami storiausius medžius savo užtvankų statyboms.

Pasirašant stojimo į ES sutartį pavyko išsiderėti leidimą reguliuoti kai kurias Lietuvoje gausias laukinių gyvūnų populiacijas. Todėl pas mus medžiojami bebrai ir vilkai, nors šie gyvūnai įrašyti į ES raudonąją knygą.

Atkuriamos ne visos išnaikintos gyvūnų rūšys

Kai kurios gyvūnų ir paukščių rūšys yra jau ties išnykimo riba. Todėl joms skiriamas ypatingas dėmesys, siekiama atkurti jų populiaciją iki optimalaus kiekio. Taip Lietuvoje vėl apgyvendinti stumbrai, kurių, ko gero, jau ir taip pakanka.

Tačiau kai kurių laisvėje Lietuvos teritorijoje gyvenusių gyvūnų rūšių jau neįmanoma būtų atkurti. Dar taip neseniai Lietuvos miškams buvo būdingos meškos. Kaip rašė prof. Tadas Ivanauskas, paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m. Dabar kartais vienas kitas lokys užklysta į mūsų miškus iš Latvijos ir Baltarusijos, bet ilgiau neužsibūna. Mūsų miškuose neliko vietovių, kur nebūtų vaikščiojęs žmogus. Čia lokiams neramu, todėl Lietuvoje jie nepasilieka. O dėl lokių ramybės miškų nepaskelbsi rezervatais, į kuriuos žmogus niekada kojos nekeltų, ką jau bekalbėti apie bet kokią ūkinę veiklą juose.

Jeigu nepalankios gyvenimo sąlygos, jokiomis priemonėmis ir jaukais nepriviliosi laukinių gyvūnų, kad jie kurdintųsi žmogui pageidaujamoje vietoje. Todėl latviai neveisia stumbrų, o Lietuva lokių. Panašus požiūris turėtų būti ir į kitas laukinės gyvūnijos rūšis.

Gausinama nežinant, kiek yra ir kiek reikia

Gamtos tyrimų centras Biržų urėdijai atsiuntė derinti lūšių apsaugos 2012-2014 metais veiksmų planus Latvelių, Spalviškių ir Būginių girininkijų miškuose. Lydraštyje pranešama, kad 2011 m. rugpjūčio 19 d. projektas buvo suderintas su Aplinkos ministerija.

„Įdomu, kam dar su mumis derinti, jeigu jau suderinta su Aplinkos ministerija. Pirmiausia turėjo mums pateikti tą veiksmų planą, o paskui derinti su ministerija. Ir apskritai, kam veisti peles, kai mes nuo jų saugojame savo sodinukus. Bet, matyt, kur pinigai, ten niekam niekas nerūpi. „Gamtos mylėtojų" aplinkos apsauga baigiasi ties pinigais. Ir jiems miškininkas yra vos ne priešas, norintis viską iškirsti, žvėris ir paukščius išnaikinti. Bet jeigu mes taip darytume, tai seniai jau nieko nebūtų. Miško gyvūnija mes rūpinomės ir rūpinamės be jokios ES paramos, gaudami tik savo atlyginimą. Galime didžiuotis, kad Biržų girioje išlikusi bene didžiausia Lietuvos miškų bioįvairovė, nors čia ir buvo vykdoma ūkinė veikla. Mano pirmtakas sakydavo: jeigu nori ką nors sunaikinti, pradėk saugoti. Saugodami kokį nors vieną individą, sunaikiname dešimt. O kai saugome visus, tai visi ir išlieka", - stebėdamasis lūšių apsaugos projektu pasakojo Biržų urėdas Romanas Gaudiešius.

Lūšių apsaugos veiksmų plano projekte rašoma, kad peliniai graužikai nesudaro didelės lūšių maisto dalies, tik ją papildo. Todėl, urėdo manymu, nederėtų leisti pinigų „maisto papildams". „Sunku mums miškininkams. Vienas sako - veiskim peles, kitas gamtos mylėtojas reikalauja plynai nekirsti. Kaip suderinti tokias nuomones? Juk kiškiai senų medžių žievės negraužia. Tad reikia ir plynų kirtimų, kad būtų jaunuolynų. Tuomet bus stirnų, kiškių, bus ir lūšių, kurioms reikia rimto maisto, o pelė joms - kaip numirėliui žvakė", - tvirtino urėdas R. Gaudiešius.

Pašnekovo įsitikinimu, Lietuvoje lūšims negresia išnykimas. Jų yra tiek, kiek yra. „Mūsų kaimynai latviai lūšis medžioja, o mes skiriame milijonus, kad jas išsaugotume. Jeigu, tarkime, pas mus jos išnyktų, tai ateis iš Latvijos. Tuščios vietos gamtoje nebūna. Viskas susitvarkytų savaime. Tuo labiau kad lūšių mes nemedžiojame. Tad dar kartą sakau, kad čia yra meilė gamtai su pinigais. Pinigais iš ES fondų ir šalies biudžeto, t. y. mokesčių mokėtojų pinigais. Tai gal geriau atsisakykime šitų nesąmonių ir grąžinkime motinoms atimtas pašalpas. Panašiai daroma ir su paukščių apsauga. Pavasarį porą mėnesių draudžiama kirsti, nes numatytoje kirsti biržėje peri du paukščiai. Bet niekam nerūpi, kad miško darbininkas turi išlaikyti šeimą ir tuos nedarbo mėnesius", - mintijo Biržų urėdas R. Gaudiešius.

Miško sanitarinė apsauga abejoja

Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas, „ŪP" paklaustas, kaip suprasti sanitarinę miško saugą, kai jame ES paramos ir mūsų šalies biudžeto lėšomis peliniams graužikams statomos šėryklos - lūšims prasimaitinti, prisipažino apie tai nieko nežinąs. O kai sužinojo, kad Biržų urėdijos miškuose iš tikrųjų rengiamos pelių šėryklos, suabejojo jų efektyvumu.

Beje, pašnekovas sakė, kad ne visi graužikai kenkia miškui ir kad jų kenkimas priklauso nuo vietos bei jų tankumo. Kuo jų daugiau, tuo pažeidimai būna didesni. Bet, V. Vasiliausko teigimu, miškui kenkia ne miškinė pelė, o kelių rūšių pelėnai, kurie graužia jaunų medelių žievę. Pasak sanitarinės saugos specialisto, dažniausiai pelėnai pakenkia žolėtiems miško želdiniams, į kuriuos iš laukų ir palaukių jie susirenka žiemoti.

Tačiau Miško sanitarinės apsaugos internetinėje svetainėje rašoma, kad augalų dalimis anksti pavasarį minta ir geltonkaklės, ir miškinės pelės. O pelėnų, ypač pievinių, visus metus pagrindinis maistas - augalų žievė, vegetatyvinės augalų dalys, pumpurai, sėklos.

„Žinoma, problema yra, bet ji lokali ir sunkiai prognozuojama, nes pelinių graužikų apskaita neįmanoma. Apsaugos priemonė paprasta - jaunuolynuose reikėtų aukštą žolę nušienauti - graužikai bijo atvirų plotų ir į juos neis", - „ŪP" aiškino V. Vasiliauskas.

Miškų tarnybos darbuotojui miškininkui V. Vasiliauskui, kaip ir kiekvienam eiliniam piliečiui, labai keista, kad lūšis maitinti rengiamasi pelėmis, o ne kiškiais ar stirnomis. Be to, lūšys puola ir elnių pateles, jauniklius, paliegusius žvėrelius. „Nežinau, ką ir pasakyti. Man atrodo, to projekto pasekmės bus niekinės. Abejoju, ar tarp šiaudų ritinių papylus grūdų miške atsiras tiek graužikų, kad galėtų išsimaitinti lūšys", - „ŪP" sakė V. Vasiliauskas.

Ekologinė konstrukcija - ,,pelių bokštas"

Biržų girios lūšių apsaugos 2012-2014 m. priemonių planą Aplinkos ministerijos užsakymu parengė Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žinduolių ekologijos laboratorijos mokslininkai: laboratorijos vadovas dr. Linas Balčiauskas ir vyresn. mokslo darbuotoja Laima Balčiauskienė. Svarbiausias šio plano statinys - „pelių bokštas" iš šiaudų ritinių. Žemiau išspausdintas šio bokšto brėžinys, paimtas iš mokslininkų parengto priemonių plano. A piešinyje parodyta, kaip suguldyti 8 ritinius ant žemės. Tarp vidurinių ritinių paliekamas 40-50 cm tarpas, į kurį papilama 50 kg grūdų. Bokštas užpildomas grūdais kas antrą mėnesį, t. y. 6 kartus per metus arba 300 kg grūdų. Ritiniams ridentis neleidžia įbesti kuolai (B piešinys). Dėl pelių saugumo iš viršaus ant pirmosios eilės užkeliamas antras aukštas ritinių.

Be pelių bokšto (13378,14 Lt), lūšių apsaugos veiksmų plano priemonių sąraše numatyta įrengti dvi veisimosi vietas (6255,75 Lt), stendus, perspėjančius apie lūšių gyvenamąją teritoriją (10110,28 Lt), užtvarą kelyje į lūšių apsaugos zoną (6229,40 Lt). Taip pat numatytos priemonės, kaip pritraukti žiemą kanopinių gyvūnų į lūšių gyvenamąją teritoriją. Šioms priemonėms ketinama skirti 5005,31 Lt. Brangiausia priemonė (14553,06 Lt) - lūšių apskaita ir veisimosi vietų stebėsena. Susumavus visų priemonių įkainius susidaro nemaža suma - 55531,94 Lt. Tačiau Biržų urėdijai atsiųsti trys tokie patys projektai. Pasak urėdo R. Gaudiešiaus, jie vienas nuo kito skiriasi tik vietovės, pavadinimais, o sąmata vienoda. Tad lūšių apsauga Biržų girioje kainuos apie 200 tūkst. Lt. Ir ne vien iš ES lėšų, bet ir iš nacionalinio biudžeto, populiariai sakant - mokesčių mokėtojų kišenės.

Drumstame vandenyje nieko nematyti

„ŪP" norėdamas sužinoti, kiek reikės sumokėti mokslininkams už lūšių apsaugos veiksmų plano sudarymą, kreipėsi į Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vedėją Liną Čaplikaitę. Bet ji patarė kreiptis į vyriausiąją specialistę Miglę Simanavičienę, kuri ir rūpinasi šiais projektais. Ši pareigūnė pareiškė, kad turėtų „pasikelti dokumentus ir pasižiūrėti, nes tų planų yra net 283." Pažadėjo tai padaryti per pusvalandį. Bet po pusvalandžio pasakė, kad negalima teikti tokios informacijos, kol tų planų nepasirašė ministras. Štai tau, kad nori. Visais kanalais plepama apie viešumą ir skaidrumą, o paprasčiausio dalyko - kiek kainavo pelių bokšto projektas - negali pasakyti. Kas tai? Komercinė paslaptis?

Primygtinai prašant M. Simanavičienė aiškino: „Šitam projektui skirta beveik 3 mln. Lt. Ne vien lūšims bus rengiami apsaugos veiksmų planai, bet ir kitoms rūšims. Mes pirkom paslaugą iš Gamtos tyrimų centro parengti 283 planus. Atskiriems planams nėra įkainių. Kai planai bus patvirtinti, projekto įgyvendinimo pradžioje dar vyks viešieji pirkimai", - aiškino padėtį M. Simanavičienė.

Pastaruoju metu Lietuvoje įgyvendinami keli projektai išsaugoti nykstančius gyvūnus ir paukščius. Meldinių nendrinukių apsaugai skirta 7,5 mln. Lt, erelio rėksnio lizdavietėms išsaugoti - 3,5 mln. Lt, lūšims ir didiesiems apuokams veisti nelaisvėje 2011 - 2014 m. - 3,98 mln. Lt ir retųjų rūšių apsaugos bei invazinių rūšių gausumo reguliavimo veiksmų planams parengti - 2,98 mln. Lt. Iš viso - 17,96 mln. Lt.

Stingant viešumo, abejojant dėl mažų populiacijų laukinių gyvūnų ir paukščių apsaugos priemonių būtinybės, daugeliui piliečių atrodo, jog čia susidariusios geros pasipinigavimo sąlygos. Į tokią gyvūnijos apsaugą skeptiškai žiūri ir kai kurie politikai.

„Sugalvojama problema, paprašoma ES pinigų, o Europa biologinei įvairovei išsaugoti jų niekada negaili, ypač nykstančioms rūšims. Skiriamos didžiulės lėšos tyrimams, nustatoma, kad yra labai blogai, ir mes imame saugoti. (...) Manau, ši veikla pas mus išsigimė ir slepia daug piktnaudžiavimo", - skeptiškai dėl tokių iniciatyvų nusiteikęs Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas.

Žurnalisto Polikarpo Ragožio straipsnį "Prioritetas - pelių šėryklos miškuose" skaitykite laikraštyje "Ūkininko patarėjas" 2012-02-11, Nr. 18(2823)...>>>