Naujienos

2012 - 04 - 11

S. Maculevičius: Kas ir kodėl žlugdo pastangas atkurti per amžius buvusią gamtos ir lietuvio vienybę

Neramina ir skaudina „saugomose“  teritorijose gyvenančiųjų ir jas „saugančiųjų“ pareigūnų nesibaigiantys  konfliktai, pasitikėjimo Seimu, prokuratūra ir teismų sistema katastrofiškas sumenkimas, valstybės saugumo sistemos „autoriteto“ dviprasmiškumas, valstybės paslapčių išdavystės, teisingumo gynėjų  diskreditavimas ...

Kas tai – paprastas kvailumas, gudragalvių savanaudžių žaidimai  ar apgalvotas, kažkieno puikiai režisuojamas ir nuosekliai vykdomas valstybės naikinimo spektaklis?- svarsto prie saugomų teritorijų kūrimo ištakų stovėjęs, nemažo skaičiaus taip ir nerealizuotų iniciatyvų autorius, tačiau daugelį idėjų bei kraštotvarkinių darbų įgyvendinęs praktikoje  69-metis  miškininkas Steponas Maculevičius.

***********************************
Lietuvosmiskai.lt komentaras:
prieš gerą mėnesį šis ne pagal amžių žvalus ir ryžto nestokojantis kaunietis susisiekė su mumis ir pasidalino savais rūpesčiais, kurie pasirodė galintys būti aktualūs daugeliui. S.Maculevičius šiuo metu rengia studiją apie Lietuvoje per nepriklausomybės laikotarpį susiklosčiusią situaciją su Miškų ir Saugomų teritorijų įstatymų įgyvendinimu, kurią  rengiasi užvadinti "Naikintojai sugrįžo?". Galima sutikti (ar prieštarauti) solidų metų kraitį užgyvenusiam bendrapiliečiui, tačiau daugelis kritiškai dabartį vertinančio žmogaus išsakytų minčių yra tikrai vertos būti perskaitytos. Žemiau pateikiamos tik kelios citatos iš susipažinimui atsiūsto teksto.
Norintys padiskutuoti išsamiau, galite pasinaudoti šios
svetainės suteikiamom galimybėm arba susisiekti su Steponu Maculevičiumi tiesiogiai el.paštu: stepmacu@gmail.com 
****************************************

[...] Mes gyvename savo gyvenimus tikėdami, kad jie yra tikrai mūsų pačių tvarkomi, kad mes patys esame savo likimo ir savo laimės kalviai. Dabar, kai baigiu nugyventi septintąją dešimtį, neabejoju tik vienu dalyku – privalau įgyta gyvenimo patirtimi ir žiniomis pasidalinti su tais, kurie gyvenimo laiptais kopia man iš paskos.

[...] Viskas, apie ką noriu kalbėti ir diskutuoti, rūpi ne tik didelei daliai Lietuvoje gyvenančiųjų, bet ir jau iš jos spėjusių laikinai, o gal ir visam laikui, išvykti žmonių. Dėl paprastos priežasties – žmogui negali nerūpėti gimtoji žemė, kurioje vis dar gyvos jo šeimos genealoginio medžio šaknys. Bet kokie bandymai sunaikinti šio medžio gyvąsias šaknis – daugina nepasitenkinimo, pykčio, neapykantos, neteisybės išteklius mūsų valstybėje. Ten kur neteisybė, ten ir naikinimas, ten ir skatinimas veikti, priešintis, arba tapti abejingais. Abejingumas ir susitaikymas - tai siekiamybė tų, kurie kuria valstybės raidos scenarijus ir juos režisuoja taip, kad didžiausia kuriamo realybės šou pelno dalis nusėstų būtent jų kišenėse ir seifuose.

[...] Keisti sutapimai paskatino mane paanalizuoti šiuo metu susiklosčiusią situaciją. Lyg ir nieko bendro tarp savęs neturintys mano gyvenimo vingius nulėmę įvykiai, dabar atkakliai, tarsi sudaužyto realybės veidrodžio šukės, reikalauja juos derinti vieną prie kito tam, kad pasirodytų vaizdas, kurį būtinai turiu pamatyti. Ir, gal būt, ne aš vienas.

Esu pirmiausia praktikas ir tik po to – mokslininkas. Visas išvadas, kurios vadinamos moksliškai pagrįstomis, darau tik tuo atveju, jeigu jos patikrintos ir  patvirtintos praktiniais darbais arba stebėjimais. Visada naudojuosi kiekvienam atvejui atskirai sukomplektuota vertinimo rodiklių sistema, kuri leidžia suprasti gauto padarinio teigiamą arba neigiamą vertę.

Primenu tik keletą raktinių sąvokų šia tema sklandančių spaudoje ir internetinėje erdvėje: "Lietuva tampa rezervatu:, "Konstitucinis teismas pasirašė nuosprendį Konstitucijai", "Žalias ir raudonas terorizmas", "Rūtos Bakšytės fanatizmas", "Pasiklydę, ar sąmoningai klaidžiojantys moralės, sąžinės ir intelekto labirintuose", "Vertybių naikinimas valstybės vardu", "Teisės aktai prieš tautą", "Draudimas - naikinimo pamatas",  "Skatinimas – kūrybinės laisvės pamatas",  "Kas aplenkė Gebelsą, Suslovą ir Zimaną kartu paėmus?",  "Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės ir perspektyvos",  "Kas yra ekosistema?",  "Kam to reikia? Ką daryti?".

Kaip teritorijas tvarkantis praktikas žinau – nieko naujo neįmanoma padaryti prieš tai nepanaikinus toje vietoje buvusios tvarkos. Ir dar – kurį laiką nauji darbai turi naikinamąjį pobūdį tiesiogine žodžio prasme. Reikia kirsti, rauti kelmus, perkasinėti gruntą ir formuoti reljefą. Ir tik tada, kai pradedi sėti ir sodinti augalus, pradeda ryškėti ir ta priežastis, dėl kurios buvo sunaikinta prieš darbų pradžią buvusi tvarka.

Kaip mokslininkas žinau: permainų sekos schema yra tokia  –  poreikių netenkinantis būvis - mintyse gimęs naujovės modelis – modelio įkūnijimo pradžia – permainų sukeltas chaosas – chaoso  tvarkymas – naujasis (geresnis arba blogesnis) būvis. Stebėdamas visuomenėje vykstančius procesus įsitikinau – permainų sekos schema galioja ne tik tvarkant kraštovaizdį, bet ir keičiant nusistovėjusius socialinius, visuomeninius santykius bei tvarką  valstybėje.

Šiandien kiekvienas iš mūsų pasirenka ir priima sprendimus  ne mažiau svarbius ir sudėtingus nei vakar, prieš metus, dešimtį, šimtą ar kelis tūkstančius metų. Mums turėtų būti lengviau  tik ta prasme, kad turime tūkstantmečiais kauptas žinias ir patirtį, galime tiksliau įvertinti buvusių sprendimų pagimdytą arba numarintą blogį, gėrį bei teisingumą. Pasinaudoję amžiais glūdinta išmintimi galime tiksliau nustatyti šiandien aktualių reiškinių priežastis ir galimas pasekmes, suprasti, kuris veikėjas ar institucija nuoširdžiai ieško tiesos ir gėrio, o kuris jau suspėjo pasiklysti vertybių bei interesų labirintuose.

Prieš 3 800 metų žydas Abraomas (žydų tautos ir slaptojo  kabalos mokslo mitinis pradininkas) mokino savo vaikus: Visko, ko nekenti pats, nedaryk ir kitiems! Mylėk artimą kaip save.

Prieš 2 350 metų graikas Aristotelis perspėjo savo mokinius:  Gamta davė žmogui į rankas ginklą - intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų.

Prieš 200 metų amerikietis Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) primygtinai ragino: Atsikratyk visų baimių, vergiškų prietarų pagimdytų, kurių slegiami silpni protai vergiškai keliaklupsčiauja. Tegul tavo protas būna tvirtas, kreipkis į jį dėl kiekvieno fakto, dėl kiekvienos nuomonės. ... Kai neteisingumas tampa teise, pasipriešinimas tampa pareiga.

Svarbiausias žmonijos istorijoje klausimas, kurį prieš 2 700 metų žmonijai uždavė įkvėptasis nežinomas autorius iki mūsų laikų išlikusiame kūrinyje  Jobo knyga: - Bet iš kur ateina išmintis? Kur slypi suvokimo galia? Kaip žmogui rast į ją kelią, kad gyvųjų krašte jos nėra?   Bedugnė sako: „Čia jos nėra!“ Jūra sako: „Aš jos neturiu!“ Už auksą jos nenupirksi, jos kainos sidabru nepasversi.(28-12-15)

Iš kur tad ateina išmintis? Kur yra supratimo buveinė? Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta, nuo padangių paukščių ji paslėpta. Prapultis ir Mirtis sako: "Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome".(28-20-22)

Atsakau į šį amžinąjį klausimą taip, kaip supratau po beveik septyniasdešimties metų ieškojimų, praradimų ir atradimų  - iš šeimoje ir bendruomenėje vyraujančių dvasinių vertybių, iš žinių kaupimo būdų,  iš sukauptų žinių kiekio ir kokybės,pasirinkto būdo turimas žinias taikyti praktinėje veikloje, iš pasirinktų dvasinių vertybių bei  praktinės veiklos derinimo sėkmės, kuri galiausiai gimdo arba gėrį, arba blogį.

Pribrendo laikas apibendrinti ir  pateikti apmąstymus apie mūsų gyvenimą mūsų pačių rankomis ir protu sukurtoje Valstybėje, kuri šiuo metu yra atsidūrusi eilinėje pasirinkimų kryžkelėje. Prieš darant galutinį sprendimą kuriuo keliu sukti, primenu, kad iš Proto ir Pagarbos gimsta Santarvė, iš Idėjos ir Susitelkimo – Galybė, iš troškulio valdyti – pavydas ir pyktis, iš nesantaikos – vergija.

Lietuva išgyveno  Galybę ir vergiją, Uniją, Žalgirį, Baltijos kelią ir Sausio 13 – ąją. Vėl turime Nepriklausomą valstybę ir kiekvienas savą kasdienybę. Lietuvos žmogau! Gaivink save Baltijos kelio dvasia, Sausio 13 – osios stiprybe ir kasdien laimėk nors mažytį „Žalgirio mūšį“ už save, savo šeimą ir šalį. Kad Nepriklausomybės teikiamos viltys ir galimybės taptų gražia tikrove.

[...]

Reali situacija.

Plungės rajonas, Dišlių kaimas. Gricynės sodyba. Ją mano vaikų prosenelis nusipirko grįžęs iš ekonominės emigracijos į JAV. Pavasariais sraunaus Pietvės upelio saulės nutviekstos pakrantės buvo šienaujamos ir nuganomos. Tremtis į Sibirą. Mirtis tremtyje. Kolūkinis melioravimas. Per aukštai sumontuota pralaida per Pietvę. Pakrančių pelkėjimas. Baltalksnių ir juodalksnių savaiminės plantacijos plitimas. Bebrų užtvankų atsiradimas. Pelkėjimo intensyvėjimas ir naujų teritorijų užmirkimas. Negrįžtami kraštovaizdžio pokyčiai naikinantys istoriškai tradicinį etnokultūrinio kraštovaizdžio pobūdį. Pagal visas gamtininkui nuo amžių žinomas taisykles pradėtas kraštovaizdžio regeneravimo darbų pirmasis etapas – baltalksnių ir kitų menkaverčių sumedėjusių augalų šalinimas.

Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūros vyriausiasis specialistas Vygandas Kungys telefono skambučiu 2012 m. vasario 28 d. priminė, kad visus teritorijos tvarkymo darbus privaloma užbaigti iki kovo 1 d., kad darbus tęsti bus galima nuo šių metų rugpjūčio 1 d. Kitą dieną paskambinęs pranešė, kad mano pranešimą apie ketinimą kirsti atmeta, nes jame numatyta iškirsti per daug beržų ir eglių. 

Ieškodamas atsakymų ar reikalavimas teisiškai pagrįstas, atsiverčiau internete skelbiamą Viešosios įstaigos Gamtos paveldo fondas parengtą  ŽNP tvarkymo planą. Ir štai kas jame parašyta:

12. Siekiant užtikrinti paukščių ir buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje „Žemaitijos nacionalinis parkas“ saugomų paukščių, buveinių ir rūšių gerą būklę, taikomi šie specialieji apsaugos reikalavimai:

12.1. visoje paukščių ir buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje „Žemaitijos nacionalinis parkas“:

12.1.9. draudžiama vykdyti miško kirtimus ir medienos ištraukimą nuo kovo 1 d. iki rugpjūčio 1 d.;

Prisipažįstu: esu kaltas, labai kaltas ir dar papildomai - neišmanėlis. Pradėję tvarkytis savo žemėje padariau baisią klaidą. Pradėjau kirsti nusususius baltalksnius ir užstelbtus beržiokus. Atsiprašau už tokią baisią nuodėmę. Galiu tik pasiteisinti nepalankiai susidėliojusiomis gyvenimo aplinkybės, kurios man suteikė galimybę pasiekti tik menką išsilavinimą:

Lietuvos  ŽŪ Akademija, Miškų ūkio fakultetas  - miškų ūkio inžinierius. 1970 01 30 Diplomas   Nr. 473319

Maskvos miško technikos institutas – Žemės ūkio mokslų kandidatas. 1985 01 02  Diplomas  CX Nr. 007761

Lietuvos mokslo taryba – 2000 03 31 Biomedicinos mokslų daktaras. Diplomas  DA 010277

Būdamas studentas turėjau laimės išklausyti legendinio profesoriaus Tado Ivanausko paskaitas apie paukščius ir jų gyvenimo būdą. Skaičiau net jo daugiatomį veikalą apie Lietuvos paukščius. Vis tiek prašau - paaiškinkite kas nors iš protingesnių – kokį paukštuką, jo gyvenimo gerovę turiu saugoti savaiminės evoliucijos vyksmo degraduojamame, šimtmečiais protėvių kurtame etnokultūriniame kraštovaizdyje būtent nuo 2012 m. kovo 1 d.? Suprantamai paaiškinusiam pažadu premiją – vieną erdmetrį baltalksninių (Alnus incana L.) malkų. Prisiekiu – pateikusiam su protu nesusipykusį atsakymą į bet kurią Lietuvos vietą pristatysiu prizą netrukus po to, kai tas man nežinomas, nepažįstamas, mistinis  paukštukas leis atnaujinti teritorijos tvarkymo darbus.

Kadangi žinau, kad erdmetrio  alksninių malkų niekam neteks vežti, noriu žinoti ir kitą dalyką - kokia vardinė sudėtis tos kenkėjų šutvės, kuri sukurpė ir  įstatymo galią suteikė reikalavimui nuo 2012 m. kovo 1 d., valstybės vardu sunaikinti mano gyvenimo laiką skirtą gamtos puoselėjimui? Tikiuosi, kad Aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui nebus sudėtinga viešai paskelbti kokie specialistai; kokiais tyrimais; kokius metodus naudodami nustatė faktus, kuriais grindžiamas mano asmeninio laiko naikinimas.

Prieš kurį laiką iš Plungės iki  Kauno pavežiau Vilniaus universitetą baigusį ornitologą. Skambus specialybės pavadinimas, ar ne? Klausiu – kodėl nuo kovo 1 – osios? Koks paukštukas? Paaiškėjo, kad Ornitologas pajūryje skaičiuoja išskrendančius, atskrendančius, praskrendančius vandens paukštukus. Jam neteko girdėti kur ir kada lizdus suka zylutės, geltonosios startukės, pempikės, žvirbliukai ir net pačios lakštingalėlės. Specializacija ne ta. Skaičiuoti – kitas reikalas. Apskaitininkams  Europa pinigėlius moka...

Yra ir ŽNP paukštukų skaičiuotoja Marija Jankauskienė. Prieš porą metų ji ir mane suskaičiavo, kai prie Luokos ežero padėjau tvarkyti bebrų į marmalynę paverstą Smetonos laikų kaimo jaunimo mėgtą  poilsiavietę. Taigi, Marija mane suskaičiavo bei išvadino sąžinę pardavusiu gamtininku. ŽNP sergėtojai privertė valdos savininką net baudą susimokėti už gamtai padarytą „žalą“. Dabar ši teritorija naujausio projekto autorių priskirta prie rekreacinių. Pažanga, Marija. Ačiū ir už tai.

Užsibrėžiau tikslą įsitikinti, ar mes, nacionaliniuose parkuose gyvenantys, paveldėję valdas ir norintys jas sutvarkyti, iš tiesų esame teisėtai pavergti ir priklausomi nuo apsišaukėlių „mokslininkų“ surašyto himno kvailybei, dar kitaip vadinamo „Saugomų teritorijų įstatymu“?  

[...]

Istorija kartojasi

Apgintas diplominis darbas mane išsviedė iš tikro miškininko kelio. Paviliojo  teritorijų tvarkymas, želdinimas, tvenkinių kasimas, bioarchitektūrinis kraštovaizdžio formavimas, geoplastika, projektavimas ir moksliniai darbai. Drauge su pareigomis gautas partinis bilietas, naivūs planai, svajonės ir jų išniekinimas sovietiniais metais, du bandymai išmesti iš „šlovingosios“ partijos narių, pokalbis akis į akį su LTSR prokuroru Alfonsu Kaireliu, kuris kiek nustebęs pareiškė: „Taip gali kalbėti tolko chrustalno čistyj čelovek“(jeigu kas rusiškai nebeprisimena, tai verčiu: – tik krištolo grynumo žmogus). Pirmosios talkininkų iškeltos tautinės vėliavos Žagarės parke ir Kupiškio „Uošvės liežuvyje“, Sąjūdžio suvažiavimas, nauji projektai, pavojus pačiam tapti valdžiažmogiu ir nauji bandymai nepasiduoti dabar jau naujiesiems, nepriklausomos Lietuvos funkcionieriams sėkmingai persikūnijusiems į  valdžiažmogius...

Dar sovietmečiu esu rašęs : Lenteles, kuriose rašoma, kad „paminklas saugomas valstybės“, reikia suprasti kaip pranešimą: – „paminklas naikinamas valstybės vardu“. Sovietiniai ideologai tokias lenteles prie paminklų kalė siekdami vieno tikslo - uždrausti naudoti šimtmečiais kurtas vertybes.

Jie mokėjo drausti ir laukti. Niekam nieko neleisdami veikti, jie stebėjo kaip griūva pastatai, užželia nepraeinamais brūzgynais parkai, piliakalniai, dumblėja vandens telkiniai parkuose, etnokultūriniu požiūriu  vertingos teritorijos sėkmingai virsta beveide, sąžalynų gožiama, kempėmis apnikta, saulės, lietaus ir vėtrų sąlygojama savaiminės evoliucijos arena. Arena, kurioje laikui bėgant vyraujančiomis  tampa pionierinės medžių ir krūmų rūšys iš kurių karingiausias baltalksnis - Alnus incana.

Jie ne be pagrindo tikėjosi tokiu būdu be didesnių komplikacijų iš gyvosios atminties ištrinti prisiminimą apie dvarus, jų parkus, kulto vietas, piliakalnius, kapinynus. Tuo pat metu melioracijos galybė neregėta jėga ir apimtimi buvo nukreiptos ne tiek į gamtos teikiamų galimybių protingą naudojimą, kiek į kraštobūdžio keitimą naikinant patį galingiausią ideologinį priešą – kaimo sodybą.

Atėjus nepriklausomybės laikams, tos lentelės kurį laiką liko savo vietose, tik buvo išgramdyti du žodžiai iš keturių. Vietoje „Lietuvos Tarybinės Socialistinės Respublikos“ liko tik „ Lietuvos ...... Respublikos“. Tačiau užrašo Esmė liko ta pati, tik dabar jau budriai saugoma sovietinių funkcionierių teisių perėmėjų  asmenyje.

Kitą vertus ir tada, priešingai negu bando tikinti šiandieniniai garbėtroškos, atsirado Lietuvos patriotų, kurie padarė tuo laiku sunkiai įsivaizduojamą dalyką – ėmė kalbėti apie nacionalinio parko įkūrimo būtinumą, kad  tarybinių tautų vainikas nebūtų pinamas tik iš vienos rūšies gėlių. Apie tą laikotarpį Aukštaitijos NP šiandieniniai sergėtojai savo tinklalapyje įstengė išlementi tik tiek:

1960 m. buvo įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai, vėliau tapę nacionalinio parko branduoliu. Daugiausia prie nacionalinio parko įkūrimo prisidėjo profesorius Č. Kudaba. Jo ir dar keleto gamtosaugos autoritetų iniciatyva 1974 m. kovo 29 d. LTSR Ministrų taryba patvirtino pirmąją Lietuvos nacionalinio parko planavimo schemą. Ši diena ir laikoma parko gimtadieniu.
Ginčų būta dėl nacionalinio parko pavadinimo. Jau tada brendo mintys apie kitų nacionalinių parkų steigimą, todėl šį norėta pavadinti pagal regiono, t.y. Aukštaitijos vardu, tačiau norint pabrėžti pirmojo parko svarbą, jis buvo pavadintas Lietuvos TSR nacionaliniu parku. Aukštaitijos NP jis pavadintas tik po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir įsisteigė kiti nacionaliniai parkai.

Didžiai apgailestaudamas dėl trumpos dabartinių NP veikėjų atminties, primenu, kad tie keli gamtosaugos autoritetai turėjo net  vardus, pavardes, dirbo mokslo institutuose, kurie taip pat turėjo savo pavadinimus, mokslo tarybas ir savo agentus, kurie tvarkingai rašė ataskaitas saviems duondaviams - ideologijos sergėtojams -  apie nestandartines savo kolegų mintis. Ačiū, kad prisiminėte Lietuvos šviesuolį a.a. Česlovą Kudabą,  bet tai nereiškia, kad galima užmiršti ir nepaminėti Vlado Stausko, a.a. Giedriaus Daniulaičio, prie visų be išimties nacionalinių parkų projektų savo ranką ir protą pridėjusio Pauliaus Kavaliausko.

Kam priklausytų atsiversti nacionalinių parkų tinklapius ir perskaityti kas ten rašoma? Įtariu, kad Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbuotojams ir asmeniškai direktorei Rūtai Baškytei. Tačiau šiai institucijai ne istoriniai mažmožiai rūpi. Dosniai mokesčių mokėtojų pinigais apmokama  tarnyba baigia įtikinti ne tik žemų pavydo instinktų valdomas asmenybes, bet ir teisingiausiuosius iš teisingiausiųjų - teisėjus, Seimo narius, net pačią Tautos Prezidentę, kad šių laikų nacionalinis parkas, tai specialiai saugoma arba save sauganti Gamta, bet ne joje per amžius veikę, dabar veikiantys ir, duok Dieve, dar ilgai veiksiantys  Žmonės.

Man teko garbė įsilieti į nacionalinių parkų projektuotojų gretas tada, kai pirmasis jau buvo sukurtas ir išgyvenęs pirmuosius tris metus. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute prasidėjo darbai tikintis sukurti kitus Lietuvos NP, šį kartą Kuršių nerijoje ir Žemaitijoje. Projektai buvo parengti, bet jo įteisinti vis nesisekė. Tada ėmėmės gudrybės – pasinaudoti formaliomis kolūkiečių visuotinių susirinkimų ir kolūkių partinių organizacijų sekretorių galiomis. Man buvo pavestas organizacinis darbas.

Bepigu buvo man, šiaip taip du kartus išsaugojusiam „šlovingosios“ partijos bilietą. Galėjau niekieno nevaržomas keliauti iš vieno buvusio kolūkio centro dabartinėje  ŽNP teritorijoje į kitą, kviesti kolūkiečių susirinkimus, pasakoti apie būtinumą saugoti savo kultūros paveldą, savo gamtą, ieškoti pritariančiųjų, aiškinti, kad valdžia padės lengvatinėmis sąlygomis spręsti projektavimo problemas, gauti statybinių medžiagų sodyboms tvarkyti, kad bus geriau įrengti ir prižiūrimi keliai, daugiau važinės autobusų, lengviau bus išsaugoti vienkiemius nuo melioracijos buldozerių, atsiras galimybių kurti kooperatyvus turistams aptarnauti. Kolūkių pirmininkai ir partinių organizacijų sekretoriai pasirašinėjo susirinkimų protokolus, specialistai braižė planus ir rašė koncepcijų ir projektų tekstus.

Vladas Stauskas, Giedrius Daniulaitis, Povilas Kavaliauskas, Jurgis Bučas, Petras Grecevičius, Vytautas Šimanskis, Dainius Želvys, Romas Pakalnis, Jonas Rimantas Klimas ir dar daugybė kitų mokslui ir visuomenei nusipelniusių žmonių padarė žygdarbį, kurį užbaigiant didelį organizacinį darbą atliko Rūta Baškytė.

[...]

Ištraukos iš studijos Steponas Maculevičius (2012) Naikintojai sugrįžo? [rankraštis] 106 p.