Naujienos
Š.Laužadis: to nepastebėdami tapome tapome puvėkų ir piktžolynų saugotojais
Gaila, pernelyg mes viską saugome ir patys visko saugomės, nė patys nežinodami, ko iš tiesų siekiame. Ar ne pernelyg įsigiliname į „paveldo saugotojų“ vaidmenį, nė nepastebėdami, kad liekame tik „pūvėkų ir piktžolynų saugotojais“? - konstatuoja rašytojas ir publicistas Šarūnas Laužadis, portale grynas.lt vertindamas pastarųjų dešimtmečių aplinkosaugos politikos Lietuvoje pasekmes.[...] Daug pavyzdžių pasaulyje galima rasti, kaip ir aplinka išsaugoma, ir žmonėms gyventi normalios sąlygos sudaromos. Juk turint gražią aplinką – ir iš to galima pinigo pasidaryti, tik reikia pasidairyti po pasaulį ir mąstyti smegenimis, o ne ta vieta, prie kurios laikoma piniginė...[...] Dar labiau suvaržė kaimo, ypač vaizdingiausių Lietuvos vietovių, gyvenimą įvairūs draudimai ir apribojimai, kurių beprasmybę pajutome tik dabar.
Nuo pernelyg intensyvaus saugojimo jau pradėjo nykti ir garsiosios kopos. Tiesa, apželdinus visą Kuršių neriją mišku, buvo „sutramdytas“ vėjas, bet visai pamiršta, kad jis buvo ir kopų „maitintojas“ – juk vėjo sunešto smėlio dėka išaugo nuostabios kopos. Atrodo, reikėjo vėjui palikti tam tikrus „koridorius“. Vienas iš jų galėtų būti ir išsvajotasis Nidos aerouostas, kuris būtų visai naudingas ir kaip infrastruktūros vienetas, ir kaip vienas iš aplinkosauginių elementų. Tuo tarpu didžiausias triukšmas keliamas dėl kelių ne vietoje pastatytų namelių.
Taigi, iš tokio „saugojimo“ - nei aplinkosauginio efekto, nei naudos žmonėms, o ateityje vėjo neprapučiami, neišganomi miškai gali užpelkėti, kopos po truputį mažės, kol apžels ir Neringa po truputį taps nebeįdomi nei turistams, nei poilsiautojams, o netekę pragyvenimo šaltinio, išsilakstys kas kur ir vietos gyventojai. Taigi, sudie Lietuvos Sachara.
