Naujienos

2012 - 08 - 26

Š.Laužadis: to nepastebėdami tapome tapome puvėkų ir piktžolynų saugotojais

Gaila, pernelyg mes viską saugome ir patys visko saugomės, nė patys nežinodami, ko iš tiesų siekiame. Ar ne pernelyg įsigiliname į „paveldo saugotojų“ vaidmenį, nė nepastebėdami, kad liekame tik „pūvėkų ir piktžolynų saugotojais“? - konstatuoja rašytojas ir publicistas  Šarūnas Laužadis, portale grynas.lt vertindamas pastarųjų dešimtmečių aplinkosaugos politikos Lietuvoje pasekmes.[...] Daug pavyzdžių pasaulyje galima rasti, kaip ir aplinka išsaugoma, ir žmonėms gyventi normalios sąlygos sudaromos. Juk turint gražią aplinką – ir iš to galima pinigo pasidaryti, tik reikia pasidairyti po pasaulį ir mąstyti smegenimis, o ne ta vieta, prie kurios laikoma piniginė...

[...] Dar labiau suvaržė kaimo, ypač vaizdingiausių Lietuvos vietovių, gyvenimą įvairūs draudimai ir apribojimai, kurių beprasmybę pajutome tik dabar.

[...]Jau visoje šalyje dėl galvijų mažėjimo šalyje pavojaus varpais skambina ne tik žemdirbiai, bet ir net ir patys gamtosaugininkai. Nešienaujamos ir nenuganomos pievos užžėlė menkaverčiais krūmais ir medžiais, pradėjo nykti augmenija ir gyvūnija. Ūkininkai priekaištauja, kad tam turėjo įtakos ir draudimai plėsti ūkinę veiklą saugomose teritorijose.
 
Neišskirta šia prasme ir Kuršių nerija. Savo laiku čia buvo uždrausta (atseit dėl taršos) laikyti tas kelias karvytes, kurių pieną gerdavo vietos vaikai. Niekas tuomet neįvertino to, kad jų vietą užims briedžiai ir kiti žvėrys – gamta nemėgsta tuštumos ir vietos gyventojai neteks iš savo varganos žemelės nė tos naudos, kurią dar gaudavo. Tuo tarpu pievelės ir laukymės, kur vietos gyventojai ganydavo savo karvutes ir šienaudavo, liko apleisti, apaugo krūmais ir medžiais, o nykstant natūralioms pievoms, suvienodėjo ir kraštovaizdis.

 

Nuo pernelyg intensyvaus saugojimo jau pradėjo nykti ir garsiosios kopos. Tiesa, apželdinus visą Kuršių neriją mišku, buvo „sutramdytas“ vėjas, bet visai pamiršta, kad jis buvo ir kopų „maitintojas“ – juk vėjo sunešto smėlio dėka išaugo nuostabios kopos. Atrodo, reikėjo vėjui palikti tam tikrus „koridorius“. Vienas iš jų galėtų būti ir išsvajotasis Nidos aerouostas, kuris būtų visai naudingas ir kaip infrastruktūros vienetas, ir kaip vienas iš aplinkosauginių elementų. Tuo tarpu didžiausias triukšmas keliamas dėl kelių ne vietoje pastatytų namelių.

Taigi, iš tokio „saugojimo“ - nei aplinkosauginio efekto, nei naudos žmonėms, o ateityje vėjo neprapučiami, neišganomi miškai gali užpelkėti, kopos po truputį mažės, kol apžels ir Neringa po truputį taps nebeįdomi nei turistams, nei poilsiautojams, o netekę pragyvenimo šaltinio, išsilakstys kas kur ir vietos gyventojai. Taigi, sudie Lietuvos Sachara.

Tą patį galima pasakyti ir apie Palangos nykstančias kopas su nuolat ir beprasmiškai smėliu „maitinamais“ paplūdimiais.
[...]