Naujienos

2009 - 04 - 01

Šiaulių Rėkyvos bendruomenė pakilo už savo parko likimą

Piketais ir protesto raštais šturmuodama valdžios institucijas, Šiaulių Rėkyvos bendruomenė bando apsaugoti miško parką nuo galimų statybų.

Neramios dienos gyventojams prasidėjo tada, kai Šiaulių savivaldybė nutarė, kaip to reikalauja įstatymas, savo teritorijos miškams bei parkams oficialiai suteikti tam tikrus statusus. Iki šiol Rėkyvos parkas aiškaus statuso neturėjo. Jį prižiūrėjo patys gyventojai, ir dėl jo priežiūros niekada jokių problemų nekilo. Tačiau dabar viskas pasikeitė.

Nelaukta žinia

Netikėtai Rėkyvos bendruomenė gavo žinią, kad savivaldybės taryboje jau parengtas sprendimo projektas „Dėl saugotinų želdynų teritorijos, esančios tarp Mechanikų gatvės ir Rėkyvos ežero“, kuriame numatoma pritarti, kad tarp Mechanikų gatvės ir Rėkyvos ežero esančiam 2,4 ha (1,7 ha beržyno ir 0,7 uosyno) plotui būtų suteiktas želdynų teritorijos (Rėkyvos parko) statusas.

Labiausiai bendruomenę papiktino tai, kad tokį jiems svarbų sprendimą ketinama priimti neva pritarus bendruomenei ir gavus tai liudijantį seniūnijos raštą.

Į susitikimą kvietė darbo metu

Kaip VL pasakojo Rėkyvos bend¬ruomenės pirmininkė Nijolė Malakauskienė, jų kultūros namuose iš tiesų vyko susitikimas su savivaldybės administracijos atstovais dėl Rėkyvos parko statuso pakeitimo, kurį organizavo seniūnija.

„Tačiau susitikimo laikas buvo parinktas toks, tarsi būtų norėta, kad gyventojų balso jame nesigirdėtų. Tai padaryta per Užgavėnes, 13 val., kai dauguma gyventojų privalėjo būti darbe ir neturėjo galimybės ateiti išreikšti savo nuomonės visiems labai rūpimu klausimu.

Tuo tarpu seniūnė Vaida Čelkienė susirinkusius žmones tikino, kad sprendimą dėl statuso reikia priimti skubiai, nes, projekto nepatvirtinus, parkas liks nebetvarkomas ir t. t. Žodžiu, seniūnė prisimelavo, savivaldybės projektas mūsų netenkino. Seniūnės elgesį apskundėme Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Iš pradžių ketinome apskųsti savajai tarybai, bet jos Etikos komisija, pasirodo, valdininkų elgesio nesvarsto“, – pasakojo N.Malakauskienė.

Pervardijimas – ne žodžių žaismas

N.Malakauskienė įsitikinusi, kad konfliktas kilo tikrai ne dėl tuščio bendruomenės užsispyrimo. „Mes puikiai suvokiame viešųjų erd¬vių reikšmę ir kainą. Suprantame ir tai, kad miško parko pervardijimas želdynu nėra vien žodžių žaismas. Juk tuomet Rėkyvos parke būtų leidžiama kirsti medžius, kuriuos, beje, patys bendruomenės žmonės ir sodino.“ Žmones ypač išgąsdino tarybos sprendimo punktas, leidžiantis želdinius iškirsti, jei to reikia įrengiant komunikacijas ar kitus įrenginius, susijusius su teritorijos rekreacine paskirtimi. „Kas tie kiti? – klausia N.Malakauskienė. – Ar po šiuo žodžiu nesislepia kotedžas ar viešbutis? O gal ir visa gatvė?“

Baiminamasi prarasti viešąsias erdves

Bendruomenės pirmininkė sako, jog žmonės labiausiai ir bijo to, kad parko statuso pakeitimas gali būti tik siauros žmonių grupės interesai vienoje gražiausių to krašto viešųjų erdvių. Todėl prieš statuso keitimą ir pasisakė šimtai žmonių, tai patvirtinę savo parašais, dėl to jie rinkosi ir į piketą. „Mūsų bend¬ruomenės patirtis jau parodė, kad yra daug galimybių teikti ir laimėti tarptautinius projektus. Parkui puoselėti mes galime pritraukti užsienio fondų lėšų ir palengvinti miesto biudžeto naštą. Tai kodėl reikėtų atimti iš mūsų erdvę?“

Bendruomenė pasisako už tai, kad Rėkyvos parkas įgautų valstybinio miško statusą. Tačiau tuomet, pasak aplinkosaugininko Romaldo Šemetos, tokį parką prižiūrėti ir tvarkyti galėtų tik urėdija. O Šiaulių miestas urėdijos neturi. Kas tada prižiūrėtų mišką? Ne tik sausuolius ar krūmus kirsti, bet ir šienauti tokiame miške galima tik su urėdijos leidimu.

Specialisto komentaras

Griežtesnė apsauga – miško parke

Aurelija Stancikienė, aplinkosaugininkė, Seimo narė:

Vienodai yra saugomi ir miško parkai, ir želdiniai, ir savivaldybės parkai. Tačiau, jei miško parko statusas bus pakeistas į saugomų želdinių ar savivaldybės parko statusą, atsiras galimybė statyti rekreacinės paskirties statinius. Rekreaciniai statiniai – nebūtinai suolai, takai, ar šviestuvai. Tai gali būti viešbučiai, kavinės, pirtys ir t. t.

Tačiau pastarieji statiniai jokiu būdu negali būti statomi miško parke. Jame galima įrengti tik takus, suolus, stendus, pavėsines. Taigi, nors statusas yra priskiriamas miško paskirties žemei, tačiau tik miško parke jokių statinių statyba negalima, tuo tarpu rekreacinės paskirties savivaldybės parke arba želdinių teritorijoje, nors ir sunkiai, bet gali atsirasti statiniai, nes savivaldybės miškuose jų tvarkymą ir pritaikymą numato savivaldybė, o miško parko tvarkymas numatomas atskiru miško parko projektu, kurį dažniausiai ruošia miškotvarkos institutas arba urėdija.