Naujienos

2012 - 10 - 01

90-metį švenčiančio kūrybingo miškininko Vytauto Urnevičius kelias- labai vingiuotas

Dzūkijos krašte daugiau kaip pusę amžiaus darbavosi garbingas miškininkas Vytautas Urnevičius, kuris spalio 2 d. švęs garbingą 90-metį. Ta proga apie kūrybingo kolegos nuveiktus darbus pasakoja Antanas Lankelis.

Nuotraukoje: Miškininkas Vytautas Urnevičius sode: „Nebuvau tik eigulio ir ministro pareigose“

Dvidešimtmetis Vytautas Urnevičius neramiais 1941 m. jau baigė Vilniaus vidurinę miškų mokyklą. Taip ir visas jo gyvenimo kelias neramus ir labai vingiuotas. Jaunas specialistas buvo paskirtas į Švenčionėlių miškų urėdiją girininku be girininkijos. Pareigingas specialistas netrukus tapo miškų urėdo pavaduotoju. Deja, naujoji sovietų valdžia greitai parodė savo nagus. Jau 1945 m. - tremtis, kurioje miškininkas net 13 metų kentė Sibiro lageriuose, bet nepalūžo.

Nuo 1958 m. Vytautas Urnevičius pradėjo darbuotis Druskininkų miškų ūkyje, skiriamas girininkijos miško techniku. Bent 2 metus darbavosi „laikinai einantis girininko pareigas“, kitaip tuomet nevalia buvo – tremtinys vadovo pareigose negali būti skiriamas. Lemtingu gyvenimo posūkiu buvo 1972 m. buvo naujai įkurtas Eksperimentinis projektavimo, konstravimo ir technologijos biuras Vilniuje. Nuo inžinieriaus, vadovaujančio inžinieriaus iki aikštelės viršininko per tris dešimtmečius darbavosi Vytautas Urnevičius.

Darbavosi taip, kad jo įdirbis pasklido toli už Druskininkų ribų, neišdildė nuveiktų darbų laikas. Jie fiksuoti ir kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros, gamtos – miško aplinkos pažinimo metodinėse priemonėse.

Ryškiu pavyzdžiu galima teikti pažintinės, poilsinės paskirties naujo rekreacinio objekto „Saulės tako“ atlikimą gamtinėje aplinkoje. Dar iki šio objekto darbų pradžios, Vyatautas jau buvo pabandęs jaukiame, lankomame miško prieglobstyje meistruoti lauko baldus iš įspūdingų kreivų pušies kamienų Kunabalio daigyne, puikiai pavyko originali rekreacinė įranga Vingio parke.

1969 m. į Druskininkus, trumpų atostogų atvyko to laikmečio partinis šulas drg. Antanas Sniečkus. Atsitiko taip, kad solidžiam kurorto svečiui nepaskyrė  „dozuoto pasivaikščiojimo“ procedūros, kuri jam tiko būnant Krymo kurorte. Išvažiuodamas iš Druskininkų A. Sniečkus fizio terapijos specialistui K. Dineikai pasakė: - Pasirūpink, kad po poros savaičių būtų, atvažiuosiu.

Šį pirmojo sekretoriaus paliepimą „sušoko vykdyti“ visa kurorto valdžia. Tik kaip įgyvendinti „duozuoto pasivaikščiojimo“ paliepimą, dar kitaip vadinamu „artimu turizmu“ niekas nežinojo. Skubiai sudaryta speciali komisija nutarė, pasivaikščiojimo taką ruošti šalia sraunios Ratnyčėlės, tai raiškus reljefas, slėniuose įspūdingos senos pušys, miške gausu kadagių, vadinasi, oras sveikas, įspūdingas kraštovaizdis.

Kadangi Ratnyčėlė vingiuoja pro miškų ūkio teritoriją, tai miškų ūkio direktorius E. Nekrašas ir buvo įpareigotas imtis darbų. Dėmesys krypo į originaliomis idėjomis pasižymintį ir kūrybingai besidarbuojantį Druskininkų girinikijos girininko pavaduotoją – V. Urnevičių. Pasikvietęs V. Urnevičių į kabinetą direktorius E. Nekrašas pasakė: - Šalia Ratnyčėlės upelio reikia padaryti naują „terenkūrą“.

Nuotraukoje: Saulės Tako plano fragmentas

Nuėjęs pas „Fizkultūros pako“ direktorių K. Dineiką, naujasis landšafto architektas Vytautas išsiaiškino, kad „terenkūras“ tai – dozuoto pasivaikščiojimo takas. Po poros dienų jam buvo įduotas vienas lapas, kuriame buvo nupiešti 3 eskizai, pasirašyta komprojekto architekto R. Mickevičiaus. Nurodyta, darbus pradėti nedelsiant. Eskize tebuvo suolelis betoniniu pagrindu, lygiai toks, kaip senose autobusų stotelėse ir betoniniai kubai pusmetrio dydžio – piketažo ženklai.

Kūrybingam miškininkui tai buvo nepriimtina. Vytautui artimesnis, plastiškesnis kūryboje, žinoma, medis, ypač, jeigu jis išraiškingai kreivas. Tokių pušelių Dzūkijos šiluose į valias. Iš tokių kreivuolių sukurti suoleliai, pavėsinės, lieptelis peršokantis Ratnyčėlę, atrodė mieli, originalūs, taip ir norisi prisėsti, pasigrožėti skaidraus upelio srove. 1970 m. pėsčiųjų takas pro šaltiniuotus slėnius, įdomias, patrauklias vietas, su originalia rekreacine įranga buvo renčiamas toliau, pro Ratnyčią iki Naujasodės kaimo, to meto etnografinio objekto – vandens malūno. Nebuvo lengvas šio objekto, pavadinto „Saulės tako“ vardu kūrimas. Jau darbų pradžioje V. Urnevičių už nesilaikymą nurodymų statyti betoninius suolelius barė K. Dineika, o architektas, vėliau Vykdomojo komiteto pirmininkas R. Mockevičius ne juokais užsirūstino. Laimei, kūrybingą miškininką palaikė Valstybinė Kurortų valdyba, jos pirmininkas K. Pilelis, vėliau V. Gurauskas.

Sėkmės paskatintas, įgavęs patyrimo V. Urnevičius ėmėsi naujų darbų, 1978 m. suprojektavo dviratininkų, žiemos metu slidininkų trasas su įvairaus nuolydžių kalneliais. Atlikti kapitaliniai darbai visų 4 trasų danga daugiasluoksnė, padengta bitumu. Trasos įrengtos pro įdomiausias vietas, šalikelėse - stacionarios informacinės aikštelės, vingiuoja pro Švendubrę ir mitologinį Velnio akmnį, šalia įspūdingo Raigardo.

Dar ir dabar į Druskininkus atvykę poilsiautojai, svečiai iš tolimų šalių dažnokai paklausia: - Kaip nueiti į „Saulės taką“? Man pačiam teko ne vieną dešimtį kartų aiškinti, kad ... nebėra pukios atraktyvios, pėsčiųjų pamėgtos, romantiškos idilijos.

Spalvingo spalio mėnesį garbus miškininkas ne tik išauginęs daugybę pušelių, bet ir jomis papuošęs aplinką mini savo 90-ąjį gimtadienį. Kažin ar gali būti mielesnė dovana miškininkui (kad ir nepabuvojusiam eiguliu, ar miško valdovu - ministru), kaip savo rankomis atlikti pasigėrėjimą teikiantys darbai.