Naujienos

K.Šiaulys: Artėja naujas Lietuvos nukariavimas

Miškas įkvepia, suteikia laisvės pojūtį. Šias tiesas žinojo visi nukariautojai, žino ir dabartiniai. Kolūkiniais laikais pamiškių ir miškų viekiemiai buvo naikinami. Pirmiausiai, idant su šaknimis išrauti laisvės ir nepriklausomumo pojūtį. Neatsiliekama ir dabar. Kaip žinia, neleista atstatyti buvusių sodybų miške, kad tautai neatsirastų perdaug pasirinkimo laisvės.

Akivaizdu-reikia sulaužyti stuburą sustabarėjusiai politinei sistemai su nukariautojų mentalitetu, bet tuo pačiu nelaužyti žmonių likimų. Kaip tai padaryti? - apie politikų darbus ir artėjančius rinkimus į LR Seimą savo mintimis su lietuvosmiskai.lt bičiuliais dalinasi Kazimieras Šiaulys. Miško savininkas, verslininkas, LMSA vicepirmininkas, savo kraštą mylintis savarankiškas žmogus.

Kiekvieną dieną iš televizorių ekranų, laikraščių puslapių, radijo ruporų sklinda ir į akis lenda veidai, figūros, vieni per kitą besistengiantys pasakyti vieną ir tą patį - jie yra geriausi, jie žino, kaip vienu akimoju išspręsti visas Lietuvos problemas, suderinti nesuderinamus dalykus, padaryti visus laimingus ir pataisyti viską, ką dvidešimt du metus gadino kiti.

Tie kiti, kurie šiuo metu yra valdžioje, bėdą verčia ant tų, kurie buvo valdžioje prieš keturis metus ir t.t. Skaičiuokime atgaline tvarka kas keturis metus, ir galime nuolat kartoti tą patį, viskas tiks.

Situacija verčia atsigręžti atgal ir pamąstyti kas gi atsitinka, kai tauta ir valstybė yra nukariaujama? Prisiminkime mongolų-totorių, kryžiuočių, rusų imperijos, pagaliau paskutinį sovietų atėjimą į Lietuvą. Priklausomai nuo laikmečio, nukariautieji kraštai buvo plėšiami, paskui paskiriami savi vietininkai, kurių pareiga buvo duoklės rinkimas ir savo tvarkos įvedimas.

Ilgainiui tautos prisitaikydavo prie užkariautojų, asimiliuodavosi su jais, atsirasdavo prekarijų - laukiančių valdžios malonių – sluoksnis, kuris pirmiausiai pradėdavo kolaboruoti su nukariautojais. Tautos, kurioms Dievas ir lemtis nedavė būti gausioms ir stiprioms, tokius nukariavimus kentėjo periodiškai, iki pat 20 amžiaus pabaigos.

Išsilaisvinome. O kas tada? Per keletą metų atsigavę po šoko, kurį sukėlė tautos drąsa tapti savarankiška, buvę įvairaus plauko veikėjai suglaudė pečius ir nusprendė: tauta negali gyventi be  nukariautojų. Nukariauti gali savi, tam panaudojant demokratijos instrumentą - laisvus rinkimus. O kol tauta susigaudys, kas yra kas, galima visiems susitarus, pasidalinti į komandas ir kas keturi metai tautą pakviesti į melo ir tuščiakalbystės Lietuvos čempionatą, kuriame apgavę tam tikrą kiekį tautos įgyja nukariautojų statusą. Kartu  paimamas karo grobis – ministerijos su asignavimais.

Nukariautojų laukia minia prekarijų  - valdžios malonių laukiančių - pirmiausia pensininkų ir šilumos išteklius vartojančių piliečių. Pirmi laukia padidinimo, antri – pamažinimo. Tautos dalis, nuolankiai kolaboravusi per rinkimus su nukariautojais laukia naujų darbo metų su poilsio darbe elementais ir bent jau 'vargšų' graikų atlyginimais, laukia gydytojų ir seselių su spindinčiomis iš laimės akimis už dyką, teisingų teisėjų, dorų policininkų.

Tačiau tikrovė negailestinga. Viso to, ko  nori didžioji tautos dalis, nukariautojai, net ir labai norėdami, negali duoti. To negalima nupirkti, įsivežti, pasiskolinti, ar pagaliau, pasistačius fabriką,  pasigaminti. Tai reikia užsiauginti. Ilgai, kantriai dirbant. Kuriant naują politinę ir ekonominę tvarką. Laužant senai sustabarėjusiai nukariautojų sąmone paremtai sistemai stuburą, bet nelaužant žmonių likimų. Prisiminkime nesenus laikus. Lietuvoje dar pilna įrodymų, kaip sovietiniai nukariautojai elgėsi su teritorija, kurią buvo užėmę. Kaimuose bažnytėlės paverstos trąšų sandėliais, įgyvendinti daug kur nereikalingi vandentvarkos ir melioracijos projektai, išgriauti vienkiemiai, paežerės apstatytos galvijų ir kiaulių fermomis.

Naujieji savi nukariautojai, be tautos pritarimo, pasistatė sau Valdovų rūmus, užsitraukdami tylią visuomenės panieką. Siekiama užtraukti dar vieną bėdą - atominę elektrinę. Brutaliausiu būdu, ciniškai nekreipiant dėmesio į mąstančios tautos dalies poziciją. Taip nesielgia sava, rinkta valdžia. Taip elgiasi nukariautojai. Nesibodi pasitelkti žinomus visuomenės atstovus, kurie už Judo sidabrinius giria atominę elektrinę, Valdovų rūmus. Nesistebėtumėm, kad kurie nors valdžioje sugalvotų vystyti kosminę programą, rastų tam argumentų ir tam pritariančių.

Miškas - laivės simbolis

Viena ausimi pasiklausius rinkiminių pažadų (neretai-melo ir liguistos fantazijos mišinio), debatų (mėtymosi išmatomis, kaip pagarsėjusiame Kastelučio spektaklyje),  miškas pasidaro šventove. Su savo ramybe, filosofija, galimybe suvokti visą gamtos išmintį, tobulą įvairiausios gyvybės formų harmoniją. Miškas įkvepia, suteikia laisvės pojūtį.

Žmogų visais laikais slėpė, gynė, maitino ir šildė. Šias tiesas žinojo visi nukariautojai, žino ir dabartiniai. Kolūkiniais laikais pamiškių ir miškų viekiemiai buvo naikinami. Pirmiausiai, idant su šaknimis išrauti laisvės ir nepriklausomumo pojūtį. Neatsiliekama ir dabar. Kaip žinia, neleista atstatyti buvusių sodybų miške, kad tautai neatsirastų perdaug pasirinkimo laisvės.

Puikiai mename, kaip šauniai Lietuvos miškuose medžiojo sovietinė - okupacinė valdžia, leidusi kartu pamedžioti labiausiai nusipelniusiems vietiniams. O kaip dabar ? Dabar gali visi, kas medžiojo anais laikais ir kas sugeba 1000 Lt. sukrapštyti medžiotojo bilietui įsigyti. Visi, išskyrus žemės ir miškų savininkus. Jeigu būsi paklusnus ir nuolankus, leisi trypti savo pasėlius ir nukreipsi dėmesio  į žvėrių apgraužtus medžius, tai gal ir būsi prileistas prie medžioklės pyrago trupinių.

Buvome Makedonijoje pas tenykščius miško savininkus, taip pat domėjomės valstybinių miškų valdymo sistema, bei šiaip gyvenimu. Labai nuoširdi, draugiška ir šilta tauta makedoniečiai. Gyvena krepšinio pergalių euforija, labai didelę pagarbą rodo lietuviams, suteikusiems jiems tiek daug džiaugsmo. Bet, o dangau! Pasirodo, ir jie turi nukariautojus, ir nepriklausomybės laikotarpis labai panašus. Privačių miškų plotas sudaro tik 10% viso miškų ploto, be valdžios atstovo savininkas miške praktiškai negali pasirodyti. Prieškaryje Makedonijoje buvo 90%  privačių miškų.

Ne ką labiau pasisekė ir valstybiniams miškams. Prieš penkis metus Makedonijos valstybinių miškų sistemoje iš antro karto buvo įvykdyta reforma – įkurta viena valstybinė įmonė, valdanti visus valstybinius miškus. Vietose ūkiams, atitinkantiems mūsų urėdijas, buvo atimtas savarankiškumas, aišku, ir lėšos. Jų žodžiais, prasidėjo valstybinių miškų alinimas, dabar ruošiama nauja reforma, gal bus grįžtama prie didesnio miškų ūkių vienetų savarankiškumo.

Buvo ketinama ir Lietuvoje padaryti panašiai. Nukariautojams, matyt, neužtenka visiško politinio valstybinio miškų sektoriaus paklusnumo, vilioja didžiuliai pinigai, kuriuos generuoja valstybiniai miškai. Privačių miškų savininkai palaiko ir palaikys valstybinių miškų urėdijų savarankiškumą ir ploto nekeičiamumą, kaip visos tautos turto išlikimo garantą. Neišvengiamai ateis laikas, kai valstybinių miškų valdytojai ir privačių miškų savininkai bus vienoje barikadų pusėje. Pavojus yra tas pats – nepamatuotas nukariautojų noras išlaidauti, pagriebti viską, ką įmanoma, naujiems laimėtojams palikti tik problemas.

Ar yra išeitis?

Ar yra bent krislelis galimybės, kad sekančiame savųjų 'okupacijos' laikotarpyje kas nors pasikeis? Mano nuomone, tikrai niekas nepasikeis, nebent - į blogąją pusę. Žiūrint realybės šou pavadinimu „Rinkimai 2012“, kuriame ne vienas dalyvis  serga ta pačia liga - realybės jausmo praradimo su didybės manijos sindromu, ima šiurpas, kai suvoki, kad šis realybės šou virs tikrove. Kita vertus, nuo visiško būsimo absurdo yra tam tikras saugiklis - klerkų armija, dirbanti valstybinėje valdžios institucijoje. Jų neįmanoma reikšmingai daug pakeisti, kas ateityje suvaidins teigiamą vaidmenį. Gal būt atsiras vienas kitas ministras karžygys, kuris pabandys nukapoti biurokratijos drakonui galvas, bet tų galvų yra daug, ir paskutinės likusios galvos gali būti lemtingos ministrui.

Valstybė serga. Sunkiai serga. Imančių iš biudžeto ir įnešančių į jį santykis – tragiškas. Visiems žinoma, kad situacija dar prastės. Nauji nukariautojai ieškos galimybių atsidėkoti savo rėmėjams. Steigs naujas darbo vietas valstybės institucijoje. Emigracija tęsis, pensininkų daugės. Ateinantis olimpinis laikotarpis gali būti lemtingas. Jeigu valstybė atlaikys, turėtų prasidėti sveikimas. Tautoje nebeliko atliekamo kraujo, kuriuo galėtų maitintis parazituojantys organizmai.

Yra vilties, kad turėsime grįžti prie tradicinio supratimo apie moralės normas, prie kurių buvome pratinami nuo mažumės. Negarbinga buvo būti skolingam, meluoti, girtis nebūtais dalykais, apkalbinėti kitą, skinti vyšnią ar obuolį iš kaimyno sodo, jam nematant. Visa tai buvo. Dabar šitų dalykų nemokantis daryti nebus politiku ir nukariautoju. Nesinaudos visos tautos sukauptomis gėrybėmis. Negalės patenkinti maniakiško valdžios troškulio.  O visko taip norisi. Be galo taip tęstis negali, tai veda į moralinę griūtį, tuo pačiu pakerta ir valstybės tvarumo pamatus.

Pakartosiu mintį išsakytą pradžioje: reikia sulaužyti stuburą sustabarėjusiai politinei sistemai su nukariautojų mentalitetu, bet tuo pačiu nelaužyti žmonių likimų. Kaip tai padaryti? Siūlau doriems nukariautojams idėją: pasiūlyti tautai nacionalinį susitarimą, kurio esmė būtų tokia: ženkliai, 20-30% sumažinti valstybinėse valdymo institucijose etatų skaičių. Tarnautojams, pasirašiusiems pasižadėjimą negrįžti į  valstybės tarnybą penkis metus, palikti turėtą atlyginimą 1 metus arba 2 metus tikslu pasiruošti grįžti į nebiudžetinio darbo rinką. Tauta neabejotinai laimėtų. Didžiausias laimėjimas būtų tam tikros dalies dirbtinai sukurtų karjerų panaikinimas verslo vystymuisi, piliečių gyvenimiškų situacijų paprastesni sprendimai.

Jeigu situacija dar blogėtų, verta pagalvoti apie dviejų pakopų rinkimus: visuotiniai rinkėjų atstovų rinkimai, atstovai rinktų Seimo narius. Būtina sąlyga - atstovai turi būti bendruomenių nariai, juos tam tikro dydžio bendruomenės nariai turi pažinti, atstovai turi bendruomenės nariams periodiškai atsiskaityti apie Seimo nario veiklą, už kurį atidavė balsą bendruomenės pavedimu.

Visoms esminėms permainoms reikalinga politinė valia. O jinai – nukariautojų rankose. Ar pamenate atvejį, kad nukariautojai pasitrauktų geruoju, užleistų pozicijas? Ar galime vadinti nukariautojais naujus veidus? Nežinau. O jūs ar žinote?

Jei žinote, eikite į rinkimus. Balsuokite už tuos, kurie nebus nukariautojai. Balsuokite už tuos, kurie kol kas neturėjo galimybės susikompromituoti. Gal pasiseks Lietuvai. Ir mums.

Kazimieras Šiaulys
Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) pirmininko pirmasis pavaduotojas
2012-10-05
mob. 8-698-87508
el. paštas: siaulysk@forest.lt