Naujienos

Teisės instituto ekspertai: miško savininkų teisės suvaržytos neproporcingai

Lietuvos teisės institutas atlieka tyrimą „Žmogaus teisės Lietuvoje“, kuriame analizuojama, kaip šiuo metu Lietuvoje yra užtikrinamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės bei kokios yra jų užtikrinimo problemos. Teisės ekspertai konstatuoja - miškų savininkų teisės Lietuvoje suvaržytos neproporcingai.

"Žmogaus teisių svarba slypi tame, kad pastarosios nustato ribas valstybės galiai. O juk valstybės galia taip pat gali būti piktnaudžiaujama, o tokio piktnaudžiavimo pasekmės būtų nepalyginti skaudesnės",- teigia Teisės instituto Teisinės sistemos tyrimo skyriaus jaunesnioji  mokslo darbuotoja Kristina Ambrazevičiūtė. Ji pažymi, kad teisė į nuosavybę gali „sugyventi“ su įvairiomis politinių partijų ideologijomis, kita vertus, teisė į nuosavybę nubrėžia ribas, kurių negalima peržengti motyvuojant jokiomis politinėmis pažiūromis.

Keletas citatų iš interviu su teisės eksperte K.Ambrazevičiūte:

[...]

– Kokie teisinio reguliavimo ypatumai ribojant privataus miško savininkų teisę į nuosavybę ir ar tie ribojimai yra proporcingi?

– Privataus miško savininkų teisė į nuosavybę mūsų valstybėje yra ribojama ir ribojimas yra pakankamai intensyvus. Paprastai pripažįstama, kad susidūrus miško savininkų ir miškų apsaugos viešajam interesui prioritetas teikiamas pastarajam, atitinkamai suvaržant miško savininkų teises.

Įvertinus privačių miško savininkų teisių ir pareigų reglamentavimą, peršasi išvada, kad miško savininkų teisės pasižymi žymiai didesniais suvaržymais nei kito turto savininkų. Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija apie Jeilio universiteto mokslininkų kasmetinį Aplinkos gerovės indekso tyrimą, pagal kurį Lietuva pripažinta labiausiai miškus saugančia valstybe pasaulyje, gali būti interpretuojama dvejopai. Be abejo, savaime tai yra garbingas rezultatas, tačiau tokį pasiekimą reiktų vertinti ir kitų vertybių ribojimo kontekste.

Susirūpinimą turėtų kelti pastaraisiais metais itin susiaurintos miško savininko teisės naudotis savo mišku, statyti savo miško žemėje ar keisti žemės paskirtį. Problema yra ne tiek patys nurodyti apribojimai, kuriuos, kaip minėta, galima pateisinti kitų konstitucinių vertybių, pirmiausia, aplinkos apsaugos užtikrinimu, o tai, kad šie apribojimai įtvirtinti nenustačius jokio pereinamojo laikotarpio ar kompensavimo mechanizmo. Tai leidžia abejoti, ar miško savininkų teisės nebuvo neproporcingai suvaržytos.

Aptariant miško savininkų nuosavybės teisių ribojimus reikia paminėti ir įstatyminio medžioklės reguliavimo problemas. Pagal dabartinį reglamentavimą žemės sklypų savininkui nesuteikiama išimtinė teisė leisti medžioti jo žemės sklype, kurią, atitinkamai, savininkas atlygintinai ar neatlygintinai galėtų suteikti kitiems asmenims. Tuo suvaržoma savininko teisė disponuoti jam priklausančia nuosavybe ir gauti iš jos naudą. Savininkui suteikiama tik teisė uždrausti medžioti jam priklausančiame sklype, tačiau ir šios teisės įgyvendinimas įstatymo yra apribotas. Be to, tokie suvaržymai savininkui nėra kompensuojami. Tokį ydingą reglamentavimą dar 2002 m. nurodė prezidentas, 2005 m. Konstitucinis Teismas konstatavo neproporcingą žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės suvaržymą, tačiau iki šiol tokios Medžioklės įstatymo nuostatos išliko.

– Savininkų teisės varžomos ir tais atvejais, kai jų žemė yra priskiriama saugomoms teritorijoms. Kokias pagrindines problemas matote šioje srityje? Galbūt nustatyti apribojimai yra adekvatūs ir veikia kaip saugikliai siekiant užtikrinti gamtos apsaugą ir išvengti žemės savininkų piktnaudžiavimo savo nuosavybės teise?

– Saugomų teritorijų atveju susiduriama su ta pačia situacija kaip ir miškų atveju – motyvuojant visuomenės interesais – natūralios gamtinės aplinkos apsauga, kultūrinio paveldo išsaugojimu – saugomoms teritorijoms priskirtiems žemės sklypams yra nustatomas specialus teisinis naudojimo ir disponavimo režimas. Vėlgi problemų sukelia ne patys apribojimai, bet būdas, kuriuo jie yra nustatomi.

Pirmiausia, pagal esamą teisinį reguliavimą saugoma teritorija gali būti įsteigiama ar nauji apribojimai nustatomi neatsižvelgus į sklypo savininko valią ar netgi savininkui nežinant apie jo nuosavybės statuso pasikeitimą. Situacija, kuomet savininkui priklausančio žemės sklypo naudojimo galimybės, o kartu ir sklypo vertė, keičiasi be savininko žinios, yra netoleruotina. Antra, valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose yra ribojama savininkų teisė disponuoti savo žeme skaidant sklypus, ir, skirtingai nei Miškų įstatyme šis draudimas yra absoliutus ir nesiejamas su minimaliu sklypo plotu.

Konstitucinis teismas, nors ir patvirtino šios nuostatos atitikimą Konstitucijai, tačiau kartu atkreipė dėmesį, kad draudimas privatiems savininkams dalinti jiems priklausančius sklypus valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose, net jei jie yra labai dideli, gali būti neproporcingas, ir, atitinkamai, toks teisinis reguliavimas yra koreguotinas. Tačiau Saugomų teritorijų įstatymas per praėjusius 6 metus pakeistas nebuvo.

[...]

Pilną straipsnį „Teisės instituto ekspertai: ar laikomasi teisės į nuosavybę užtikrinimo Lietuvoje“ skaitykite 2012-10-29 naujienų portale DELFI.lt čia...>>>