Naujienos

2013 - 01 - 07

M.Kavaliauskas: Ar suprantate, ką siūlote, brangūs gamtos mylėtojai

Kritikuokite... protingai. Siekdami ne padidinti tą priešpriešą, kuri reikalinga tik Jums ir Jūsų emocionaliam ego, – priešpriešą tarp medžiotojų ir visuomenės. Kritikuokite siekdami suteikti informacijos tiems, kam jos trūksta, ir atkreipti dėmesį į realias aplinkosaugos, tarp jų – ir medžioklės, sistemos problemas,- pataria skleidžiantiems utopines idėjas apie visišką medžioklės uždraudimą aplinkosaugininkams Marius Kavaliauskas "Žurnale apie gamtą" 2012.Nr.5(53)

Straipsnio autorius Marius Kavaliauskas ( iš asmeninio archyvo) rašo:

Žodis „mylėtojai“ pavadinime atsidūrė tikrai ne tam, kad pašiepčiau oponentus – sarkazmo čia nėra. Esu tikras, kad visi, kuriems adresuotos šios mintys, myli gamtą iš visos širdies. Myliu ir aš, tačiau į gamtą atėjau iš pradžių kaip medžiotojo sūnus, medžioklių pagalbininkas, o vėliau – ir kaip medžiotojas, tad gal dėl to į šiandieninio žmogaus santykį su gamta žiūriu kiek kitaip. Gal pragmatiškiau, gal racionaliau, labiau pamatuotai, per sveiko proto, o ne emocijų prizmę.

Madinga kritikuoti gamtos „skriaudikus“

Šiandien madinga būti ekologiškam, garsiai deklaruoti savo draugišką požiūrį į aplinką, maitintis vegetariškai ir, žinoma, kiekviena, tinkama ir nelabai, proga kritikuoti gamtos „skriaudikus“. Tokia visuomenės raida, atsigręžimas į kaimą, gamtą ir natūralumą džiugina, tačiau vegetariškai maitintis ir į darbą važinėti dviračiu gali kas tik panorėjęs, o logiškai ir konstruktyviai kritikuoti per amžius nusistovėjusią ir daugumai priimtiną sistemą – ne visada. Tam būtinas bent šioks toks supratimas. Supratimas, kuris ateina ne prisiklausius tokių pat „kritikų“, o objektyviai ir visapusiškai įsigilinus į reikalą, susilaikant nuo madingų emocionalių frazių ir epitetų. Priešingu atveju Jūsų kritika bus paprasčiausias bambėjimas, kaip „viskas blogai“, į kurį dėmesio nekreipia netgi kiti tokie patys bambekliai. Apie ką kalbu? Ogi, žinoma, apie „kruviną pramogą“– medžioklę.

Nesirengiu nei aklai ginti, nei kritikuoti šiandieninių medžiotojų. Ši, kaip ir bet kuri kita socialinė grupė yra tik mūsų visuomenės atspindys, turintis ir šviesiąją, ir tamsiąją puses. Šį kartą tiesiog pamėginsiu pasamprotauti apie medžioklę, kaip aplinkosaugos priemonę, jos būtinumą šiandien ir tą iš visų pusių brukamą scenarijų – medžioklės uždraudimą. Beje, mano akimis, artimiausiais dešimtmečiais jo nei tikėtis, nei baimintis nereikėtų, tad visi šie pasvarstymai grynai teoriniai – kas būtų, jeigu būtų.

Vilkų niekada jau nebus tiek, kiek reikia gamtai

Modeliuojant medžioklės uždraudimo scenarijų, matyt, pirmiausia reikėtų kalbėti apie vilkus. Būtent jie yra didžioji viltis ir, atsikuriant gamtinei pusiausvyrai, vieninteliai galėtų visapusiškai perimti medžiotojų – reguliuotojų vaidmenį. Galbūt galėtų, jei pilkųjų plėšrūnų medžioklės plotai apimtų visas be išimties Lietuvos gamtines teritorijas ir jų pačių būtų ne dabartiniai 300, o bent 2 tūkst.

Šiandienėje mūsų šalies teritorijoje toks vilkų skaičius net teoriškai svarstant atrodo juokingas. Nesureikšminu vilkų daromos žalos gyvulių augintojams. Sureikšminu tos žalos formuojamą nuomonę apie vilką. Vilkai pjovė gyvulius per amžius, tačiau niekada apie šiuos jų darbus nebuvo tiek informacijos kaip šiuo metu. Užuot tai priėmusi kaip natūralius procesus, kurių visiškai išvengti niekada nebus įmanoma, visuomenė kaskart pasibaisi pamačiusi žiniasklaidoje afišuojamas kruvinos vilkų puotos likučių nuotraukas...

O jei tų išpuolių ir žinių apie juos padaugėtų du, tris ir daugiau kartų? Ar tada suveiktų tas pigus triukas su „specialistu“, nustatančiu, kad gyvulius papjovė ne tikri vilkai, o nežinia kokie mistiniai mišrūnai, kurie gyvena mūsų giriose, nors jų niekas nei matė, nei sumedžiojo. Kiekvienas parašytas žodis yra perskaitomas, o kiekvienas perskaitytas – palieka savo pėdsaką žmogaus sąmonėje.

O jei atsirastų žinučių apie pasiutusio vilko sužalotus žmones? Kokį pėdsaką paliktų ir kokį požiūrį į gamtą formuotų tokia informacija? Man, Jums, kitiems objektyviai vertinantiems tai būtų tik žinia apie neadekvatų pasiutusio žvėries elgesį, neturintį nieko bendra su sveiko vilko įpročiais, o štai didžiajai daliai visuomenės tai būtų aštrus signalas – „vilkas = grėsmė“...

Nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje vilkų yra pakankamai. Dar yra laisvų teritorijų, kur pilkiai galėtų gyventi ir nei jie mums, nei mes jiems netrukdytume labiau, negu dabar trukdome. Tačiau jau niekada jų nebus tiek, kiek reikia gamtai, tiek, kad būtų darnus plėšrūnų ir aukų santykis.

Apie badą, ligas, parazitus ir „čiupakabras“

Taigi, lyg ir aišku, kad vilkai visiškai medžiotojų vaidmens, reguliuojant kanopinių ir smulkiųjų plėšrūnų populiacijas, toli gražu neperims. Jei ne vilkai ir ne medžiotojai, tada kas? Atsakau: brakonieriai, badas, ligos ir parazitai. Ne vienas gamtininkas į tai atsakys: brakonierius reikia gaudyti ir bausti, o visa kita ir yra gamta, natūralūs savireguliacijos procesai.

Deja, tai nėra visiškai natūralūs procesai. Evoliucija viską taip sutvarkė, kad yra plėšrūnai ir yra aukos, vieni medžioja, o kiti bėga ir slepiasi. Jei kurių nors iš jų trūksta, tuomet pusiausvyra jau iškreipta. O nuo bado nepasislėps niekas. Šiaulių, Joniškio rajonų miškuose elnių populiacijai pasiekus piką 1986–1987 m. žiema šiems žvėrims, kurie paprastai palyginti gerai ištveria giliasniegės žiemos nepriteklius, buvo pragaištinga. Pavasariop kiekviename 1000 ha miško buvo aptinkama po keliasdešimt iš bado ir išsekimo kritusių elnių. Jų žiemos ganyklos buvo taip nualintos, kad prireikė ne vienerių metų elnių mėgstamai ir jiems prieinamai augalijai atsikurti ir beveik dvidešimtmečio – kad atsikurtų šių gyvūnų populiacija. Jeigu elnių gausumo niekas nereguliuotų, tai populiacija taip ir keistųsi – nuo labai gausios, perteklinės, iki visiškų likučių ir paskui palengva, atsikuriant maisto šaltiniams, ji vėl eitų gausyn, kol pasiektų piką.

Ar tikrai Jums atrodo natūralu ir priimtina turėti keliskart ekologinę miško talpą viršijančias žvėrių populiacijas, siaubiančias miško kultūras, ūkininkų pasėlius ir laukti ilgos, gilios žiemos, kad didžioji dalis šių žvėrių tiesiog nugaištų iš bado?

Panašiai kistų ir smulkiųjų plėšrūnų, ypač lapių ir usūrinių šunų, populiacijos. Pavyzdį jau turime. Po 1998 m. Rusijos krizės stipriai sumažėjo kailių paklausa ir šių gyvūnų pagausėjo kelis kartus. Tai nutiko ne dėl kokių mistinių priežasčių, o dėl to, kad medžiotojai ir brakonieriai žvėrelių gerokai mažiau sumedžiodavo. Šiuo metu lapių ir usūrinių šunų skaičius yra gerokai sumažintas, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai toli gražu ne tik medžiotojų nuopelnas. Didžiulį darbą medžiotojams padėjo atlikti lyg kurmiai žemėje gyvūnų odoje urvelius rausiančios niežinės erkutės.

Šie miniatiūriniai nariuotakojai visada buvo mūsų biologinės įvairovės dalis ir visais laikais nuo jų nukentėdavo vienas kitas gyvūnas. Erkučių plitimas įgavo pagreitį prisiveisus kritiniam lapių ir mangutų skaičiui. Švelniakailiai nevengia pasinaudoti apleistomis vienas kito buveinėmis, taip susidarė sąlygos niežams išplisti.

Dažniau besilankantys gamtoje tikrai pritars, kad 2009–2010 m. ir 2010–2011 m. žiemomis miške slankiojo daug „čiupakabrų“, nuplikusių, šašuotų, nusilpusių ir nebesugebančių rasti maisto. Pasmerktų lėtai ir žiauriai žūčiai, gamtai reikalingų tik tam, kad atliktų paskutinį jiems skirtą vaidmenį – išnešiotų savo odoje gyvenančias erkutes po kuo daugiau buveinių, padalytų jas kuo gausesniam savo gentainių būriui. Lapių ir usūrinių šunų sparčiai sumažėjo, tačiau jie neišskrido į Marsą – jų gaišenos liko pūti grioviuose ir pakrūmėse, taip susidarė palankios sąlygos dar ir potencialiems trichineliozės židiniams.

Ekologija ir žvėrių perėjos

Jūsų (o galbūt ir mano) didžiam nusivylimui, dauguma Lietuvos gyventojų nėra vegetarai. Taigi, atsisakius medžioklės ir žvėrienos, mūsų šaliai tektų užsiauginti papildomai apie 40 tūkst. kiaulių. Nieko tragiško, tai tik dar vienas vidutinio dydžio kiaulių kompleksas – dar vienas raudonas spuogas žaliame šalies veide.

Kadangi, nereguliuojant kanopinių žvėrių skaičiaus, kitų veiksmingų būdų ūkininkų pasėliams ir miško kultūroms apsaugoti nėra, tektų masiškai pradėti naudoti repelentus. Ir vėl nieko tragiško, bet ir nieko gražaus ar ekologiško tiek repelentus naudojant, tiek juos gaminant nėra.

Smarkiai svyruojant kanopinių gausumui važiuoti keliu, nutiestu per miškingas vietoves, kai kuriais momentais gali būti beveik taip pat pavojinga, kaip žaisti rusišką ruletę. Visi žinome išeitį, apie kurią nevengiame kalbėti garsiai – keliai turi būti atitverti nuo laukinių žvėrių.

Pasakysiu paprastai – masiškai tverti kelius, esant tankiam jų tinklui, mano nuomone, yra kur kas blogiau negu medžioklė. Gamtoje niekas nevyksta šiaip sau. Ne be reikalo stambiųjų žinduolių patinai atėjus rujai migruoja didžiulius atstumus – taip „išnešama“ genetinė medžiaga, išvengiama artimos giminystės individų poravimosi (inbridingo).

Atitvėrę vien magistralinius ir krašto kelius gautume galybę viena nuo kitos tvoromis apribotų celių. Kokia būtų genetinė įvairovė tos trisdešimties vienoje celėje „kalinčių“ briedžių populiacijos?

Taip, apie perėjas girdėjau. Tik norėčiau paklausti, kiek žinote Lietuvoje įrengtų antžeminių perėjų? Na, tų, kurios gana efektyvios, bet kainuoja žvėriškus pinigus... Aš taip pat Lietuvos keliuose žinau tik įrengtas požemines, o jų naudingumas stambesniam negu lapė gyvūnui labai simboliškas...

Medžioklės aritmetika

Apie medžioklės reikšmę šalies ekonomikoje noriu kalbėti ne todėl, kad manyčiau, jog ekonomikos augimas siektinas bet kokiomis priemonėmis. Man, tikiu, kad ir Jums, mūsų gamtos ekologinė būklė yra svarbiau už šalies ekonomiką, tačiau, kad ir kaip būtų liūdna, šie dalykai yra gana glaudžiai susiję.

Nesigilinsiu į sumas, medžiotojų išleidžiamas medžioklės aprangai, reikmenims, transportui ir t.t. Nesu iš tų, kuriems vartojimas atrodo skatintinas dalykas. Pasigilinti verta į medžiotojų valstybei sumokamus mokesčius. Kiekvienas medžiotojas kasmet į būrelio ar klubo kasą sumoka vidutiniškai nuo 200 iki 500 litų. Maždaug 150–300 litų iš šios sumos yra skiriama mokesčiui už medžioklės išteklių naudojimą. Matematika paprasta – 30 tūkst. medžiotojų vien šio mokesčio į valstybės biudžetą, apytikriai skaičiuojant, kasmet sumoka 4,5–9 mln. litų.

Jums tai atrodo juokingai mažas įnašas? Man galbūt taip pat, tačiau dar juokingiau atrodo tos Jūsų spekuliacijos žyminiu licencijos mokesčiu: „Ar žinote, kad licencija briedžiui sumedžioti kainuoja vos vieną litą?!“ Žinome. O ar Jūs žinote, kad medžioklės mokesčiai apskaičiuojami ne pagal sumedžiojamų licencijuojamų žvėrių skaičių, o pagal medžioklės plotų dydį ir šių plotų tinkamumą visiems, ne tik licencijuojamiems, medžiojamiesiems gyvūnams? Jeigu būtų atvirkščiai, nemaža dalis medžioklės būrelių už medžioklę mokėtų tikrai juokingas sumas todėl, kad jų plotuose iš licencijuojamų žvėrių sąrašo medžiojami tik stirninai.

Tuo tarpu kaip vienas iš alternatyvių mėgėjiškai medžioklei variantų yra Jūsų siūloma samdoma profesionalių medžiotojų tarnyba. Jeigu tai būtų tarnyba, turinti griežtą atrankos ir tvirtą administravimo sistemą, greitai reaguojanti į problemines situacijas, tuomet tikrai būtų puiku. Tik yra vienas trūkumas, kliudantis šiam variantui būti realiam – kiek kasmet šalies ekonomikai kainuotų tų 5 tūkst., 10 tūkst. Ar 15 tūkst. specialistų išlaikymas? Ir kodėl tai būtų geriau už kvalifikuotus, kultūringus ir griežtai įstatymų besilaikančius medžiotojus (galvoje turiu labiau siekiamybę negu esamą situaciją), medžioklėje matančius ne uždarbį, o laisvalaikio gamtoje praleidimo būdą?

Medžiotojų kursuose ekologijos pagrindai nedėstomi.Nieko nėra apie mitybos grandines, jų tarpusavio sąsajas ar apie ekosistemų tvarumą. Apie tai ir pasakokite medžiotojams. Kritikuokite, reikalaukite, kad tokie dalykai būtų įtraukti į medžiotojų rengimo programą. Pateikite tą informaciją, kurios trūksta, ir nereikės stebėtis, kad medžiotojas, išvežęs į mišką sunkvežimį pašarų, jaučiasi atlikęs gerą darbą.

Medžioklė yra iškrypimas, o žūklė – ne?

Vieną esminį dalyką derėtų suprasti labai aiškiai: pagrindinis veiksnys, turintis įtakos gamtos apsaugos būklei, yra visuomenės nuomonė. Tik visuomenė gali pasmerkti ar palaiminti, nužudyti ar palikti gyventi. Šiuo metu miško žvėrys ginče su visuomene turi savo „advokatus“ – medžiotojus. Nuniokojo šernai kukurūzus – kalti medžiotojai. Nuskabė stirnos eglaičių ūglius – žinoma, medžiotojų kaltė. Nors medžiotojams tai nėra labai malonu, bet, mano nuomone, daug geriau, kai pasėlių savininkas keikia medžiotojus, užuot smerkęs jam žalą padariusį gyvūną. Labai svarbi kiekviena smulkmena, skatinanti meilę gamtai.

Jums atrodo, kad meilės gamtai išraiška per medžioklę yra iškrypimas, o per žūklę – ne? Atsakau: medžioklė Lietuvos gamtai reikalinga, o žūklė – ne. Tačiau kadangi pastarosios (mėgėjiškos žūklės) neigiama įtaka ekosistemoms visiškai menka, o edukacinė, švietėjiška ir gamtosauginė reikšmė – milžiniška, vadinasi, abi šios veiklos rūšys yra sveikintinos ir reikalingos. Reikalingos su viena sąlyga – jos turi būti griežtai reglamentuotos ir kontroliuojamos.

Nėra vien juoda ar vien balta

Visiems kaip pavyzdys ir kaip tinkamas medžioklės pakaitalas atrodo gyvosios gamtos fotografija. Galiu į tai pažiūrėti objektyviai todėl, kad užsiimu tiek viena, tiek kita veikla. Pasakysiu atvirai, nežinau, kas atlieka didesnį aplinkosauginį darbą – aš, fotoaparatu medžiojantis bent dešimtkart dažniau negu šautuvu, ar mano draugas – aktyvus medžiotojas, puikiai pažįstantis gamtą ir medžiojantis taip, kaip reikalinga ir, be abejo, tiktai taip, kaip to reikalauja įstatymai. Mano padaryta nuotrauka, matyt, turi tam tikrą edukacinę vertę, tačiau jei tai nuotraukai padaryti praleidau daugybę valandų atsargių, o juo labiau retų gyvūnų buveinėse, maitinimosi ir rujos ar tuoktuvių vietose, tuomet ar ta vertė atperka tokį trikdymą? Klausimas retorinis. Jo tikslas – tik pasakyti, kad nėra vien juoda ar vien balta. Kiekviena veikla turi ir neigiamą, ir teigiamą puses, tad norint būti objektyviam reikia sugebėti jas matyti ir tinkamai įvertinti.

Kritikuokite, bet darykite tai protingai

Tiesa, yra ir kita dalis kritikų. Jie – išmanantys apie gamtą, nemažai nutuokiantys apie medžioklę ir labai jai priešiški. Jie skleidžia savas utopines idėjas patys suvokdami jų nerealumą. Jų tikslas daugialypis, bet pagrindas – sutelkti visuomenę prieš visuotinį gamtos ir gamtos mylėtojų priešą. Ne, ne prieš gamtą teršiančius ir žalojančius neatsakingus pramonės atstovus. Taip pat ne prieš pramonininkų kišenėse sėdinčius korumpuotus politikus ir net ne prieš didžiausiu XXI a. teršalu gresiančius tapti genetiškai modifikuotus organizmus platinančias korporacijas. Jie pasirinko žemiškesnį, silpnesnį priešą, prieš kurį labai nesudėtinga nuteikti jautrius, emocionalius, labai norinčius padėti gamtai, bet nežinančius kaip jaunus žmones.

Judėjimas „Prieš medžioklę“ savo „veidaknygės“ paskyroje jau turi daugiau kaip 12 tūkst. pasekėjų. Jei visi tie žmonės nuoširdžiai tiki (norėtųsi rašyti – yra įtikinti), kad medžioklės metu šerniuką praradusi šernė yra didžiulė gamtos tragedija, o medžioklės uždraudimas būtų paslauga gamtai– tuomet perspektyvos liūdnos. Ne, ne medžiotojų, o mūsų miškų faunos ir floros. Kritikuokite, Gerbiamieji, bet darykite tai protingai. Siekdami ne padidinti tą priešpriešą, kuri reikalinga tik Jums ir Jūsų emocionaliam ego, – priešpriešą tarp medžiotojų ir visuomenės. Kritikuokite siekdami suteikti informacijos tiems, kam jos trūksta, ir atkreipti dėmesį į realias aplinkosaugos, tarp jų – ir medžioklės, sistemos problemas.

„Žurnalas apie gamtą“