Naujienos

2013 - 01 - 26

J.Dagilis. Gilūs Cemnolonskų dinastijos pėdsakai Biržų krašte

Nusipelnęs Lietuvos miškininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos Biržų skyriaus pirmininkas, buvęs ilgametis Biržų miškų urėdas Visvaldas Cemnolonskas 2013 m. sausio 9-ąją atšventė 80-ąjį gimtadienį. Jeigu būtų renkamos šeimos, giminių dinastijos, įmynusios gilias pėdas Biržų krašte, nedvejodamas siūlyčiau miškininkų Cemnolonskų šeimą,- įsitikinęs 2010 metais Garbės biržiečio titulu nominuotas kraštotyrininkas ir miško savininkas Jonas Dagilis.

J.Dagilio straipsnis "Istorijos, prisimintos švenčiant jubiliejų" apie nusipelniusį Lietuvos miškininką V.Cemnolonską publikuojamas Biržų krašto laikraštyje "Šiaurės rytai".

Leokadija ir Visvaldas Cemnolonskai Biržų krašto miškuose pradėjo dirbti nuo 1957 m. rudens. Kokie tai buvo metai, valstybinė santvarka, jaunesnėms kartoms sunku įsivaizduoti. Dabar tik matome, džiaugiamės išskirtinai gražiai melioruota, gerais keliais suraižyta Biržų giria, kitais krašto miškais. Šiuos darbus atliko žmonės, kurių veiklą galima prilyginti iškiliausiems, labiausiai nusipelniusiems Biržų kraštui asmenims. Net tokiems kaip Radvilos ir Tiškevičiai.

Biržuose yra pilis ir piliakalnis, greta jų dirbtinis Širvėnos ežeras, Astravo dvaro rūmai parko apsuptyje, sodintkelis Drąseikių link, didingi bažnyčių pastatai, kurie siejami su kunigaikščių Radvilų ir grafų Tiškevičių vardais.

Tačiau jie turėjo tūkstančius baudžiauninkų ir išplėtotą pavaldinių sistemą valdyti. Bepigu jiems buvo keisti demografinę krašto sudėtį, vykdyti didžiules statybas. Tuo tarpu Biržų miškų ūkio direktorius V. Cemnolonskas dirbo esant griežtai sovietinei planinei sistemai, vadovaujant įvairaus lygio valdininkams, menkai susigaudantiems ūkinėje realybėje. Kilniems užmojams buvo paaukoti šeimos laisvalaikiai, dvasinė ramybė.

Tepraėjo vos keli dešimtmečiai ir jau sunku patikėti, kokiomis aplinkybėmis gyveno, dirbo ūkinių organizacijų vadovai. Greta tiesioginių pareigų jie dar buvo apkrauti su gamyba nieko bendra neturinčiais įpareigojimais.

Minint buvusio Biržų miškų ūkio direktoriaus aštuoniasdešimtmetį, vieni jo nuveikti darbai laikytini žygdarbiais, kiti skamba anekdotiškai. Bet vieni su kitais glaudžiai susipynę. Kurioziškų istorijų priminimas tebūna smagus pasveikinimas jubiliejaus proga.

Termosas

Termosas šiandien yra paprastas šeimos virtuvės indas. O buvo metas, kai didieji kelių litrų talpos termosai simbolizavo šeimos gerovę, įtakingumą. Prisimena V. Cemnolonskas vieną su juo susijusią istoriją.

Sužinojo prekybininkų vadovai, kad Biržų miškų ūkis ne tik rąstais prekiauja, bet turi savas lentpjūves, Panevėžio stiklo fabrikui, „Ekranui“ dėžes gamina. O jiems lentynų sandėliams reikia. Kreipėsi į miškų ūkį – jo vadovas padėti neatsisakė. Buvo pažadėta už tai deficitais atsilyginti.

Nuvežus medieną prekybininkams, direktorius V. Cemnolonskas buvo pakviestas į gėrybių sandėlį. Jį sudomino didysis termosas. „Tik ne šitą“, - gina prekybininkas. Mat jų gauta tik tiek, kiek zonoje rajonų. Ir jie turi atitekti tik pirmiesiems komunistų partijos sekretoriams. Biržietis nenusileidžia. Medieną jie taigi atvežė! Negi tie ideologai, niekinantys visa, kas vakarietiška, pirmieji tas gėrybes stveria? Derėjosi, kol susiderėjo. „Yra vienas sekretorius ne itin gobšus, gal nesužinos, gal nepareikalaus“, - nusileido prekybininkas.

V. Cemnolonsko namuose - žmona ir trys dukros. Čia netrūksta įvairaus lygio svečių. Tas termosas, be kita ko, būtų pravertęs ir pasirodyti, kad jie, Cemnolonskai, miškų ūkio direktoriaus šeima, ne iš kelmo spirti.

Bet gautą dovaną teko išgabenti į Maskvą. V. Cemnolonskas žinojo, nuo kurių visasąjunginės Miškų ūkio ministerijos valdininkų požiūrio priklauso tikslinis kelių tiesimo miškuose finansavimas, deficitinių mechanizmų medienos ruošai paskyros.

Bet čia termoso istorija nesibaigė. Sykį vakare pas Cemnolonskus pasibeldė tos didmeninės prekybininkų bazės direktorius. „Būkite geri, atiduokite termosą, kad ir naudotą. Tas prietranka sekretorius, sužinojęs apie vardinį termosų paskirstymą, pasiuto taip, kad mane iš darbo veja“, - maldauja. „Žmogau, negi aš tau nesakiau, kad ne sau imu. Maskvoje dėl vakarietiškų daikčiukų eina iš proto. Jeigu ne jų palaikymas, vargu ar mes tą mechanizuotą medienos apdirbimo sandėlį turėtumėme“, - atvirauja miškininkas.

Darbų aptarimas atokvėpio minutę Spalviškių girininkijoje (direktorius V. Cemnolonskas ir traktorininkas J. Gelažnykas, apie 1960 m.)

„Nematytas durnius – šitokį daiktą rusams į Maskvą išvežė“, - tepralemeno direktorius, nebesugalvodamas, už kokio šiaudo griebtis, kad sušvelnintų daug galinčio komunisto rūstybę.

Ką prie to bepridėti? Kad ne tik termosą, bet ir daugybę kitų gėrybių į Vilnių, Maskvą teko vežti?..

Akumuliatoriai

Traktorių, mašinų Biržų miškų ūkis turėjo daug. Iš kirtaviečių iki mechanizuoto sandėlio, o iš ten užsakovams medieną gabendavo daugiausia savo transportu. Intensyvus pervežimas reikalavo miesto apvažiavimo, jungiančio Biržų – Parovėjos, Biržų – Rokiškio kelius. Jeigu nebūtų pasirūpinta šia aplinkkelio atkarpa, dabar galima tik įsivaizduoti, kaip būtų perkrautos J. Basanavičiaus, Kilučių ir kai kurios kitos miesto gatvės. Kad būtų  nutiesta ši apvažiavimo atkarpa taip pat daug pastangų parodė tuometinis miškų ūkio direktorius V. Cemnolonskas. Bet čia ne apie tai.

Gyvenome tokiu laiku, kada kai kurios gėrybės per kraštus liejosi. O kai ko ir už degtinę nebuvo galima gauti. Miškininkams stigo akumuliatorių. Įvairios technikos buvo daug, kuro pakankamai, bet kaip ryte vienas kitą traktoriai užvesdavo buksyruodami, taip per visą darbo dieną ir nestabdydavo variklių. Kaip išspręsti akumuliatorių stygių? Susisiekė su akumuliatorių gamykla Leningrade. Atsirado šiam sandoriui tarpininkas. Tik už pinigus šie nesileido nė į kalbas. Ką gali miškininkai pasiūlyti, jei ne medienos? Tiko. Tik centimetrų tikslumu dydžius nurodė. Pats direktorius greta vairuotojo važiavo. Kol nuvažiavo, medieną iškrovė, akumuliatorių įkrovė, pro kontroliuojamus vartus išvažiavo, tarsi viskas gerai klojosi. Bet belaukdami, kada išneš važtaraštį, pamatė, kad jų tarpininką už nugaros užlaužtomis rankomis du uniformuoti pareigūnai tempia. Nelaukdami tokios baigties, spruko tolyn. Tolstant nuo gamyklos, nerimas mažėjo. Tačiau visas reisas prilygo nesprogusios bombos pergabenimui. Kiekvienas kelių milicijos postas atrodė grėsmingai. Sustabdys, ir būk malonus įrodyti, kad nesi kupranugaris. Pateisinamo dokumento - jokio...

Biržus pasiekė laimingai. Bet netrukus į Biržus atvyko pareigūnas iš Leningrado karinės apygardos prokuratūros. Gamykla sukarinta, tai ir jos produkcijos grobstymą tiria karinė prokuratūra. Suprantama, surasti pagrindinį incidento sukėlėją tokiame miestelyje kaip Biržai nebuvo sudėtinga. Prasidėjo tardymai. „Medieną nuvežėte?“ - klausia. „Nuvežėm“, - atsako. Dar važtaraščius parodo. „Akumuliatorių gavote?“ - klausia. Atsako, kad atsivežė. Dar pakviečia važiuoti patikrinti. „Dirba mechanizmai, ačiū, leningradiečiams padedant valstybinius planus vykdo“, - pataikauja. Pareigūnas patiki, kad dirba. Tik į Leningradą paskambinęs, praneša, kad komandiruotę pratęsia. O po darbo – pas Cemnolonskus, kaip suprantama, komandiruotė užtruko. Svečio klausimai dienomis buvo tie patys, tik vakarinės vaišės, gėrimai – kiti. Šitaip praeidavo vakarai ir naktys. Dienomis direktoriui darbų - aibės. Reikia ir užgėrusį darbuotoją sudrausminti. Bet kaip, jeigu pats neišsimiegojęs? Šeimos moterims - rimtesnis rūpestis. Žinodamos, kad už grupinį socialistinio – karinio turto grobstymą griežtai baudžiama, telaukė liūdnos atomazgos. Bet pagaliau grėsmingasis svečias išvažiavo, nesiėmęs jokių sankcijų.

Biržietiškos amerikos

Dešimtis pamiškių, kaimelių, gražių vienkiemių nušlavė melioracija ir kolūkinių gyvenviečių stambinimas. Bet Akmeniškis, Balzieriškis, Virškupėnai ir dar keli išliko, išsiplėtė. Tai vyko taip pat miškų ūkio direktoriaus įžvalgumo dėka.

Girioje daugėjo išvažiuojamų kelių, sausėjo neišbrendami lieknai. Atsivėrė galimybės paimti išdžiūvusią, peraugusią medieną. O darbo jėgos trūko. Miškų ūkyje prieglobstį rado vietiniai laisvieji. Jiems nebereikėjo vykti uždarbiauti į Kareliją kirsti miškų, į Donbasą kasti anglių ar į netolimą Latviją sezoniniams darbams. Neatstūmė miškininkai nė vieno tremtinio ar politinio kalinio. Nori, sugebi - dirbk. Pagal galimybes dar gyvenamuoju plotu aprūpindavo. Miškininkų gyvenvietes plėtė statydami sodybas. Bet darbininkų vis vien trūko. Tuomet respublikiniuose laikraščiuose pasirodė skelbimai, kviečiantys miškakirčius iš visos Lietuvos. Važiavo žmonės, žvalgėsi ir dešimtys šeimų į Biržų kraštą atsikėlė. Kas mieste daugiabutyje kūrėsi, kas individualiose sodybose apsigyveno. Ten žemė daržams, ganyklos ir kiti patogumai asmeniniam pagalbiniam ūkiui. Darbingi dirbo miške, o visi kiti gyveno tarsi tarpukario mažažemiai ūkininkai. Kiek direktorius svarstymų, grasinimų išklausė, kad iškreipia socialistinio gyvenimo principus, ištisą knygą prirašytum. Bet savi ir atėjūnai, suburti į brigadas (pasišaipydami mes juos vadindavome Cemnolonsko smogikais), iškirto tūkstančius peraugančių medžių. Dabar ten vėl ošia perspektyvūs medynai.

Bet ne tik tai įdomu ir svarbu. Ir dabar retsykiais laikraščiuose perskaitome informaciją apie biržiečius ne biržietiškomis pavardėmis. Tai tų, V. Cemnolonsko prikviestųjų, palikuonys. Vieni iš jų grįžo į gimtąsias vietas, o kiti arba jų vaikai suaugo su derlinga Biržų krašto žeme. Gyvena ir gyvens, jausdami dėkingumą tam, kuris jų senelius ar tėvus čia įkurdino.

Už savarankiškumą, politinės valdžios autoritetų nepaisymą ne visada ir ne visų energingasis direktorius buvo mėgiamas. Nesusidorojo su juo tik todėl, kad jautė V. Cemnolonską visada rasiantį užtarėjų Vilniuje, net grėsmingoje Maskvoje. Jis buvo kviečiamas dirbti ir Lietuvos, ir Sovietų Sąjungos sostinėse. Neišvažiavo. „Dar daug pradėtų darbų Biržuose neužbaigta“, - aiškino. Ir tikrai. Liko nepratęsta miesto apvažiavimo dalis nuo Rokiškio kelio iki Plento gatvės pabaigos. Bet ir tai, kas padaryta, dar negreitai bus kitų vadovų pakartota. Už tai Cemnolonską ir galima lyginti su Radvilomis, Tiškevičiais. Kaip žmogų, daug davusį Biržų kraštui.

Jonas Dagilis
2013-01-13


J.Dagilio straipsnį "Istorijos, prisimintos švenčiant jubiliejų" apie nusipelniusį Lietuvos miškininką V.Cemnolonską skaitykite Biržų krašto laikraštyje "Šiaurės rytai" čia...>>>