Naujienos

2013 - 02 - 25

J.Dagilis: kiek padidėtų Lietuvos miškingumas, jei be biurokratinių trikdžių mišką įvardintume mišku?

Š.m. vasario 21 d. grupelė Biržų miško savininkų dalyvavo Biržų miškų urėdijoje vykusiame susitikime su Aplinkos ministru Valentinu Mazuroniu ir jo palyda. Kadangi dalyvavo daug žmonių, kalbėjusiam LMSA Biržų skyriaus pirmininkui Visvaldui Cemnolonskui visų biržiečius miškų savininkus jaudinančių problemų išsakyti ir aptarti nebuvo galimybės. Kaip paprasčiau ir nenuplėšiant didelių mokesčių savininkai galėtų įteisinti turimą žemėnaudą, kaip panaikinti Medžioklės įstatymo nelogiškumus, - šias ir kitas problemas ministrui surašęs įteikė po susitikimo  LMSA narys miško savininkas Jonas Dagilis. Siūlome susipažinti.

Kartu su Aplinkos ministerijos vadovais ministru Valentinu Mazuroniu ir viceministru Almantu Petkumi atvyko  Finansų viceministras Vytautas Galvonas. Susitikime su miškų urėdijos darbuotojais, apvaliosios medienos pirkėjais, rangovais, gamtosauginių organizacijų atstovais buvo glaustai aptartos svarbiausios Aplinkos ministerijos darbų kryptys, diskutuota gyvosios gamtos apsaugos, medžioklės, miškininkystės, prekybos mediena, privačių miškų, finansavimo ir kitomis aktualiomis susirinkusiesiems temomis.

Sveikintinas dabartinės Vyriausybės ryžtas sužinoti kokios vertybės glūdi Lietuvos žemių gelmėse. Ir visiškai nesuprantamas,  kodėl pratęsiama tiesiog kenkėjiška ankstesnių Vyriausybių politika, stabdanti įteisinti ir suskaičiuoti tai, kas auga ant žemės.

Teoriškai žinomi valstybinių, privačių ir privatizuoti skirtų miškų plotai. O apie tai, kas užaugę ant buvusių kolūkinių natūralių pievų ir ganyklų – ne tik nutylima, bet jų savininkams sudaryti aukščiausi barjerai, kad miško neįteisinus mišku. Vyresnioji karta prisimename kaip tai darydavo sovietmečiu: kolūkio valdybos iniciatyva pakviečiami specialistai iš žemėtvarkos ir miškų ūkio, dar apylinkės tarybos, dalyvauja kolūkio eigulys. Visiems kompetencijos pakanka, kad medžius atskirtų nuo pievų žolės. Toks ir surašomas Aktas, kuriuo konstatuojama, kad tokioje vietovėje,  tokiame plote auga tokio tai amžiaus miškas.

Kam „prie ruso“ šia prasme buvo blogai? Blogai dabar mums, tokių plotų paveldėtojams, nes prasidėjus Lietuvos atgimimui, kurį sekė Nepriklausomybė, o viena jos išdavų – nuosavybės į nacionalizuotus turtus atstatymas, ne visur tokie be biurokratinių trikdžių surašyti Aktai buvo suspėti įteisinti aukščiausiu lygiu. Per tai ir turime - neaišku ką turime.

Žemiau – vieno konkretaus plotų savininko nesugebėjimai susiskaičiuoti savo turto 16 ha plote.

Nuotrauka iš asmeninio J.Dagilio archyvo: Šienauti ar malkauti tokioje vadinamoje žemės ūkio paskirties žemėje?

Žemės naudmenų eksplikacijoje nurodytas ariamos nepilnas 7 ha plotas. O dėl viso kito – tęsiasi biurokratinė pasiutpolkė. Ginčijamasi dėl 2 ha  pievų ir 2,7 ha mįslingų želdinių plotų, kurie jau seniai apaugę mišku. Faktiškai esu ne mažiau 6 ha miško savininkas, o dokumentuose  miško tik 1,2  ha. Kad ištaisius šią klaidą kreipiausi į Žemėtvarkos Institutą Vilniuje, kurio darbuotojas Biržų rajone dirbo prie miškų plėtros perspektyvinio plano. Pasijuokę iš mano problemos, jau augančiame miške įveisti mišką rekomendavo. To pagrindu Biržų rajono Savivaldybės Taryba priima man ir dešimčiai kitų panašių bėdžių palankų sprendimą. Tam antrina ir jų Žemės Ūkio skyrius, nurodydamas, kad tai ne melioruoti, drenažu nusausinti plotai. Išduodamas ir leidimas įveisti mišką ne miško žemės sklype 6,00 ha plote. Atrodė, kad belieka išlaukti 2008 metų, kai visus rajono miškus taksuos Valstybinis Miškotvarkos institutas. Taksavo. Konstatavo, kad ten kur pagal matininką želdiniai, kur valdininkai leidžia įveisti mišką, vietomis stiebiasi 30 metrų beržynas. Čia būtina priminti, kad visos tarnybos mano valdose dėl manęs dirbo veltui. Jiems apmokėjo valstybė. (Simboliškai atsilyginau tik matininkui, kuris neturėjo teisės miško vadinti mišku).

Turint tiek dokumentų aš vėl minu rajono valdininkų kabinetų slenksčius.  „Gal jau įvardinsim mišką mišku. Nebereikės mokėti ž. ū. mokesčio kaip už naudmenas?“. „Ne“,- sako, „tai, ką turi – mums neįdomu. Būtini geodeziniai matavimai.

Reikia tai reikia. Susirandu geodezistą, parodau turimus dokumentus, nuvažiuojame į vietą. Specialistas pripažįsta, kad atvažiavome į įvairaus amžiaus tankumo mišrų mišką. Bet kadangi dokumentuose tai tik pievos, tai ir jis rašysiąs „pievos, priaugusios medžių“. Ratas užsidaro. Visi atskiriame beržus nuo kviečių. Kaip neprisiminti lietuvių klasiko skaičiuotės, parašytos dar carizmo metais(...) Kam tie ponai? - raštams pasirašyti. Kam tie raštai? - subinėms nusišluostyti...

Detaliai aprašiau, dokumentų kopijomis pagrindžiu tik savą, asmeninę nuoskaudą. Tokių tik mano kaimynų, toliau gyvenančių pažįstamų – keliolika. O kiek jų rajone, Lietuvoje? Ir kas atsakys kiek procentų padidėtų Lietuvos miškingumas, jeigu be biurokratinių trikdžių mišką įvardintų mišku? Nejaugi tai neaktualu ir dabartinei Vyriausybei?

Lietuvosmiskai.lt komentaras: Jei kuris nors pilietis sumanytų kad ir mažą plotelį valdomo miško paversti kitos paskirties žeme- praktiškai tas įmanoma tik ypač išimtiniais atvejais ir tik įveikus biurokratinių barjerų džiungles, be to- kainuotų didžiulius pinigus. Su tomis pat problemomis susiduria savivaldybės, teigiančios, kad "Miškų  įstatymas stabdo absoliučiai viską, kalbant apie sklypų formavimą"
Tuo pačiu stebina, kad pasipinigauti žemės savininkų sąskaita sudarytos sąlygos ir tuo atveju, kai jie nori tiesiog užfiksuoti, kad jų valdoje jau auga miškas.

Problemų miško savininkams apstu ne tik įteisinant miškus.

Pernelyg sudėtingi ir nereikalingi projektai norint iškirsti brandų mišką.

Tvarkai su talkininkais vėjovartas, bebrų nugraužtus ar kitokius menkaverčius medžius ir dovanojant tai pagelbėjusiems dirbti, reikia užpildyti Medienos pergabenimo lapą, kuriame be viso kito būtina įrašyti asmens kodus: miško savininko, medienos gavėjo ir vežėjo. Tai jokios apskaitomybės neverti dokumentai. Vėliau mėtosi traktorių kabinose, garažuose,  malkinėse. Ar į tokio lygio „dokumentą“ būtina viešinti asmens kodą? Ar tai derinasi su jo apsauga?   

Suskaičiuojama kiek iš privačių miškų medienos parduodama ir nuo gautų pajamų atskaitomas 15 procentų pajamų mokestis valstybei. Kodėl iš tos sumos bent du trys procentai negalėtų būti pervedami Lietuvos miško savininkų asociacijos veiklai stiprinti bei plėtoti. Dabar ši organizacija išsilaiko tik iš geranoriško narių mokesčio. Įspūdis toks, kad valdininkija bijo stiprėjančių visuomeninių organizacijų.

Ne be pagrindo bijo. Mums - privačių miškų savininkams neramu dėl nekonkretaus medžioklės įstatymo. Kodėl laikas nuo laiko dirbant savo miške atsiduriame kryžminėje graižtvinių šautuvų ugnyje? Medžioklės Įstatymus perrašo vos ne kiekvienas Aplinkos ministras, bet pagrindas, įteisintas dar A. Brazausko laikais, kai prieš plotų savininką pirmumą turi iš miestų atsibastę medžiotojai – išlieka.

Surašytos visos nuoskaudos, kurias patiriame, ant briedžio odos netilptų. Bet vos ne kiekviena valdžia prieš rinkimus žada atsigręžti į žmones, jų problemas. Ir „atsigręžia“. Stebi vos ne per padidinamąjį stiklą, ieško progų kaip, pažeminant nemažą dalį visuomenės, grupelėms draugų (kaip geodezininkai) sudaryti šiltnamio sąlygas pasipinigavimui. To pasėkoje nuo valdžios, deja, ir valstybės, nusigręžia nemaža tautos dalis – sąmoningiausia, darbščiausia. Neina balsuoti nei gražiai įkalbinėjama, nei už pinigus paperkama.

Jonas Dagilis, miško savininkas
2013-02-21
Biržai