Naujienos

UP: Ar žemės ir miško savininkai ras bendrą kalbą su medžiokliais?

Konferencijos „Medžioklės aktualijos Lietuvoje ir medžioklės tradicijos Europos valstybėse“, kurią organizavo Lietuvos žemės savininkų sąjunga kartu su Lietuvos miško savininkų asociacija, siekis – spręsti įsisenėjusius medžioklės teisinio reglamentavimo klausimus, kai jau aštuoneri metai nesugebama pakeisti Konstitucijai prieštaraujančių Medžioklės įstatymo nuostatų. Ne paslaptis, kad nuo sovietmečio likę būreliai net nesivargina tartis su savininku, neretai net nepriima jo į narius.

Nuotraukoje: Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis ir asociacijos valdybos narys, Medžioklės reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis Tubis (tribūnoje) daugiausiai diskutavo su ūkininkais ir medžiotojais.

Konferencijos organizatoriai sukvietė vienoje salėje apie 100 dalyvių: Lietuvos miškų ir žemės savininkus, ūkininkus, mokslininkus ir žiniasklaidos atstovus, teisės žinovus ir politikus bei medžiotojus, ragindami aktyviai dalyvauti ir pasinaudoti galimybe išsakyti savo poziciją, diskutuoti ir bendrai ieškoti problemų sprendimo būdų.

Suvaržytos teisės

Kaip bebūtų keista ar liūdna, prabėgo jau aštuoneri metai nuo to momento, kai Seimas privalėjo pakeisti Konstitucijai prieštaraujantį Medžioklės įstatymą. Nepakeitė, nes, pasak buvusiųjų valdžioje, daugiau nei pusė Seimo narių buvo medžiotojai. Taip ir gyvename pagal Konstitucijai prieštaraujančią tvarką. Savininkams ji visiškai nepatinka, tačiau niekas į jų priekaištus nekreipia dėmesio. Negana to, nenoriai priima į medžiotojų būrelius, o jei ir priima, dirbtinai vengia išduoti medžioklės lapą.

 Kaip atkurti antikonstituciškai paneigtą žemės ar miško savininko prigimtinę teisę medžioti, konferencijoje kalbėjo žurnalistas, publicistas dr. Algimantas Šindeikis. „Esu medžiotojas ir miško bei žemės savininkas. Gal nebūsiu labai objektyvus sakydamas, kad miško ir žemės savininkai šiandien gyvena suvaržytomis teisėmis. Ar tikrai tie žmonės, kurie nėra savininkai, labiau myli gamtą? To niekas negali įrodyti. Įstatymas taip ir liko nepakeistas, nes medžioklės ūkyje buvo norima išlaikyti seną tvarką. Būrelių nariams patogu ir naudinga už simbolinę kainą turėti medžioklės plotus be jokių įsipareigojimų“, – sakė A. Šindeikis.

Vertybių krizė

Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis siūlo kartu ieškoti bendrų sprendimų.

„Didžiausias iššūkis, kad atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje mus ištiko vertybių krizė. Neproporcingai suvaržomos miško ir žemės savininkų teisės. Jeigu norime kurti gražią aplinką, turime pasitikėti savininkais. Niekas savo nuosavybės nenorės niokoti, o ją puoselės. Žemės ir miško savininkai, kurių yra apie 800 tūkst., – didelė visuomenės dalis. Suteikimas teisės naudoti privačią teritoriją laukinių gyvūnų medžioklei yra neatsiejama žemės ir miško nuosavybės teisių dalis Europos šalyse, tai turėtų būti įtvirtinta ir Lietuvoje. Tačiau dabar, jeigu žemės savininkas – ne medžiotojas, jis neturi jokių teisių nuspręsti, kam iš medžiotojų suteikti teises jo privačią žemę naudoti medžioklėms. Jei medžiotojas, tai turi klausti būrelio leidimo. Koks būrelis leis? Mūsų asociacija visuomet teigė, jog medžioklė yra reikalinga, nesame prieš medžiotojų būrelius, tačiau nuo kovo mėnesio vėl bus pratęsiamos medžioklės plotų sutartys, nesiskaitant su niekuo. Absoliučiai nepriimtina valstybės teisėkūros praktikoje laikytina situacija, kuomet jau aštuoneri metai nevykdomas LR Konstitucinio Teismo nutarimas dėl atskirų Medžioklės įstatymo dalių prieštaravimo pagrindiniam šalies įstatymui. Tai pažeidžia Konstitucijos numatytą teisę savininkui naudotis savo nuosavybe ir jos teikiamais rezultatais. Nepritariame iki šiol taikomai medžioklės plotų naudojimo teisių suteikimo praktikai privačia nuosavybės teise valdomose žemėse, kuomet sovietmečiu būrelių naudoti medžioklės plotai, žemes grąžinus savininkams, buvo atiduoti medžiotojų klubams vėl, lyg šios visuomeninės medžiotojų organizacijos būtų įgijusios į juos paveldėjimo teises. Norėčiau ieškoti sprendimų, kaip įtvirtinti tokias teisines nuostatas, kad žmonės, turintys žemės ir miško, turėtų galimybę ne tik pasakyti savo nuomonę, bet ją patvirtinti įstatymais“, –kalbėjo A.Gaižutis.

Piliečių pozicija

Žemės savininkų sąjungos Šiaulių skyriaus tarybos pirmininkas Evaldas Danilovas tęsė kolegos mintis.

„Daugelis savivaldybių nenori, kad su jomis bendradarbiautume, kad būtume medžioklės plotų patvirtinimo komisijose. Šiose komisijose turi būti ir žemės, ir miškų savininkų atstovai. Liūdna, kad Medžioklės įstatymas visiškai nenumato mūsų teisių“, – apgailestavo E. Danilovas.

Ūkininkas iš Jurbarko rajono Arūnas Mickūnas piktinosi miesto medžiotojų apsukrumu.

„Pats esu medžiotojas. Sudariau sutartis su savininkais, kai buvo leidžiama medžioti, medžiojau, bet paaiškėjo, kad medžioklės ploto vienetas turi apimti ne mažiau kaip 1000 ha vientisų medžioklės plotų, o aš turėjau tik 997,3 ha. Medžiotojai atvažiuodavo iš Kauno, o aš turėjau prie jų taikytis. Prasidėjo trintis dėl medžioklės lapų. Aš galiu išeiti pamedžioti baigęs darbą, vakare, o ne laukti savaitgalių, kol atvažiuos kauniečiai“, – piktinosi ūkininkas.

Nei geri, nei blogi

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys prisipažino atstovaujantis trečiajai pusei: nei medžiotojams, nei savininkams, o gamtai.

„Dabartiniame įstatymo projekte numatyta, kad būrelis privalės priimti medžioti ir savininkus. Ūkininkas turi būti atleistas nuo visų mokesčių. Įstatymas turėtų būti keičiamas, tačiau nenorėčiau daryti eksperimentų su gyvąja gamta. Neskirstykime – vieni gerieji, kiti blogieji. Naujame projekte žemės savininkui suteikiama galimybė uždrausti arba leisti medžioti bendra tvarka. Nuostolius privalo atlyginti būrelis. Savininkas taip pat turi turėti įsipareigojimų – pirmas – jei nenusprendei uždrausti medžioti, žalos atlyginti neprašykite, – sakė L. Budrys. – Mūsų šalyje laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, vadinasi, visiems Lietuvos piliečiams“.

Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys, Medžioklės reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis Tubis pastebėjo, kad daugelis valdžios vyrų visai nenori pripažinti Konstitucinio Teismo nutarimų.

„ Teismas pripažino, kad medžioklė Lietuvoje visada buvo organizuojama tik gavus žemės savininko sutikimą. Sovietų valdžia atėmė visas žemes, sukurti medžiotojų būreliai ir draugija. Geri medžioklės plotai buvo skirti išrinktiesiems, jie ir dabar naudojasi savo teise. 2003 metais Konstitucinis Teismas tai pripažino, įstatymas tebeprieštarauja Konstitucijai“ , – įsitikinęs K. Tubis.

Rezoliucijoje - tvirtos nuostatos

Savininkai konferencijos pabaigoje pasirašė rezoliuciją, kurią skaitys Prezidentė, Seimo, Vyriausybės nariai, Aplinkos ministerijos darbuotojai. Joje išreikšta pozicija, kad miško ir žemės savininkai nepritaria šiuo metu galiojančiai medžioklės plotų naudojimo teisių suteikimo tvarkai. Žemės ir miško savininkai nepritaria, kad nuo šių metų kovo mėnesio leidimai medžiotojams naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienetuose bus vėl pratęsti dešimčiai metų – gana vienerių metų.

„Kol ieškome išeities iš užburto rato, nusprendėme sustabdyti automatinį sutarčių pratęsimą dešimtmečiui. Vieneri metai – optimalus laikas, per kurį Seimas galėtų iš naujo svarstyti įstatymo pataisas“, – kalbėjo A.Gaižutis

Tikimasi, kad Medžioklės įstatymas Seime bus svarstomas pavasario sesijoje. Miško ir žemės savininkai viliasi, jog bus atsižvelgta ir į šioje konferencijoje pasirašytos rezoliucijos nuostatas.

Seimo narė Aurelija Stancikienė įsitikinusi, kad miškų ir žemių savininkų interesai labai pažeidžiami. Į klausimą, kodėl taip ilgai buvo taisomas Medžioklės įstatymas, pašnekovė atsakė: „Daugiau nei du trečdaliai Seimo narių turėjo medžiotojų bilietus. Medžiojo jie ar ne, tačiau kiek lobistų aplink juos vaikščiojo... Konfliktas atsirado tada, kai savininkai atgavo miškus ir žemes, įkūrė klubus. Iki tol visą laukinių žvėrių populiaciją prižiūrėjo urėdijos. Senovinė sistema ėmė griūti. Juk ne paslaptis, kad medžioklėse buvo ir dabar galbūt yra tvarkomi visi reikalai. Žvėriena – ne pagrindinis medžioklės tiklas. Reikės pakeisti ne tik tą vieną įstatymą, bet ir daugelį kitų“.

 

 

 

„Ūkininko patarėjas“ korespondentės Rasos LIŠKAUSKAITĖS straipsnį "Ar žemės ir miško savininkai ras bendrą kalbą su medžiokliais?" skaitykite 2013-03-05 laikraštyje "Ūkininko patarėjas"