Naujienos

2013 - 04 - 22

A.Lankelis. Dėl vietos po saule.Arba, kelios mintys prie seno miško valdos kapčio

Jaunatviškai trumpas 20- metis, per kurį susikūrė šalies miško savininkus burianti visuomeninė organizacija- Lietuvos miško savininkų asociacija. Keisčiausia, kad ji susikūrusi neišnyko, neapkerpėjo, o gyvuoja, veikia, yra girdima ne tik Lietuvoj, bet ir tarptautiniuose forumuose. Ir visai netinka čia savoka „susikūrė“, tiesiai, šviesiai – miško savininkų asociaciją kūrė asmenybės, specialistai gerai žinodami ko siekia.

Asociacijos kamieno šakos netruko pasiekti šalies atokiausias vietas, mažai miškingus, ar priešingai – turtingus šilais rajonus. Priežastis - gan paprasta ir kartu fenomenali. Valstybės atsikūrimo sėkmė, dar tuo metu (1990-2000–ieji metai) buvusi aktyvi Smetoninės Lietuvos garbaus amžiaus karta. Jų atmintyje dar buvo gyvi prisiminimai: - tas akmenimis pažymėtas kapčius, tai mano Tėvo žemė.

Stebėtinai tikslūs garbių žmonių prisiminimai labai prisidėjo prie nuosavybės atstatymo,  prie teisybės sugrąžinimo, prie teisingų ir teisėtų pagrindų padėjimo. Deja naujų savininkų viltys į nuosavybę ir ją įgijus neramino ir drąsino, dužo ir džiugino. Kiek miško savininkų tiek ir istorijų.

Darėsi akivaizdu, kad nuosavybę atstatyti nėra jau taip paprsata. Toliau ne ką lengviau. Turėti nekilnojamą turtą - mišką, kartu ir atsakomybė, tai visa ne tas pat, kai senelių turėtas miškas kaip kam pavirto sklypu šalia didmiesčio. Mačiau nemažai skirtingų pavyzdžių, kai susigrąžintos miško valdos šeimininkas po pusės amžiaus puikiausiai atsimenė ribų valdas, žino kaiminystėje esančius savininkus. Gali pasakyti kas tuose miškuose ir kaip šeimininkavo.

Šeimininkiškas požiūris į susigrąžintą turtą – mišką buvo labai pamokantis netgi diplomuotiems miškininkams. Deja besiformuojanti biurokratija labai greitai apkartino miško savininkų dalią. Galimas dalykas, kad tai buvo viena iš priežasčių, kai prasidėjo pernelyg ankstyvas, tuo labiau nelygevertis rinkos formavimasis. Tuo metu galiojo principas: Kiek pasiūlys už tą miško sklypą, bet ne kiek savininkas paprašys. Tokia situacija, gyvenimo būdas susidarė, kai žmogui vienintelį pajamų šaltinį – pensiją gaunančiam miško savininkui, valdžios institucijos sudarė prielaidas – greitai gavai (deja ne pats uždirbai), tai greitai ir netekai – tarkima pardavei. Nors ir trumparegiška, bet vistiek malonu, kad po to liksi plikas kaip tilvikas, ne visiems tuomet buvo aišku.

Tvirtesnį stuburą turėjęs miško savininkas ėmė ieškoti vietos po Saule. Trobelės remontui medžio pasikirsti sugebėjo daugelis šeimininkų. Norėdamas iškirsti didesnį medienos kiekį, nesvarbu ar tai retinimas ar plynas kirtimas, būtini „popieriai“, kleimavimai, atrėžimai, leidimai. Miško specialistui tai suprantamiau, bet ūkininkui – laiko gaišavimas. Kita medalio pusė – kiek už tą medieną gausiu? Ką ten gausiu, kiek už ją duos, kiek numes, juk pirkėjas ne kaimynas, kaimo lentpjūvės savininkas, o koncernas, monopolininkas, kurio šeimininkas visai ne Lietuvoj, tik kapiatalas čia auga, pampsta.

Susivokti, atstovėti, apginti nuosavybės teises vienam, sodiečiui, pavieniui savininkui galimybių nedaug. Išsigelbėjimo ratas – Lietuvos miško savininkų asociacija, daugeliui tai informacijos šaltinis, konsultavimo galimybė, pagaliau besiformuojančių bendraminčių ratas. Kiek „iečių sulaužyta“, kiek valdžios institucijų durų varstyta dėl požiūrio, dėl teisės į nuosavybę, dėl teisės gyvuoti po Saule.

Miškininkas Antanas Lankelis
2013 m. balandžio 20 d.